„Eurostat“ duomenimis, Lietuvoje 2014-ais metais susidarė 4,5 milijono tonų atliekų. Arti dviejų trečdalių šio kiekio iškeliavo į sąvartynus, ketvirtadalis buvo perdirbta, likusi nedidelė dalis – sudeginta. Šiandien žaliavos turi vertę – iš daugumos jų galima pigiau pagaminti naujas pakuotes arba naujus gaminius. O kas tuomet, kai jas sugrąžiname? Kuo jos virsta, kokiu būdu yra dar kartą panaudojamos?
Ketvirtadalis susidarančių atliekų – pakuočių atliekos
2016-aisiais Europos Sąjungoje populiariausia susidariusi antrinė žaliava buvo popieriaus pakuotė (susidarė 41 proc. šių atliekų). Antroje vietoje – plastiko ir stiklo pakuotės – abi sudaro po 19 proc. visų antrinių žaliavų.
Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, atliekų kiekis, tenkantis vienam Lietuvos gyventojui yra apie 433 kilogramai atliekų per metus. Iš jų vienam gyventojui teko apie 108 kilogramai pakuočių. Tais metais iš viso antrą kart panaudota 748 tūkstančių tonų antrinių žaliavų, tai yra 60 proc. susidariusių komunalinių atliekų.
Lietuvoje įvedus užstato sistemą grąžinamas pakuotes galima suskaičiuoti daug tiksliau – šiuo metu grąžinama apie 92 proc. į rinką išleistų pakuočių.
Šiuo metu grąžinama apie 92 proc. į rinką išleistų pakuočių.
Tinkamai rūšiuojamą popierių galima perdirbti kelis kartus
Popierius yra antra žaliava po metalo, kurios Lietuvoje perdirbama daugiausiai (17 proc. 2013-aisiais metais). Ši žaliava daugiausia perdirbama Vilniaus fabrike „Grigeo“.
Popierių daugiausia sudaro celiuliozės plaušas. Siekiant jį perdirbti senas popierius sumaišomas su vandeniu ir gaunama popieriaus masė. Ji filtruojama, įrengimai iš masės išgaudo įvairias priemaišas tokias kaip, pavyzdžiui, lapų sąsagos. Tuomet masė pilama ant didelio ploto įrengimų traukiamos medžiagos plonu sluoksniu, greitai išdžiovinama ir gaunamas itin didelių gabaritų naujo perdirbto popieriaus ritinys.
Pats įprasčiausias perdirbto popieriaus produktas, kurį ne vienas esame naudoję – tai tualetinis popierius. Tiesa, šio produkto daugiau nebeperdirbsi, tačiau jei iš perdirbto popieriaus toliau gaminamos knygos, sąsiuviniai, spausdinimui skirti lapai, jį iš viso galima perdirbti apie 4–7 kartus.
„Grigeo“ priima įvairias popieriaus, kartono atliekas ir jas perdirbdami su turimais gamybiniais pajėgumais per metus pagamina apie 35 tūkstančius tonų įvairių higieninio popieriaus gaminių (tiek tualetinio popieriaus, tiek popierinių rankšluosčių) bei tokiu būdu išsaugo apie 450 tūkstančių medžių.
Plastikas – medžiaga, iš kurios gali gimti įvairiausi gaminiai
Plastikas – tai žaliava, kurią galima panaudoti daugelio naujų detalių gamybai. Tačiau plastiko sukurta 7 skirtingos rūšys, vienos jų skirtos kontaktui su maistu, kitos – ne, taip pat vienos gali būti perdirbamos, kitos turi keliauti į bendrą atliekų srautą. Šiuo metu Europoje apie trečdalis plastiko atliekų yra perdirbama, trečdalis – sudeginama, o likusi dalis vis tik keliauja į sąvartynus.
Plastiko surinkimą Lietuvoje labai pagerino įvesta užstato sistema – 2018-aisiais metais per užstato sistemą grąžinta net 11 609 tonos plastiko ir tai yra daugiausiai iš visų per užstato sistemą grąžinamų pakuočių.
Plastiko surinkimą Lietuvoje labai pagerino įvesta užstato sistema.
Plastikinės pakuotės „Užstato sistemos administratoriaus“ (USAD) skaičiavimo centre presuojamos į blokus, o tuomet parduodamos konkursą laimėjusiam perdirbėjui. Plastikiniai PET buteliai yra susmulkinami, išplaunami ir vėliau panaudojami gaminant naujus PET butelius arba dirbtinį pluoštą, kuris naudojamas automobilių pramonėje, drabužiams, kuprinėms ir kitiems tekstilės gaminiams.
Pastaraisiais metais Lietuvoje padaugėjo plastiką perdirbančių įmonių. Pavyzdžiui, Gargždų rajone įsikūrusi bendrovė „Vitopas“ kasmet perdirba arba apdoroja apie 650 tonų plastiko. Plastikas yra susmulkinamas, išplaunamas ir išlydomas. Išskiriamos, baltos, juodos, spalvotos plastiko granulės – iš jų išeina atitinkamos spalvos nauji plastiko gaminiai.
Bendrovė parduoda iš perdirbto plastiko pagamintas užuolaidų karnizų dalis, užuolaidų kabliukus, buteliukus ir dangtelius (jie nebegali būti skirti maisto pramonei), žvakidžių indelius ir šiukšlių maišus. Taip pat įmonėje galima nusipirkti kelių spalvų plastiko granulių, kurias galima panaudoti stambesnių plastikinių dalių gamybai.
Bendrovė „Atliekų tvarkymo centras“ per metus atskiria maždaug 1 tūkst. tonų plastiko atliekų iš automobilių. Kartais susmulkintos plastiko granulės ne perdirbamos, o sudeginamos. Šiuo metu nemaža dalis „Atliekų tvarkymo centro“ surinkto plastiko keliauja į Lenkiją, kur yra deginamas, iš jo gaunama šiluminė energija. Įmonė „Somlita“, perdirba plastiką į polietileno plėvelę, LDPE plėvelę arba granules. Lietuviškas fabrikas „Plasta“ iš plastiko gamina šiukšlių maišus iš plėvelės atliekų.
Stiklas iš naujo lydomas 1500 °C temperatūroje
Stiklo duženas Lietuvoje perdirba dvi stambios įmonės. Jei tai – spalvotas stiklas, jis keliauja į bendrovę „Kauno stiklas“, o nespalvotą perdirba akcinė bendrovė „Panevėžio stiklas“.
„Kauno stiklo“ fabrike gaminama spalvota, t.y. žalia ir ruda, stiklo tara. Pirmiausia darbuotojai iš stiklo išrenka papildomas šiukšles, tuomet jis dar smulkiau sutrupinamas ir keliauja į lydymo krosnį. Stiklas gaminamas iš smėlio, klinties ir sodos. Jei kažkurios iš šių medžiagų trūksta sutrupinto stiklo masėje – jos papildomai įmaišoma. Tokiu būdu didžiąją dalį stiklo gamybos žaliavų galima sutaupyti.
Apie kokias nors bakterijas ar taršą perdirbtuose buteliuose negali būti nė kalbos, nes stiklas lydomas 1500–1600 °C temperatūroje. Iš pradžių suformuojami specialūs stiklo lašai, tuomet iš jų išpučiami nauji buteliai.
„Kauno stiklas“ tiekia butelius beveik visiems stambesniems Lietuvos alaus ir vynų gamintojams. 2012-aisiais fabrikas, pasinaudojęs Europos Sąjungos parama, atsinaujino įrangą ir dabar gali perdirbti stiklą naudodamas dar mažiau energijos bei išgauti kokybiškesnį stiklo lydinį.
Nuo 2016-ųjų, įvedus užstato sistemą, per trejus metus jau grąžinta daugiau nei 20 tūkstančių tonų stiklo pakuočių, visos jos virto naujais gėrimų buteliais. Perdirbant stiklą sutaupoma maždaug trečdalis naujo stiklo gamybai reikalingos energijos, o perdirbus vieną toną į aplinką neišmetama daugiau nei 300 kilogramų CO2. Tad, perdirbus daugiau nei 20 tūkst. tonų stiklo, neišmesta apie 6 000 tonų CO2.
Taigi, mes tarsi kokie romėnai senovės koliziejuje kasdien sprendžiame – ar mūsų rankose laikoma pakuotė gyvens toliau, ar mirs sąvartyne tarp kalnų kitų, kasmet besikaupiančių šiukšlių. Atsainiai elgdamiesi su pakuočių atliekomis ne tik teršiame savo aplinką, bet ir švaistome energiją – o vėliau patiems tenka mokėti ne tik už gėrimą, bet ir už naujai pagamintą jo buteliuką ar skardinę.
Tarsi kokie romėnai senovės koliziejuje kasdien sprendžiame – ar mūsų rankose laikoma pakuotė gyvens toliau, ar mirs sąvartyne.
Šiuo metu Europa įnirtingai ieško būdų, mažinti plastiko taršą, perdirbti kuo daugiau pakuočių, gaminti daiktus, kurie gali arba tarnauti daugybę metų, arba lengvai išsiardyti ir jų žaliavos tuomet gali būti panaudojamos kitiems tikslams. Tuo metu gyventojui tenkanti užduotis – labai paprasta ir kartu labai svarbi: rūšiuoti susidarančias atliekas ir nunešti išgertą buteliuką ar skardinę iki taromato.
