– Kaip gimė sprendimas atvykti į Lietuvą?
A.G.: 2014 m. gegužės 9-ąją Mariupolyje, pačiame miesto centre, buvo įvykdyta labai didelė provokacija, kurios metu žuvo daug žmonių. Anksčiau niekada nebuvo minčių išvykti, tačiau po tos dienos jau negalėjome ramiai gyventi.
Aš pats likau mieste dirbti, o žmona su vaikais išvyko į Dnepropetrovską, kur ir dabar mokosi vyriausioji dukra. Į Lietuvą atvykome su dviem berniukais ir keturiomis mergaitėmis. Dabar jiems nuo 11 iki 18 metų.
T.G.: Iš pradžių tikėjomės, kad viskas nurims, bet vasarą, kol buvau su vaikais Dnepropetrovske, Mariupolyje vėl apšaudė pasieniečių automobilį.
Nukentėjo tuo metu pro šalį važiavę žmonės, tarp jų žuvo ir mūsų artimas bičiulis – dukters draugės tėvas, tiesiog netinkamu metu atsidūręs netinkamoje vietoje. Buvo baisu grįžti, bet baigiantis vasarai Dnepropetrovske reikėjo atlaisvinti studentų bendrabutį, kuriame gyvenome. Išsinuomoti buto buvo neįmanoma. Kai tik išgirsdavo, kiek vaikų, niekas nenorėjo įsileisti.
Tik vienetai ten palaiko Ukrainą, ne viena šeima išsiskyrė dėl to, o tėvai išsižadėjo savo vaikų, išvarydami juos iš namų.
Valstybė mums nepadėjo, nes lengvatos buvo suteikiamos tik atvykėliams iš Krymo, o mes nebuvome vadinami pabėgėliais, nors ir bėgome iš karo zonos. Taigi neliko nieko kito, kaip grįžti namo. Buvo baisu gyventi nuolatinėje įtampoje, kad vaikai, išėję į mokyklą, gali atsidurti bėdoje. Kartą iš tiesų teko eiti jų pasiimti – paskambino iš mokyklos, kad paskelbtas pavojaus signalas ir mokykla evakuojama.
Netikėtai paskambino pažįstami, kurie dar vasarą išvyko į Lietuvą. Išgirdę, kas čia dedasi, pakvietė atvykti. Neturėjome užsienio pasų, bet jie sužinojo, kad jeigu nusigausime iki sienos, Lietuva mus priims kaip bėgančius iš karo zonos. Sėdome aštuoniese į automobilį ir išvykome. Važiavome vingiais 2,5 paros, nes tiesus kelias buvo pavojingas, ten vyko susišaudymai.
Lietuvoje išgirdome, kad Mariupolis vėl apšaudomas. Kai paskambinome mieste likusiai vyro mamai, ji verkė pasakodama apie tai, kas ten vyksta. Tą naktį, kai vyko šaudymai, mano tėtis budėjo greitosios medicinos pagalbos stotyje. Jį rado mirusį – ištiko infarktas. Po kelių mėnesių mirė ir vyro mama.
Sunku ten likusiems – išvyktų dauguma, jei turėtų kur ar už ką. Yra gatvių, kuriose neliko nė vieno sveiko namo. Tačiau nemažai mano pažįstamų negali išvykti vien todėl, kad jų sergantys, vieni nesusitvarkantys tėvai užsispyrė numirti savo namuose.
– Kokios pirmosios patirtys Lietuvoje?
A.G.: Labai džiaugiuosi, kad mums pavyksta sutikti tik gerus žmones. Iš pradžių keletą mėnesių gyvenome Pabradės Pabėgėlių centre, po to Rukloje, Pabėgėlių priėmimo centre.
Vėliau per pažįstamus pavyko susirasti butą Vilniuje. Laimė, už nuomą mokėti mums nereikia, nes negalėtume. Taip pat padedant pažįstamiems septyniems mėnesiams pavyko susirasti laikiną darbą „Achemos“ įmonėje. Pavadavau sergantį darbuotoją. Aš pats visą gyvenimą dirbau gamykloje, todėl toks darbas manęs negąsdina, nors technologijų teko pasimokyti.
Net mokėdamas už būsto nuomą Jonavoje, tuo metu sugebėjau išlaikyti šeimą. Kai darbo sutartis baigėsi, išsiuntinėjau savo CV į įvairiausias įmones, pats ėjau per gamyklas ir sandėlius, tačiau be pažįstamų atvykėliui įsidarbinti sunku.
Arba iš karto sako, kad darbuotojų nereikia, arba siūlo vos 320 eurų. Kaip su tokiais pinigais išlaikysiu šeimą? Artimiausiu metu tikiuosi pradėti dirbti aplinkos tvarkymo ir apželdinimo srityje, bet tai taip pat laikinas darbas – iki rugsėjo.
Bėda ta, kad labai sunkių darbų – statybose, kroviko – negaliu dirbti, nes širdis silpna. Pirmą kartą širdies priepuolis ištiko per pirmuosius smurto įvykius Kijeve, Maidano aikštėje. Antrą kartą ji sustreikavo Rukloje, po eilinio Mariupolio apšaudymo, kurio metu vėl žuvo daug žmonių. Išpuolis buvo šeštadienio rytą, kaip tik turgaus dieną, kai buvo susirinkę daugybė žmonių. Štai ir mano sūnėno žmonai mažai trūko: kai per langus į namus įlėkė sviedinių skeveldros, ji spėjo uždengti vaiką, o jai pačiai skeveldros sužeidė ranką.
– Iš ko gyvenate dabar?
T.G.: Pirmus metus gavome gana didelę išmoką ir vyras dirbo, todėl aš net pradėjau mokytis gydymo įstaigų masažisto profesijos. Metams mokslas kainuoja 400 eurų, o trunka dvejus metus. Paraleliai mokausi lietuvių kalbos, juolab kad ir kursai vyksta lietuviškai.
Tiesa, ar galėsime už mokslą ir toliau mokėti, nesame tikri. Šiandien visos mūsų santaupos ištirpusios, nes kuo ilgiau gyvename Lietuvoje, tuo išmoka mažėja, o nuo birželio gausime tik 250 eurų.
Neįsivaizduoju, kaip išgyvensime, jei vyras nedirbs. Anksčiau gaudavome beveik tris kartus daugiau. Todėl ir pati ieškausi darbo. Pažįstama pasiūlė kartą per savaitę tvarkyti jos namus. Tai nedideli pinigai, bet jie mums reikalingi.
Įsivaizduokite, kiek kainuoja mūsų šeimai komunaliniai mokesčiai – kiek mes sunaudojame vandens, dujų. O dar internetas, mobilūs telefonai, vilniečio kortelės vaikams. Už visas šias paslaugas per mėnesį susidaro apie 250 eurų. Pagaliau kiek sunaudojame skalbimo miltelių, muilo, šampūno. Likę pinigai išleidžiami maistui, kurį paprastai perkame tik akcinį. Ryte vaikai turi sočiai pavalgyti, nes dieną mokykloje nevalgo, mums per brangu kasdien pietums jiems išskirti daugiau nei po eurą. Todėl stengiamės, kad ryte būtų sviesto ant duonos užsitepti, sūrio.
Taupydami visoms buitinėms reikmėms ir maistui stengiamės neišleisti daugiau kaip 10 eurų per dieną, tačiau maisto mums reikia daug. Vienai dienai mums reikia 5 kepalų duonos. Perkame pigiausią. Kilogramo cukraus užtenka 2–3 dienoms, ypač šaltuoju metų laiku, nes vaikai geria daug arbatos su cukrumi. Ji gerai sušildo.
Makaronų vienam kartui reikia 2 kg. Iš daržovių mus gelbėja bulvės, kurių valgome labai daug, nes tai sočiausias maistas, morkos ir kopūstai. Viena pažįstama sakė, kad 8 kg bulvių jai užtenka pusmečiui, o mums – kiek daugiau nei mėnesiui. Kai būna akcijos, perkame mėsos. Berniukams tuoj bus šešiolika, pats tas augimas, todėl jie valgo labai gerai.
Berniukai ir viena iš dukrų Ukrainoje lankė futbolą. Kol vyras dirbo, sportavo ir čia. Deja, nebeturime galimybės už tai mokėti, nors vaikai dėl to labai nuliūdo. Mums neįkandama suma net su 50 proc. nuolaida, kuri mums buvo pasiūlyta, nes už visas išvykas reikia patiems susimokėti.
– Ar nuo jaunystės svajojote apie didelę šeimą?
T.G.: Nusprendėme, kiek Dievas duos, tiek gimdysime. Abu esame tikintys. Aš augau viena, bet vyras – iš daugiavaikės šeimos, turi 9 brolius ir seseris. Kai patekau į jų šeimą, pajutau, kokie stiprūs ryšiai tarp jų. Man tai buvo taip gražu. Tą patį jausmą patiriu ir savo šeimoje. Vaikai su mumis dalinasi dienos įspūdžiais, o man smagu klausytis jų istorijų. Tik Ukrainoje pažinojau visus jų draugus, o čia nesu jų mačiusi.
– Kaip telpate visi dviejų kambarių bute?
T.G.: Žmonės padovanojo dvi dviaukštes lovas. Viena dukra miega ant sustumtų spintelių. Nėra labai patogu, bet ką darysi, užtiesiame jas keliais dekiais. Vyresnioji miega ant minkšto kampo. Jis trumpas, todėl kojos netelpa, tenka jai įstrižai gulėti. Keturi žmonės miega viename kambaryje, keturi – kitame. Daugiau nėra kur, virtuvė labai maža. Mes nesiskundžiame – juk nereikia mokėti nuomos.
– Ar dažnai skauda širdį dėl to, kas įvyko Ukrainoje?
A.G.: Žinoma, Ukraina yra mūsų tėvynė, puiki šalis. Turėjome ten viską, ko reikia – gyvenome prie jūros, šalies pietuose, kaimynai, draugai buvo pažįstami daug metų, vasarnamyje auginome daržoves, vaisius, bites, rengdavome piknikus. Dabar Ukrainos visuomenė labai susiskaldžiusi. Donbasas yra šalia Rusijos, todėl tik vienetai ten palaiko Ukrainą, mat gyventojai turi labai daug giminystės ryšių su Rusija.
Ne viena šeima išsiskyrė dėl to, o tėvai išsižadėjo savo vaikų, išvarydami juos iš namų. Mes ilgimės Ukrainos, nors Lietuvoje tikrai mus priėmė labai gerai. Dabar gyvename viltimi, kad susirasime pastovų darbą.
Ir Ukrainoje gerovę susikūrėme savo rankomis, sunkiai dirbdami. Todėl suprantame, kad negalime nieko reikalauti. Kad gautume, turime taip pat ką nors duoti. Ir vaikus taip mokome. Nesame iš tų, kurie mėgsta kažkam sėdėti ant sprando. Jei turėčiau gerą specialybę, būtų lengviau, bet visą gyvenimą išdirbau darbininku gamykloje. Todėl vaikus dabar raginu, kad jie mokytųsi, nes tuomet gyvenime jiems bus lengviau.
– Jaučiatės Lietuvoje izoliuoti?
T.G.: Šiek tiek, kita vertus, jau turime, pas ką nueiti į svečius. Džiaugiamės turėdami galimybę laisvai gyventi mieste, o ne pabėgėlių centre. Nors butukas mažas, bet savo namų iliuzija.
Vaikai, tiesa, dar neturi tokių draugų kaip Ukrainoje. Juk ėjimui su draugais visur reikalingi pinigai, kad ir ledų ar kavos nusipirkti, o mes negalime tam skirti lėšų. Mums net drabužių įsigyti problema – jūsų padėvėtų drabužių parduotuvės nėra pigios. O kiek kainuoja batai, juolab kad orai Lietuvoje permainingi. Pagaliau kiekvienam reikia bent vieno rankšluosčio, o dar geriau – dviejų. Laimė, pagalves ir antklodes surinko geri žmonės.
Šiuo metu mums leista gyventi dvejus metus, tačiau dviem ukrainiečių šeimoms, kurios taip pat buvo gavusios teigiamus atsakymus, neseniai atėjo raginimai išvykti.
Todėl kartais būna skaudu, kai susiduriame su požiūriu, kad tik imame iš jūsų valstybės, gauname didžiules sumas ir gyvename kaip inkstai taukuose, galėdami keliauti po visą Europą. Tarsi iš gero gyvenimo čia atvykome – ėmėme ir sumąstėme, kad važiuosime pagyventi į Lietuvą už šios šalies pinigus. Kai žmonės ateina į svečius ir pamato, kokį puodą maisto man tenka virti vienam kartui, supranta, kur dingsta pinigai.
Labiausiai slegia, kad mūsų padėtis nėra aiški. Šiuo metu mums leista gyventi dvejus metus, tačiau dviem ukrainiečių šeimoms, kurios taip pat buvo gavusios teigiamus atsakymus, neseniai atėjo raginimai išvykti. Taigi nekuriame jokių ateities planų ir pasiruošę bet kada susikrauti lagaminus, jei mums pasakytų, kad turime išvykti.
Suprantame, kad negalime nieko reikalauti, nors iš tiesų savo ateitį matome čia. Mes norime čia integruotis – mokytis kalbos, susirasti darbą, mokėti mokesčius. Mariupolyje turime 2 butus. Dabar butas ten kainuoja vos 5-10 tūkst. dolerių. Net Pabradėje už šią sumą nieko neįsigytume.
Tačiau tikimės, kad situacija pasikeis ir mums pavyks įsigyti savo būstą. Nebenorime blaškytis, ypač dėl vaikų. Dėl persikraustymų dukra jau trečią kartą eina į vienuoliktą klasę.
Kaip padėti pabėgėliams skaitykite čia:
