– Ar galėtumėte pradžioje skaitytojams papasakoti, kas yra gelbėtojų LERT komanda ir ką ji veikia?
– Komandai priklauso gelbėtojai, medikai, kinologai, jie ruošiasi ekstremalioms situacijoms, jeigu Lietuvoje arba bet kur užsienyje įvyktų didelė nelaimė. Tada susirenka įrangą ir važiuoja padėti ieškoti išgyvenusiųjų. Aš niekada nebuvau jos dalis. Tik domėjausi jų veikla. Kiek žinau, jie buvo nutraukę veiklą. Aštuonerius ar dešimt metų nevyko jokios pratybos. Ir iki šiol LERT komanda niekada nebuvo išvažiavusi į realų įvykį. Tik pratybose treniravosi. O dabar susikrovėme daiktus ir išvažiavome į Turkiją.
– Kaip patekote į šią misiją?
– Į komandą patekau kaip Kauno Greitosios medicininės pagalbos gydytoja. Gelbėtojai bendradarbiavo anksčiau su mūsų įstaiga ir kreipėsi, kai prireikė medikų. Tada atrinko savanorius ir išsiuntė komandą į gelbėjimo darbus.
– Ar buvo parengimo kursai?
– Ne. Turėjom kliautis tuo, ką žinom ir atsinešėm iki šios dienos. Dieną prieš išvažiuojant šnekėjome truputį apie saugumą ir apie psichologinį pasiruošimą. Tai va tiek to ir paruošimo, o toliau tiki savo komanda ir klausai kiekvieno iš vyresnių – kur eiti, kur neiti, kur stovėti, nestovėti. Tada jau pradedi kažkuriuo metu pati gaudytis, kad čia gal truputį nesaugu stovėti, nes pabiręs namas ar pargriuvęs. O tokio specialaus paruošimo neturėjau.
– Nesigailėjote taip vėlai išvažiavę – po keturių, penkių dienų?
– Iš medicininės pusės truputį gaila, nes tokiu metu tikimybė surasti gyvų gerokai mažėja. Bet įgyta patirtis yra didžiulė. Kita vertus, nuo mūsų komandos tai nepriklausė. Šalis, kurioje įvyksta tokia nelaimė, turi duoti šaukinį, kad reikia tokių komandų ir tokių tarnybų. Ir tik tada ji pradeda jas priiminėti. Nėra taip, kad mes susigalvojome ir sakome „Turkija, mes atvažiuojame!“ Šalis turi pirma paprašyti, ir tik tada važiuojama.
– Kas motyvavo ten važiuoti?
– Taigi aš visada beprotė... Man į žmonių nelaimes pirmai reikia važiuoti. Nebuvo jokio atskiro motyvo. Tiesiog mane traukia tokie dalykai ir viskas.
– Daug norinčių buvo?
– Neklausiau. Kiek žinau, buvo daugiau norinčių negu penki, kiek reikėjo medikų. Komandą surinkti nebuvo problemos. Kiek su kolektyvu šnekėjome, tai kitose specializacijose irgi nelabai kilo klaustukų, ar važiuoti, ar ne. Gavo skambutį ir sako iškart, kad varau, pasirašau. Kinologams irgi nebuvo klaustuko – važiuoti ar nevažiuoti. Gavo skambutį ir sako – „Važiuojame!“.
– Koks buvo pirmas įspūdis, kai atvažiavote ir pamatėte realybę?
– Nebuvo tokio varianto, kad atvažiavau ir iškart įšokau į emociją. Reikėjo suprasti, kur esu. Pradžioje buvo labai daug bėgimo. Čia nusileidome, čia atvažiavo autobusas, čia greitai greitai statome palapines, čia jau ruošiasi komanda išeiti į žvalgybą... Tada greitai greitai rengiesi, susitvarkai ir tada eini į miestą. Tuo metu ir baimės truputį buvo. Supranti, kad čia nėra labai saugi aplinka, bet yra komanda, kuri tave prižiūri ir į kurią gali remtis.
Būdamas gyvai vietoje pradedi matyti žmones, kurie ten vis dar gyvena, laukia savo artimųjų, laukia jų kūnų
O tas pats pirmas vaizdas... Vėliau pagalvojau, kad niekada gyvenime nebūčiau supratus, kaip viskas atrodo, jeigu nebūčiau nuvažiavusi į vietą. Ką matome nuotraukose, ką matome per televiziją – ten emocijos niekas neparodo. Tai yra tik vaizdas. Bet būdamas vietoje pradedi matyti žmones, kurie ten vis dar gyvena, laukia savo artimųjų, laukia jų kūnų. Tai, kaip jie elgiasi vieni su kitais ar su mumis. Tada tik pajauti tą emociją. Tada ir supranti, koks ten šūdas yra. Ir kad labai gerai mes gyvename Lietuvoje...
– O iš matytų vaizdų kas įstrigo labiausiai?
– Nebuvo turbūt vieno tokio įstrigusio vaizdo. Viskas dedasi į visumą. Kaip žmonės su tavimi bendrauja, kaip jie, patys nieko neturėdami, velka tau arbatą ar kokią bandelę. Jie nieko patys neturi ir dar rūpinasi tavimi. Ateina, parodo savo artimųjų nuotraukas, stovi šalia, verkia... Visi vaizdai yra užstrigę į vieną.
Tas vienas kitas pamatytas kūnas griuvėsiuose nieko nereiškia. Savo darbe mes, medikai, matome mirusius žmones. Bet visa tai tik tol, kol nėra šalia žmogaus ir jo emocijos. Nehiperbolizuosiu ir nesakysiu, kad baisiausia buvo griuvėsiuose pamatyti kūnai. Daug labiau įstrigo ne vaizdai, o pati nuotaika ir artimųjų emocijos.
– Kaip buvo koordinuojamas jūsų darbas?
– Buvo koordinatorius tai teritorijai. Mūsų vadovas gaudavo nurodymą, kur šiuo metu komandai reikia važiuoti ir kur reikia pagalbos, arba kur reikia pasižvalgyti su šunimis.
Pvz., kažkurią dieną važiavome padėti lenkų komandai. Jie septynis šunis turėjo, kurie labai daug sužeidimų gavo. Vienas lenkų šuniukas nugaišo, tai mes kitą dieną su čekais važiavome padėti su savo šunimis išžvalgyti. Važiavo tik kinologai ir medikas, nes jis visada turi važiuoti.
Nebuvo taip, kad eini pats vienas mieste ir galvoji, va čia gal eisiu. Taip nėra, buvo koordinavimas iš aukščiau. Turkai pasakydavo, kur mes būsime ir ką mes dirbsime.
– Kaip atrodė jūsų gyvenamoji vieta? Palapinių miestelis, kuriame lietuviai turėjo savo kampą. Ar vieni gyvenote?
– Mes vieni gyvenome. Turėjome savo teritoriją, savo palapines pasistatę. Kitų šalių gelbėtojai, matyt, kitose vietose gyveno, bet turbūt irgi panašiai – palapinėse. Mes gyvenome aikštelėje prie apleistos mokyklos. Ji truputį patrupėjusi, suskilusioms sienomis, bet bent jau tiesiai stovintis pastatas buvo. Truputį toliau pasitraukėme nuo jo, sustatėme palapines, buvo aptverta teritorija. Taip ir gyvenome savo palapinėse.
– Kaip atrodė dienos ritmas?
– Nebuvo ten dienos ritmo. Jis labai skirtingas. Iš pradžių užtruko dieną, pusantros, kol susidėliojome pamainas – kas, kaip važiuoja ir kiek laiko dirba gelbėtojai ir mes – medikai. Buvo toks lengvas chaosėlis. O trys gelbėtojų komandos stengėsi dirbti maždaug po šešias valandas ir keitė viena kitą nuolat. Mes buvome du gydytojai ir trys slaugytojos. Kadangi bent vienas gydytojas turėtų būti įvykio vietoje, tai kiek ilgesniais tarpais negu kiti dirbome ir keitėme vieni kitus.
Labai konkretaus grafiko nebuvo. Taikaisi prie situacijos visą laiką. Tuo labiau, jeigu viena komanda dirba įvykio vietoje su gydytoju. Kita komanda išvažiuoja žvalgyti, tai keliesi ir važiuoji kartu. Nesvarbu, kad poilsis.
– Po kiek laiko miegodavote?
– Tai kiek išeina, tiek ir miegi. Grįžti, pavalgai, eini miegoti. Kol leidžia miegoti, tol stengiesi miegoti. Įvairiai būdavo – ir keturias valandas per parą buvo, kai kada gal ir aštuonias išmiegodavai, kai pasisekdavo.
Poilsio režimą stengdavomės išlaikyti, nes turi būti šviežia galva tam, kad eitumei po griuvėsiais. Ir vieni kitus labai prižiūrėjome. Kai jau matydavome pačioje įvykio vietoje, kad kuris nors pavargęs arba nėra tiek daug darbo, bet yra visa komanda, tai išleisdavome vis vieni kitus išeiti iš griuvėsių ir ateiti prie laužo tiesiog pastovėti.
Grįžti, pavalgai, eini miegoti. Kol leidžia miegoti, tol stengiesi miegoti.
– Sakote pasišildyti, tai kokia temperatūra ten buvo?
– Minusas. Iki minus 10. Ne ta saulėta Turkija...
– Kiek vietų apžiūrėjote ir ką ten radote?
– Man atrodo, kad septynias žiūrėjome mes. Ne visuose objektuose aš ir buvau. Kai skirtingos komandos išvažiuoja ne visur patenki.
Pirmą naktį išvis mes labai chaotiškai vaikščiojome, nes neturėjome gavę normalaus kontakto su suvaldančiais tą teritoriją. Realiai ėjome tik su savanoriu vertėju turku. Natūralu, kad žmonės prašo pagalbos – tai vienoje vietoje, tai kitoje. Gal čia yra gyvų? Gal ten dar yra gyvų? Tai taip tokį chaotišką ratą praėjome nuo kokios dvyliktos iki trečios. Tą pirmą naktį tik ir teko matyti, kad išneša gyvą moterį ir vaiką. Bet ten dirbo vietinės turkų komandos.
O paskui tik kūnai tiesiog. Tik problema ta, kad kai kasi, bandai atverti plokštės perdangas, niekada nežinai, ar ten gyvas, ar negyvas. O vienos plokštės nuardymas ir prisikasimas prie kūno kartais užtrunka ir šešias, kartais ir dvylika valandų. Nėra taip kad atėjau ir nukėliau.
Prisikasimas prie kūno kartais užtrunka ir šešias, kartais ir dvylika valandų
– Technikos buvo pakankamai?
– Šito tikrai buvo pakankamai. „Spartan“ nuskraidino visą gelbėtojų techniką, medicinos priemones, logistus ir kinologus su šunimis. Mes skridome civilinėmis avialinijomis. Jeigu reikėdavo sunkiosios technikos, tai iš vietos žmonių prašydavome. Turkai šituos dalykus turėjo. Kai reikdavo, ji būdavo.
– Kaip atrodė pats gyvenimas palapinių miestelyje?
– Labai smagus ir labai paprastas. Visi labai paprasti, nebuvo sunku įsivažiuoti. Tuo labiau kad žinojome, kad gyvensime palapinėje. Viskas atrodė taip, kad atsikeli ryte, nueini pasidaryti arbatos arba kavos ir išsirenki vieną maistą iš dešimties galimų sausų davinių. Juokavome, kad turime švedišką stalą. Pavalgai ir varai. Viskas. Turėjome improvizuotą tualetą – darydavome viską į maišelį. Tokia ir buitis – šlapių servetėlių dušai. Labai labai paprastai.
– Papasakokite dar apie vietinius žmones...
– Prieš išvažiuojant skaitėme, kad vyksta komandų apiplėšinėjimai. Kad vieni iš kitų plėšikauja. Buvome įtarūs. Ypač po pirmos nakties, kai atvažiavo pasiimti mūsų kariai ir pareiškė, kad jūs vieni negalite vaikščioti. Kad jie visą laiką mus paims, nuveš ir parveš ten, kur reikia. O vieniems judėti negalima. Pagalvojau, kad gal čia tikrai nėra labai saugu. Nelabai kada buvome palikti visai vieni.
Bet vietiniai dienos metu buvo labai rūpestingi. Siūlė vaistus, vandenį, sulčių pakelius, obuolius... Šiaip visas miestas yra sugriautas. O jie ateina ir arbatos puodelius atneša, ar obuolius, ar savo arabiškas keptas bandeles iš kažkur dėžėmis neša... Mes vienu metu juokavome, kad pas turkus yra kaip pas močiutę – nėra žodžio „ne“ arba „nevalgysiu“. Ateina, įduoda į rankas, ir viskas.
Visas miestas yra sugriautas, o vietiniai ateina ir arbatos puodelius atneša, ar obuolius, ar savo arabiškas keptas bandeles...
Buvo toks lengvas šokas – žmogus neteko savo artimųjų arba nežino, kur yra jie. Iš namo liko tik griuvėsių krūva. Žmogus nieko nebeturi. Bet dar geba pasirūpinti gelbėtojais. Jie neša cigarečių pakelius, siūlo gelbėtojams. Iš pradžių galvojome, kad pirkti siūlo. Bet ne – viskas dovanų. Tai tokie tie vietiniai klanai ir agresija. Kažkaip niekur nepasijautė jos mums.
Kai kurios komandos dėl saugumo išvažiavo, nes nebesaugu būdavo dirbti griuvėsiuose. Nes kažkuriuo metu pradeda valyti ekskavatoriumi. Turkai nelabai žiūri, kad kitoje pusėje, pavyzdžiui, gelbėtojų komanda dirba, o visi tie griuvėsiai yra lyg kortų namelis. Vieną pajudinus, gali viskas griūti.
– Kokie komandos darbo rezultatai?
– Mūsų komandos rezultatai – ištraukti septyni kūnai ir septyni objektai apžiūrėti.
Lenkų, atrodo, buvo 130 žmonių komanda ir atvažiavo antrą ar trečią dieną po drebėjimo. Tai jie per tą laiką, atrodo, ištraukė 12 gyvų žmonių. Bet tai buvo 130 žmonių komanda, dirbusi per tris objektus. Tad sunku lyginti, labai priklauso ir nuo to, kaip sugriuvęs tas namas, kuriame dirbi. Tas, kuriame praleidome daugiausia laiko, buvo visiškas sumuštinis. Į žemę susmukęs.
O lenkų du namai iš tų trijų sugriuvusių buvo ne kaip sumuštiniai, juose dar buvo didelių trikampių erdvių, kur dar gali būti ir gyvų žmonių. Yra begalė aplinkybių, nuo ko priklauso sėkmė.
Pradžioje ir mums patiems nuoskauda buvo, kad nė vieno gyvo neradome. Bet čia tik gelbėjimo tarnybų požiūris. Mūsų tikslas yra surasti gyvą, ištraukti, pasirūpinti, kad išgyventų, ir nugabenti į ligoninę. Bet kai atsistoji į paprasto žmogaus – turko vietą, supranti, kad jam ne tik gyvo reikia. Jam reikia apskritai žinios, kur yra jo artimasis. Jam ir kūno reikia, tai už tai ir prašo, kad rastume. Kartais patys turkai prieidavo ir prašydavo kasti. Būtent konkrečioje vietoje. Jis žino, kad ten turi būti keturi kūnai, nes ten buvo jo giminės butas. Pradžioje galvodavau, kam šito reikia? Nes tikriausiai visi bus negyvi. Ir kam reikia kasti tą negyvą kūną, kai mes tuo metu galime eiti ieškoti gyvųjų? Bet vėliau supratau, kad mes kitaip žiūrime į tą situaciją, atvažiavę kaip gelbėtojai. Tada pagalvojau – jeigu aš būčiau to turko vietoje, kaip aš reaguočiau? Jie labai dėkingi ir už ištrauktą kūną buvo. Kad ir kaip tas būtų keista.
– O kur gyvena gyvi išlikę žmonės? Kažkur šalia?
– Taip, prie laužų mašinose, kas turi mašinas. Mieste kai kur palapinės stovi. Kas kaip išmano, tas taip sukasi. Bet kaip gyvena, bet kur.
– Ar turėjote darbo iš medicininės pusės?
– Mes ten smulkius dalykus darėme. Šuniukas koją susižeidė – praplovėme, pasižiūrėjome, kas ten yra. Gelbėtojai nuolat dulkėse dirba, nuolat pjausto kažką. Tai reikia akis išplauti, pasižiūrėti, ar nėra svetimkūnių, išimti, jei toks yra, ir viskas. Nebuvo rimtų traumų ir, ačiū Dievui, kad jų nebuvo. Nors buvome pasiruošę labai daug kam.
– Kai po visko psichologiškai atsistatyti pavyko?
– Dar neatsistačiau, dar nežinau. Dar nebuvo laiko sau, neturėjau kada namie viena prisėsti ir pagalvoti – kas čia buvo, kaip jaučiuosi šiuo metu? Nebuvo tokio sustojimo dar. Ir nežinau, gal aš ir neturėsiu. Reikia vienai truputį pabūti, kad susiprasčiau, kaip kas ten, viduje, dedasi, o gal ir nieko nesideda.
Dėkoju už pokalbį.
