Gegužės pabaigoje 15min paskelbė tyrimą apie A.Skardžiaus žmonos Snieguolės Skardžiuvienės sandorį su verslininkais iš Maskvos. Kai kurios detalės sukėlė abejonių.
2013 metų sausio 11 dieną dešimties Rusijos piliečių valdoma įmonė „Daugų sala“ nusipirko įmonės „Kornelita“ akcijas, kurios priklausė S.Skardžiuvienei.
Už šią bendrovę maskviečiai sumokėjo 460 tūkst. litų (apie 134,1 tūkst. eurų). Tą pačią dieną naujieji šeimininkai S.Skardžiuvienei sugrąžino 440 tūkst. litų (apie 128,3 tūkst. eurų), kuriuos ji buvo paskolinusi įmonei „Kornelita“.
Taigi, iš viso maskviečiai A.Skardžiaus šeimai sumokėjo 900 tūkst. litų, tai yra – apie 262,5 tūkst. eurų.
Bendrovės „Kornelita“ finansinėje ataskaitoje pažymėta, kad prieš pat pardavimą įmonė turėjo ilgalaikio materialaus turto už 185,6 tūkst. litų (apie 54,1 tūkst. eurų). Tai buvo 29 pastatai ant Didžiulio ežero kranto, esančio Alytaus rajono Daugų kaime.
Tačiau bendrovės nuostoliai viršijo turimo turto vertę.
Prieš pat pardavimą „Kornelita“ turėjo 279,3 tūkst. litų (apie 81,5 tūkst. eurų) sukauptų nuostolių.
Be to, įmonės valdomi pastatai stovėjo ant svetimos žemės – poilsiavietės teritoriją sudarantys 43 sklypai priklausė ne Skardžiams, bet jų verslo partneriui Jonui Jakučioniui ir jo mamai Bronislavai Jakučionienei. Todėl Maskvos verslininkai žemę prie Didžiulio ežero turėjo pirkti atskirai.
Po šių sandorių maskviečiai nebevystė įsigyto verslo.
Tai ir sukėlė abejonių: grupė maskviečių Seimo nario A.Skardžiaus šeimai sumokėjo apie 262,5 tūkst. eurų už įmonę, prisiėmė 81,5 tūkst. eurų sukauptų nuostolių, bet nusipirkę – verslo nebevystė ir dingo.
Į 15min kreipėsi Rusijos pilietis Hračas Petrosianas, dalyvavęs šiame sandoryje. Jis pateikė savo versiją.
Paaiškinimai – per armėnų bendruomenę
2013 metų vasarą, po sandorio su A.Skardžiaus šeima, Dauguose kurį laiką gyveno vienas iš tų dešimties Maskvos verslininkų H.Petrosianas. Tuo laiku jis aktyviai bendravo su žurnalistais ir vietos valdžia. Pasakojo, kad Dauguose maskviečiai ruošiasi statyti viešbučius ir žolės riedulio bazę.
Visgi, šie planai liko neįgyvendinti. Kodėl?
Šį klausimą norėjau užduoti pačiam H.Petrosianui dar 2017 metų gegužę, ruošdamas savo tyrimą apie sandorį Dauguose. Tada kelis kartus bandėme su juo susisiekti telefonu, bet į skambučius jis neatsakinėjo.
Praėjus dienai po to, kai buvo publikuotas mano straipsnis, gegužės 30 dieną, į 15min redakciją paskambino vyras, prisistatęs Lietuvos armėnų bendruomenės atstovu Ruslanu Arutiunianu. Jis teigė bendravęs su H.Petrosianu ir pastarasis esą nori susitikti su manimi.
Sutikau, bet žadėto skambučio nesulaukiau.
Po trijų savaičių, birželio 19-ąją, R.Arutiunianas iš savo elektroninio pašto atsiuntė lietuviškai surašytus pastebėjimus, kuriuos pasirašė H.Petrosianas. Nors tekste nebuvo konkrečių atsakymų į mano pateiktus klausimus apie sandorį su A.Skardžiaus šeima, visgi buvo keli paaiškinimai.
Verslą sužlugdė sankcijų politika
H.Petrosiano laiške rašoma, kad Lietuvoje jis pirmą kartą apsilankė 1985 metais, kai buvo profesionalus sportininkas. Esą tada įsimylėjo šią valstybę ir lietuvius.
„Aš dažnai poilsiaudavau Lietuvoje ir draugai nuolat prašydavo atvežti lietuviškos juodosios duonos. Tada mes su savo draugu Simanavičiumi nusprendėme gaminti lietuvišką duoną Maskvoje, – rašo H.Petrosianas. – Mes pakalbėjome su mano draugu Artūru, vienos iš stambiausių Maskvos duonos gamyklos savininku, jis labai susidomėjo ir pažadėjo mums suteikti vietą gamykloje bei padėti dėl įgyvendinimo. Mes iš Lietuvos atvežėme visą įrangą, technologus ir 2012 metais pradėjome kepti 4 rūšių lietuvišką duoną, suteikiant prekės ženklui pavadinimą „Lietuviškos tradicijos“.
Laiške jis teigė, kad tos gamyklos akcininkai ir vadovai buvo jau minėto Maskvos verslininko Artūro giminaičiai ir draugai. Esą būtent jie tapo Rusijoje registruotos įmonės „Tradicija-L“ ir Lietuvoje įkurtos bendrovės „Daugų sala“ akcininkais. Tai jie sudarė sandorį su A.Skardžiaus šeima.
„Mes šiuos vyrus pakvietėme pasisvečiuoti Lietuvoje, netgi organizavome jiems medžioklę. Lietuva jiems labai patiko ir kelionės metu gimė idėja nusipirkti žemės, pastatyti namus ir sukurti verslą mūsų vaikams, – toliau rašė H.Petrosianas. – Ir mūsų pasirinkimas sustojo ties Daugų poilsiavietėmis. Vėliau Maskvoje buvo atidaryta kompanija „Tradicija-L“ žemei įsigyti, tolesnei statybai ir verslui. Atkreipiu jūsų dėmesį, kad tuo metu nebuvo jokio „Maidano“ ar „Krymo“ (pats H.Petrosianas pastaruosius žodžius parašė kabutėse – 15min pastaba).
Jis pasakojo, kad 2013 metų vasarą, iškart po sandorio su Lietuvos politiko šeima, jis pats apsigyveno Daugų poilsiavietėje ir bandė suprasti regiono specifiką.
„Iš pradžių buvo planuojama sukurti kotedžų gyvenvietę, bet, pabendravęs su vietiniais gyventojais ir sužinojęs jų požiūrį į šią poilsiavietę, aš nusprendžiau pasiūlyti mūsų akcininkams kitą projektą – pusė projekto buvo skirta kotedžų statybai, o kita pusė – sporto bazės statybai, pritraukiant investicijas iš Europos. Daugelis akcininkų su šiuo pasiūlymu nesutiko, todėl tarp mūsų kilo konfliktas. Aš atsisakiau partnerystės ir įsigijau kitą sklypą savo tikslams ir sumanymams įgyvendinti“, – pasakojo H.Petrosianas.
Jis teigė, kad nuo to laiko nebesidomi, kas vyksta Dauguose, bet patvirtino, kad projektas nebevystomas.
„Aš manau, kad tai susiję su griežta sankcijų politika, kuri palietė visus akcininkus ir, turbūt, nuo vietinių paranojikų sklindančia baime“, – teigė H.Petrosianas.
Visą jo laiško tekstą rasite šio teksto apačioje.
15min klausimai H.Petrosianui
H.Petrosiano laiške neradau atsakymų į pačius svarbiausius šios istorijos klausimus, kuriuos uždaviau jam elektroniniu laišku:
Aš manau, kad tai susiję su griežta sankcijų politika, kuri palietė visus akcininkus ir, turbūt, nuo vietinių paranojikų sklindančia baime, – teigė H.Petrosianas.
– Kokiomis aplinkybėmis Maskvoje buvo įregistruota bendrovė „Tradicija-L“? Kaip ponas H.Petrosianas atsirado tarp jos steigėjų ir akcininkų?
– Iš kur „Tradicija-L“ gavo pinigų turto pirkimui Lietuvoje?
– Ar tarp tų investuotojų buvo „Kerlin-Fond“ atstovų?
– Kiek pinigų į „Tradicija-L“ investavo pats ponas H.Petrosianas?
– Kuo šiuo metu užsiima „Tradicija-L“?
– Kokiomis aplinkybėmis Maskvos įmonė „Tradicija-L“ susitarė dėl ką tik įkurtos bendrovės „Daugų sala“ akcijų įsigijimo?
– Kaip buvo susitarta dėl įmonės „Kornelita“ akcijų įsigijimo?
– Kiek ponas H.Petrosianas ir jo verslo partneriai sumokėjo už žemės sklypus, kuriuos tada valdė Jonas Jakučionis ir Bronislava Jakučionienė?
– Kiek išvis buvo investuota į turto pirkimą Lietuvoje? Kiek pinigų investavo ponas H.Petrosianas?
Būtent į šiuos klausimus neatsakė H.Petrosianas. Nepaisant to, 15min savo skaitytojams pateikia visą jo pasirašytą laišką.
Hračo Petrosiano laiškas
(Tekstas netaisytas)
Pastaruoju metu Lietuvos žiniasklaidoje vis dažniau minima mano pavardė ir įtraukiami net mano draugai, todėl aš nebegaliu neatsakyti.
Prieš tai aš norėčiau šiek tiek papasakoti apie save, tiksliau, apie mus su broliu, nes mes esame dvyniai. Visas mūsų sąmoningas gyvenimas praėjo beveik kartu.
Nuo vaikystės mes su broliu Grantu buvome sužavėti sportu. Pradėjome nuo graikų – romėnų imtynių, o paskui pasirinkome žolės riedulį. Žaidėme už Armėnijos rinktinę, o Grantas dar ir už TSRS jaunimo rinktinę. 1982 m., po grįžimo iš armijos, įkūrėme moterų riedulio komandą pavadinimu „Giumri“. Vėliau, nuo 1983 iki 1993 m., tapus visos sąjungos ir tarptautinių rungtynių visų amžiaus grupių Armėnijos čempionais, mes su broliu atstovavome ne tik Leninakano miestui, bet ir Armėnijai.
Kai 1985 m. pirmą kartą apsilankėme Lietuvoje, Šiaulių mieste, mes buvome nustebinti švara ir kultūra, prekių gausa parduotuvėse. Mums tai buvo tikra Europa. Mums pasisekė dar ir dėl to, kad, būdami Lietuvoje, mes nuolat pataikydavome į nacionalines šventes su gatvės koncertais, mugėmis, o tautiniais kostiumais pasipuošusi liaudis ūždavo iš visos širdies.
Mūsų šalyje – Armėnijoje – liaudies šventės būdavo tik gedulo dienomis, o iš linksmybių – gegužės šventės ir lapkričio 7-oji, kurios buvo daugiau privalomos ir parodomosios.
Kelionė į Lietuvą mums buvo tikra šventė, todėl ir mes dažniau organizuodavome mokomuosius – treniravimosi susirinkimus Lietuvoje. Savaitgaliais mes važiuodavome apžiūrinėti Lietuvos įžymias vietas – Vilnių, Trakus, Palangą, Nidą, Jūrų muziejų, Gintaro muziejų, bažnyčiose klausydavomės vargonų muzikos. Štai iš kur pas mus susiformavo didelė meilė Lietuvai bei lietuviams.
Turiu pasakyti, kad po įvairiapusio trenerio darbo atrodė, jog turėti verslą yra kur kas paprasčiau ir lengviau, jeigu tu turi reikalų su padoriais žmonėmis. O tokių žmonių Rusijoje yra pakankamai, – rašo H.Petrosianas.
1991 m. mes tapome Armėnijos nusipelniusiais treneriais. Po TSRS žlugimo mes dar 2 metus keliavome po pasaulį į įvairias varžybas, bet kiekvieną kartą buvo vis sunkiau spręsti kelionės finansinius klausimus. Mes nuskurdinome beveik visus savo draugus ir pažįstamus. Tada Armėnija dar buvo labai ekonomiškai silpna, sportas rūpėjo mažiausiai, gyvenimas buvo sunkus. Todėl mes su broliu nusprendėme persikelti į Rusiją, realizuoti save versle ir būti materialiai nepriklausomiems nuo kažko, kas mums yra labai svarbu. Turiu pasakyti, kad po įvairiapusio trenerio darbo atrodė, jog turėti verslą yra kur kas paprasčiau ir lengviau, jeigu tu turi reikalų su padoriais žmonėmis. O tokių žmonių Rusijoje yra pakankamai.
Ir Grantas, ir aš nuolat svajojome vėl grįžti į sportą. Mūsų niekada neapleisdavo jausmas, kad mes galime kažką duoti šiuolaikiniam sportui, kažką įnešti naujo. Deja, sportas prarado savo tikrąją paskirtį. Dopingo skandalai, žaidimai pagal susitarimą, teisėjų savivalė, dideli pinigai, politinės intrigos. Net per Olimpines žaidynes karai nesibaigia, o prasideda. Prisiminkite Pekiną. Olimpinis šūkis – aukščiau, greičiau, stipriau – praranda savo reikšmę, jeigu ten nėra sąžiningumo, kilnumo, gerumo ir draugystės, kuri turėtų laimėti. Sportininkas, pirmiausia, turi būti žmogumi iš didžiosios raidės, jis turi stengtis lavintis įvairiapusiškai, tam, kad jis galėtų suteikti daugiau naudos visuomenei. Ryškiausias šios situacijos pavyzdys – legendinis norvegas Fritjofas Nansenas. Aš visiems patarčiau išmokti ir žavėtis jo biografija. Todėl Lietuvoje ir Armėnijoje, o svajonėse – ir visame pasaulyje, aš įkūriau „Nanseno klubą“ ir pradėjau vesti „Nanseno žaidimus“, kuriuose sportas ir kultūra susijungia, kur vyrauja geranoriškumo ir savitarpio pagalbos atmosfera.
O Grantas dar anksčiau negu aš sugalvojo organizuoti mūsų Giumri mieste sporto bei laisvalaikio komplekso „Sport-siti“ statybą, agituodamas ir kviesdamas mūsų pasiturinčius draugus ir privačius investuotojus. Gaila, bet dėl sudėtingos politinės situacijos ir žiaurios sankcinės politikos idėja kol kas liko projektuojama ir mes nusprendėme palaukti geresnių laikų.
Dabar dėl Karelino ir jo fondo.
Kai Karelinas sužinojo, jog Granto projekte yra imtynių salė, pažadėjo, kai pastatys kompleksą, fondo vardu padovanoti imtynių kilimą, ir Grantas savo interviu „Armėnų laikraščiui“ („Armianskaja gazeta“), siekdamas motyvuoti žmones, pasakė, kad „Karelin-Fond“ taip pat dalyvauja jo programoje, – rašė H.Petrosianas.
Visi puikiai žino, kas yra Aleksandras Aleksandrovičius Karelinas. Tai didysis sportininkas, žinomas ir gerbiamas visame pasaulyje, propaguojantis sportą, o konkrečiai, imtynes. Šiuo tikslu ir buvo įkurtas „Karelin-Fond“.
Kai Karelinas sužinojo, jog Granto projekte yra imtynių salė, pažadėjo, kai pastatys kompleksą, fondo vardu padovanoti imtynių kilimą, ir Grantas savo interviu „Armėnų laikraščiui“ („Armianskaja gazeta“), siekdamas motyvuoti žmones, pasakė, kad „Karelin-Fond“ taip pat dalyvauja jo programoje. Grantas gerai pažįsta Kareliną, nes jis visada dalyvaudavo Karelino organizuojamuose tarptautiniuose kovos turnyruose, rėmė Armėnijos rinktinę. Be to, mes turime daug bendrų pažįstamų, beveik visi Armėnijos žymūs imtynininkai iš mūsų miesto ir mūsų artimieji draugai.
Ir mano didelis prašymas jums, žurnalistai, nelieskite didžiųjų legendų, liaudies numylėtinių, tokių kaip Sabonis, Savickas, Karelinas, su savo ligotomis fantazijomis. Jie neužsiima tokiomis nesąmonėmis, apie kurias jūs galvojate ir rašote.
Kas susiję su „Daugų salos“. Istorija yra ganėtinai paprasta.
Aš dažnai poilsiaudavau Lietuvoje ir draugai nuolatos prašydavo atvežti su savimi lietuviškos juodosios duonos, tada mes su savo draugu Simanavičiumi nusprendėme gaminti lietuvišką duoną Maskvoje.
Mes pakalbėjome su mano draugu Artūru, vienos stambios Maskvos duonos gamyklos savininku, jis labai susidomėjo ir pažadėjo mums suteikti vietą gamykloje bei padėti dėl įgyvendinimo. Mes iš Lietuvos atvežėme visą įrangą, technologus ir 2012 m. pradėjome kepti 4 rūšių lietuvišką duoną, suteikiant prekės ženklui pavadinimą „Lietuviškos tradicijos“.
Turiu pasakyti, kad šioje gamykloje visi akcininkai ir vadovai yra Artūro giminaičiai bei draugai – būsimieji „Tradicijos-L“ ir „Daugų salos“ akcininkai.
Mes šiuos vyrus pakvietėme pasisvečiuoti Lietuvoje, netgi organizavome jiems medžioklę. Lietuva jiems labai patiko ir kelionės metu gimė idėja nusipirkti žemės, pastatyti namus ir sukurti verslą mūsų vaikams. Ir mūsų pasirinkimas sustojo ties Daugų poilsiavietėmis, – rašė H.Petrosianas.
Mes šiuos vyrus pakvietėme pasisvečiuoti Lietuvoje, netgi organizavome jiems medžioklę. Lietuva jiems labai patiko ir kelionės metu gimė idėja nusipirkti žemės, pastatyti namus ir sukurti verslą mūsų vaikams. Ir mūsų pasirinkimas sustojo ties Daugų poilsiavietėmis. Vėliau Maskvoje buvo atidaryta kompanija „Tradicija-L“ žemei įsigyti, tolimesnei statybai ir verslui. Atkreipiu jūsų dėmesį, kad tuo metu nebuvo jokio „Maidano“ ar „Krymo“.
Beveik visą 2013 m. vasarą aš gyvenau šioje poilsiavietėje, siekdamas suvokti specifiką ir projekto kūrimą. Iš pradžių buvo planuojama sukurti kotedžų gyvenvietę, bet, pabendravęs su vietiniais gyventojais ir sužinojęs jų požiūrį į šią poilsiavietę, aš nusprendžiau pasiūlyti mūsų akcininkams kitą projektą – pusė projekto buvo skirta kotedžų statybai, o kita pusė – sporto bazės statybai, pritraukiant investicijas iš Europos. Daugelis akcininkų su šiuo pasiūlymu nesutiko, todėl tarp mūsų kilo konfliktas. Aš atsisakiau partnerystės ir įsigijau kitą sklypą savo tikslams ir sumanymams įgyvendinti.
Dėl poilsiavietės įsigijimo klausimo finansinės pusės, tai buvo visiškai oficialus sandoris, apie tai yra pateikiama informacija visose kompetentingose institucijose. Ir aš jau 4 metus iš principo nesidomiu, kas ten vyksta. Galiu tik pasakyti, dėl ko ten nėra vystymosi. Aš manau, kad tai susiję su griežta sankcijų politika, kuri palietė visus akcininkus ir, turbūt, nuo vietinių paranojikų sklindančia baime.
O dabar svarbiausia, ką aš norėjau jums pasakyti ir pranešti.
Aš esu atsiribojęs nuo politikos, manau, kad tai labai purvinas užsiėmimas. Aš net nedalyvauju rinkimuose ir neinu balsuoti. Man keista ir visiškai nesuprantama, kaip, turint kompetentingas institucijas ir pažengusią techniką, galima rašyti apie mane visą šitą melą. Vienas fantazuotojas parašė niekuo nepagrįstą nesąmonę, o „gerbiamas“ leidinys paprasčiausiai viską perspausdino, net nepatikrinę šios informacijos tikslumo. Nejaugi jūs nesuprantate, kad šiomis paranojomis jūs atbaidote didelį kiekį potencialių investuotojų ir tiesiog dalį žmonių, kurie myli Lietuvą ir nori atvažiuoti pas jus. Kodėl jūs savo lietuviškose vidaus politikos intrigose šmeižiate žmones, kurių net nepažįstate?
Nejaugi jūs nesuprantate, kad šiomis paranojomis jūs atbaidote didelį kiekį potencialių investuotojų ir tiesiog dalį žmonių, kurie myli Lietuvą ir nori atvažiuoti pas jus. Kodėl jūs savo lietuviškose vidaus politikos intrigose šmeižiate žmones, kurių net nepažįstate? – rašo H.Petrosianas.
Lietuvoje yra nemažai puikiai mane pažįstančių žmonių. Apmaudu, kad nė vienas nepalaikė manęs. Matyt ilgas gyvenimas TSRS paliko savo žymę. Išgąsdino žmones visam gyvenimui, ir aš juos suprantu.
Daugelis Rusijos ir Armėnijos žurnalistų su malonumu parašytų apie šį persekiojimą, bet aš neduodu interviu, žinodamas dabartinę politinę situaciją ir žurnalistų miklumą. Aš nenoriu, kad apie Lietuvą arba lietuvius būtų parašytas bent vienas neigiamas žodis. Aš niekada nepamiršiu, jog Lietuva, viena iš nedaugelio šalių oficialiai pripažino Armėnijos genocidą. Vėliau, kai 1988 m. Armėnijoje įvyko baisus žemės drebėjimas, Lietuva parodė pačią aktyviausią pagalbą, o didžioji lietuvė Marytė Kontrimaitė – tai ir mūsų pasididžiavimas, ir praradimas. Labiausiai aš pykstu dėl Granto, juk būtent jis sugalvojo ir organizavo lietuviško himno giedojimą armėnų kalba, kai Giumri m. buvo minima ir pagerbta didžioji lietuvė Marytė Kontrimaitė. Be to, aš noriu pastatyti draugystės tiltą tarp Armėnijos ir Lietuvos. Čia slypi didelis neįgyvendintas potencialas, o mes tūpčiojame vietoje, o juk laikas bėga nenumaldomai greitai. Norisi suspėti kažką palikti po savęs.
Pabaigoje aš kreipiuosi į poną Anušauską. Jeigu jūs gimėte prieš šimtą metų, tai jūs savo komjaunuolišku entuziazmu daugelį žmonių prekybos vagonais išsiuntėte į Sibirą. FACEBOOK sukurtas ne tam. Mano patarimas jums – jeigu jūsų fantazija taip veržiasi per kraštus – geriau rašykite detektyvines pasakas suaugusiems žmonėms. Ir dažniau nueikite į bažnyčią, bus daugiau naudos.
Aš niekada su niekuo nesibylinėjau ir nenorėčiau to daryti, tuo labiau europietiškame teisme, bet aš niekada neleisiu įžeidinėti mano garbės ir orumo.
Mes su broliu tikimės, kad jums užteks išminties ir drąsos ir jūs viešai atsiprašysite, tada aš jums paspausiu ranką.
80-aisiais metais Armėnijoje buvo publikuojamas rezonansinis straipsnis pavadinimu „Armėniškas svetingumas – rusiškas ačiū“. Straipsnio esmė tame, jog vienas armėnas sulaukė svečio savaitei iš Rusijos. Armėnas priėmė jį pagal aukščiausias armėniškas tradicijas, net skolinosi pinigų, o rusas, išvažiuodamas, parašė skundą, kamuojamas klausimo – iš kur jis turi tiek pinigų? Man įdomu, kaip šį straipsnį pavadintumėte jūs?
TAIP PAT SKAITYKITE: Artūro Skardžiaus šeimai – šimtai tūkstančių iš Maskvos verslininkų už nuostolingą įmonę
