Nežinau, ko šiame pokalbyje yra daugiau – skausmo ar vilties. Bet, nutariame kartu su Edvinu, jame tikrai netrūksta Kalėdų. Nes jos, sakoma, yra stebuklų metas. Nepaisant to, pokalbio metu ašaros ne kartą pasirodė mūsų abiejų akyse.
„Aš negaliu pažadėti, kad mano gyvenime nebus klaidų. Kartą mano vadovas pasakė: tu negalvok apie savo misiją, nes Dievas į tave dar prabils. Dievas mėgsta tylą.
Aš nežinau, apie kurį Dievą jis kalbėjo. Manasis nemėgsta tylos. Jis mėgsta triukšmą ir tempą. Aš jį dažniausiai girdžiu tada, kai bėgu ir skubu. Matau jį ne tamsoje, o rampų šviesoje.
Pirmadienį dariau didžiausią renginį po savo sugrįžimo – kalėdinį vakarą vienai bendruomenei. Tada man nieko neskauda. Tai yra mano karalystė ir mano Dievas tuo metu yra su manimi.
Bet skauda, kai aš esu vienas, kai esu tyloje. Turbūt tai ir atvedė mane iki nelaimės, šitai mane nuo jos nutolina ir iki jos vėl veda. Bet noriu gyventi, nenoriu megzti kojinių ir laukti senatvės. Aš esu žmonių žmogus ir kai kas galvoja, kad aš bijau vienatvės. Netiesa. Aš ją dievinu, bet dievinu valdomą vienatvę. Man reikia valandos per dieną sau ir su savimi, o jau tada – žmonių aplinkui“, – sako Kauno kultūros bendruomenei gerai pažįstamas E.Vadoklis.
Edvinas kuria, režisuoja, veda įvairius kultūros ir bendruomenių renginius, o taip pat dirba vienoje įmonėje inžinieriumi. Visas kauniečio gyvenimas – lėkimas, tempas ir scena, be kurios jis savęs sako neįsivaizduojantis.
Pusantrų metų – tiek praėjo po nelaimės viename Panemunės daugiabutyje. Šiandien Edvinas žengia savomis kojomis, nors medikai nebuvo tikri, ar jis iš viso išgyvens. Tačiau kai savo jėgas sujungia medicina ir žmogaus valia – įvyksta neįmanoma.
– Edvinai, parašiau ir pasikalbėti pasiūliau perskaičiusi tavo feisbuko įrašą apie sugrįžimą. Abiem kojomis jau įžengei į darbus?
– Ne, kol kas darbų dar nėra labai daug. Kūnas diktuoja tempą, greitį. Tie, kurie mane kviečia – žino, kad į sceną aš galiu neišeiti. Neseniai mano kineziterapeutė, kurią vadinu savo scenos partnere, likus maždaug dešimčiai minučių iki renginio leido man vaistus, kad sumažėtų skausmas ir galėčiau išeiti į sceną. Yra užspaustų nervų ir laukia ilgas gydymas. Ne viskas dar išspręsta.
Tai truks visą likusį mano gyvenimą: reikės sportuoti, masažuoti, mankštintis. Bet noro dirbti, gyventi – daug. Šiandien, pavyzdžiui, einu savomis kojomis, o vakar namuose iš pat ryto laukiau greitosios, nes dėl skausmo negalėjau išlipti iš lovos.
Šiandien einu savomis kojomis, o vakar namuose iš pat ryto laukiau greitosios, nes dėl skausmo negalėjau išlipti iš lovos.
Prieš kelias dienas buvo žvėriški skausmai ir vėl priminė man visą tą pusantrų metų laikotarpį. Bičiulis atvažiavo į namus, kad man nuo stalo iki lovos atneštų kompiuterį – reikėjo padaryti darbus, o pats išlipti negalėjau.
Neurologai sako, kad tai gali atsistatyti per penkerius metus, o gali ir neatsistatyti. Niekas negali pasakyti.
– Kai ruošiausi pokalbiui, keliais sakiniais tavo istoriją pasakojau draugams. Vienas iš jų pasakė: taip, yra žmonių, kurių bijo net mirtis.
– Aš manau. Mane sveikina vieni su pirmuoju, kiti su antruoju gimtadieniu. O tie, kas žino mano gyvenimo istoriją – ir su kitais. Kažkada, sakiau, rašysiu knygą. Kiek man reikėjo praeiti ir pragyventi, pradedant nuo to, kad gimiau per silpnas ir buvo tikimybė, kad neišgyvensiu. Tokie tie mano gyvenimo šešėliai.
Aš turiu Dievo siųstas pertraukas: jei susergu, tai ilgam, jei sustoju – taip, kad žino visa Lietuva. Man nebūna taip, kad praeina lovoje pagulėjus dvi dienas. Kai pokšteli – tai pokšteli.
– Kas vis tik įvyko pernai, liepos 27-ąją?
– Vienas linksmas nuotykis baigėsi labai nelinksmai. Daugiabutis, draugų kompanija, linksmas vakarėlis, grįžimas po atostogų. Aš – įdegęs, baltais plaukais, pats sau fainas ir gražus.
Užkariavom Kauno naktinius barus, paskui grįžome į vieno bičiulio namus. Išėjau parūkyti. Ir daugiau aš nieko neatsimenu.
Kritau iš ketvirto aukšto. Veidu į asfaltą. Tiesą sakant, nežinau, ar ten buvo asfaltas, bet kieta danga – vėliau sakė sesuo, kuri buvo nuvažiavusi į tą vietą.
Bet man visiškai neįdomu, ar aš kritau su kelnėmis, ar be kelnių, ar į asfaltą, ar ne.
Kritau iš ketvirto aukšto. Veidu į asfaltą. Tiesą sakant, nežinau, ar ten buvo asfaltas, bet kieta danga – vėliau sakė sesuo, kuri buvo nuvažiavusi į tą vietą.
Esmė, kad į Kauno klinikų Intensyviosios terapijos skyrių mane pristatė visiškai sumaitotą, su daugybiniais lūžiais. Lūžęs dubuo, šonkauliai, kryžkaulis, akiduobės dugnas, nosikaulis, abu žandikauliai, pabirę dantys, trūkusi šlapimo pūslė, vidinis kraujavimas.
Gal tai buvo Dievo, kas juo tiki, pirštas? Kas tiki likimu, kas – karma. Nežinau. Bet reanimacinė greitosios medicinos pagalbos komanda, kai gavo pranešimą apie įvykį, buvo Šančiuose – greta Panemunės.
Jie atvyko per keletą minučių. Tai irgi stebuklas – jiems nereikėjo važiuoti iš kito miesto galo.
Man kartais atrodo, kad tas, kuris man pasiuntė nelaimę, valdė šitą žaidimą, nes šalia esminiu momentu atsirado tinkami medikai. Jie ne tik atvažiavo minučių tikslumu, bet padarė viską teisingai ir kaip reikia. Kaip vėliau man sakė, atvažiavo fantastinė komanda ir padarė teisingus žingsnius. Dėl to aš dabar sėdžiu čia.
Kol mane vežė greitoji medicinos pagalba – reanimacinė komanda Kauno klinikose jau buvo pasiruošusi ir laukė. Visi buvo pasiruošę. Sužinojau vėliau, kad kai vežami tokie pacientai – greitosios pagalbos medikai gydytojus informuoja.
– Nes išskirtinis atvejis?
– Visiškai išskirtinis. Nebuvo didelių šansų, kad aš išgyvensiu. Apie mane medikai pranešė sesei ir kai ji atvyko, pasakė: negaiškit laiko, jūs dar galite atsisveikinti.
To, ką ji padarė, aš neišdrįsčiau padaryti – ji su manimi atsisveikino. Aš negalėčiau su tavimi gyva atsisveikinti, vėliau jai pasakiau.
Bet sesuo iš medikų išgirdo, kad situacija – labai sudėtinga. Ji, sakė, tiesiog mane paglostė.
O paskui sekė ilgas laikotarpis.
Nors praėjo jau pusantrų metų, aš dažnai apie tai galvoju. Ypač dabar, šventiniu metu. Kai žmonės atvažiuoja į ligoninių priėmimo skyrių, jie kartais pyksta, kad ilgai jiems nesuteikiama pagalba. Pavyzdžiui, neužklijuojamas pleistras arba nesutvarkomas įaugęs kojos nagas.
Bet ar kas pagalvoja, kad prie kito žmogaus tuo metu yra daugiau nei dešimt gydytojų? Kurie reanimuoja, gaivina.
Aš noriu, kad mano žodžiai būtų padėka tiems žmonėms – medikams – kurie per šventes nesėdi su šeima prie stalo ir nevalgo pirožkų ar silkės su grybais, nes yra darbe ir laukia tokių bedalių, kaip aš. Tiksliau – nelaukia, bet juos atveža.
Aš noriu, kad mano žodžiai būtų padėka tiems žmonėms – medikams – kurie per šventes nesėdi su šeima prie stalo ir nevalgo pirožkų ar silkės su grybais, nes yra darbe ir laukia tokių bedalių, kaip aš.
Aš daugeliui medikų net ir padėkoti negaliu – nežinau, kas jie tokie, aš jų nemačiau. 14-ai parų mane panardino į dirbtinę komą, tą laiką medikai kovojo dėl mano gyvybės.
Prisimenu save jau traumatologiniame skyriuje ir ten buvau pradėtas rinkti. Iš detalių, iš gabaliukų.
– Edvinai, kai kartą kalbinau vieną medikę, ji pasakė: koma – labai subtili būsena.
– Tikrai taip. Aš atsimenu. Ne, Dievo nemačiau, bet klaidžiojau, pamenu, paplūdimiu ir man žvėriškai skaudėjo kojas. Kažkur šmėkštelėjo sesuo. Gal todėl, kad ji vis būdavo šalia?
Ir paskui aš atsidūriau keistoje kapsulėje. Mačiau per stiklą į mane žiūrinčius gydytojus, žmones. Kai kuriuos atsimenu.
Jausmas, kad sėdžiu mažoje būdelėje, labai skauda kojas ir maldauju išleisti. Tas kojų skausmas turbūt todėl, kad jos, o ir dubuo, buvo suknežinta.
Kai pirmą kartą pramerkiau akis, sesers nepažinau. Tik buvau labai ištroškęs – tokie ir buvo pirmi žodžiai, kad noriu gerti. Ji pasakė, kad negalima, o tada aš ją pasiunčiau. Sakė – septyniolika kartų.
Sesuo, išbėgusi į lauką, kur buvo brolis ir tėvas, šaukė iš džiaugsmo: mane Edvinas pasiuntė, aš dar niekada nebuvau tokia laiminga. Jis atsimerkė.
Išgirdęs tai atėjo brolis. Mes dvyniai. Paėmiau jį už rankos, glosčiau ją ir pasakiau: brolis. Tada vėl paprašiau gerti.
Mano būklė, kai buvau komoje, buvo kritinė, bet stabili. Viską žinau iš sesers, gydytojų pasakojimų. Sesuo pasakojo, kad kasdien ateidavo prie manęs – kaip prie išėjusio žmogaus. Intensyviosios terapijos skyriuje girdėjosi tik aparatūros garsas – kaip priekaištas: pyp.
Niekas, atrodė, nevyksta.
Kartą sesuo išdrįsto paklausti gydytojo: tai ar su juo niekas nevyksta?
Tai jums atrodo, kad nevyksta. Šis pilietis kaunasi. Kitas jau būtų išėjęs, pasakė gydytojas.
Ši nelaimė pakeitė mūsų šeimą. Prie manęs būdavo ne tik sesuo ir brolis, bet ir tėtis, su kuriuo pastaraisiais metais mūsų ryšiai buvo nutrūkę. Jis atsirado mano gyvenime. Mamos neturiu – ji mirusi.
O vieną dieną, pasakojo sesuo, aš pasidaviau. Kai ji atėjo į ligoninę, gydytojai pasakė: šią naktį praradome ir jo inkstus. Sustojo veikla. Dabar veikia tik širdis ir smegenys. Turbūt jau išeidinėja. Pavargo gal kautis.
Aš atiduosiu savo inkstą, iš karto pasiūlė brolis.
Laimei, to neprireikė. Prasidėjo dializės. O mano artimi žmonės, draugai nuėjo į bažnyčią – melstis.
Sutapimas ar ne, bet kitą dieną aš pirmą kartą po komos pramerkiau akis.
– Kas nutinka tada, kai žmogus pabunda iš komos?
– Netrukus mane perkėlė į traumatologinį skyrių ir prasidėjo operacinis gydymas. Mane visą reikėjo surankioti.
Vieną naktį įvyko psichinis nuokrypis ir iš ryto atsikėliau fiksuotas. Tai yra, pririštas. Nesupratau, kodėl. Į palatą atėjusi sesutė paklausė, ar atsimenu, ką dariau naktį, o aš, aišku, nieko neprisiminiau.
Pasirodo, sugebėjau ištraukti metalinį lovos strypą, kuris laiko vadinamąjį trikampį – daiktą, už kurio įsikibus gali atsisėti. Ištraukiau, ir sukau virš savo galvos. Išgirdusios palatoje triukšmą atėjo slaugytojos, o kai paklausė, ką čia darau, atsakiau, kad dalyvauju olimpiadoje.
– Aišku, negražu juoktis...
– Galima juoktis. Viskas gerai – kaip aiškino medikai, taip žmogaus elgseną ir psichiką gali paveikti vaistai. Tai buvo momentinis vaistų sukeltas poveikis – nuo to laiko nedalyvauju olimpiadose.
Tai buvo laikas, kai mano gyvenimo knygą rašė medikai. Man reikėjo tik gulėti.
Manęs laukė dar keli smūgiai. Vienas, kai sužinojau, kad yra plyšusi šlapimo pūslė ir visą gyvenimą ją gali tekti turėti išorėje ir kitas – kai aš pažvelgiau į veidrodį.
Man, estetui, tai buvo... Niekada manęs niekas nėra matęs nesusišukavusio, nepasikvėpinusio. Aš išsigandau, ką pamačiau. Pagalvojau, kad niekada gyvenime negalėsiu stovėti scenoje.
Pamaniau, kad likusį gyvenimą turbūt reikės kasti anglį, bet Lietuva neturi anglių kasyklų. Arba naktimis vežioti picas, bet kaip aš jas nunešiu klientams? Jau vien tai, kad žandikaulio vietoje buvo duobė, netekau 11 dantų. Aš zombis.
Dar viena baimė buvo medikų prognozės, kad gal niekada nevaikščiosiu. Žaviuosi žmonėmis, kurie neturi galūnių, bet šoka ir dainuoja. Bet tai ne mano gyvenimui – bėgančiam, lekiančiam ir kerinčiam. Mano gyvenimas kaip fejerverkas.
Tuo metu buvo sunkios mintys. Nenorėjau kankinti nei savęs, nei savo mylimiausio žmogaus – sesers. Kai rūpinosi manimi, ji augino kūdikį ir jai nuo rūpesčių dingo pienas.
Kiekviena jos diena prasidėdavo manim.
Tai buvo karantino laikas, tačiau kiekvieną dieną ji atvažiuodavo, rengdavosi kovidinį kostiumą ir būdavo su manimi. Per tą laiką ji pražilo.
Tai buvo karantino laikas, tačiau kiekvieną dieną ji atvažiuodavo, rengdavosi kovidinį kostiumą ir būdavo su manimi. Per tą laiką ji pražilo.
Gyvenu draugės bute, trečiame aukšte ir suvokiau, kad niekas negalės man pašvęsti savo gyvenimo ir neįgaliojo vežimėlio stumdyti į trečiąjį aukštą.
Ir aš nenoriu daryti nieko kito – tik būti scenoje.
Tada galvojau, kad negaliu griauti kitų gyvenimų. Buvau pasiruošęs priimti sprendimus, kurie būtų pabaigę visas kančias.
– Kada patikėjai, kad pasveiksi ir gyvensi kokybišką visavertį gyvenimą, kad būsi scenoje?
– Vėlai. Iš karto, tiesa, tikėjau, kad savo gimtadienį, kuris – spalio 6 dieną, aš jau švęsiu namuose. Nesupratau sužalojimo masto.
Kai tą pasakiau sesei, ji tik paklausė: ar tu suvoki, kas tau yra? Ir kiek čia darbo.
Mano traumatologas ir chirurgas, kuris tuo patikėjo pirmiau už mane – ilgiausiai dirbęs su manimi ir atlikęs daugiausiai operacijų Kauno klinikų Ortopedijos traumatologijos skyriaus gydytojas Andrejus Pijadinas.
Tik jis, tikėjęs, kad į gyvenimą galės sugrąžinti mano fizinį kūną, iš karto nesuprato, kad lygiai taip pat man yra svarbus išorinis gyvenimas, tai yra, kaip aš atrodau.
Prasidėjo operacijų laikas ir jis buvo ypatingai sunkus. Iš ryto operuoja, per pietus atmerkiu akis ir bandau atgauti sąmonę, prieš save matau pakabintą kraują.
Prasidėjo operacijų laikas ir jis buvo ypatingai sunkus. Iš ryto operuoja, per pietus atmerkiu akis ir bandau atgauti sąmonę, prieš save matau pakabintą kraują. Jį man perpila, o kitą dieną vėl operuoja. Gydytojai atliko 14 operacijų, o aš net ne visada suprasdavau, ką operavo.
Mano kūną surinko gydytojas A.Pijadinas, o veidą rinkti pradėjo gydytojas Albinas Gervickas. Mano didžiausias geradarys – paramą skyręs ir su didžiulėmis nuolaidomis sudėtingą ortodontinį gydymą atlikęs savo privačią kliniką turintis gydytojas odontologas profesorius Gintaras Janužis. Jo dėka pirmą kartą nusišypsojau, o jis pasakė: matai, sakiau, kad padarysim.
Pačią sudėtingiausią žandikaulio operaciją atliko Kauno klinikų Veido ir žandikaulio skyriaus vedėjas profesorius Dainius Razukevičius, o akiduobes sutvarkė ir žandikaulį užfiksavo gydytojas Albinas Gervickas – pirmasis gydytojas, patikėjęs, kad dar galėsiu būti scenoje ir galėsiu daryti tai, ką dariau.
Mano kūną surinko gydytojas A.Pijadinas, o veidą rinkti pradėjo gydytojas Albinas Gervickas. Mano didžiausias geradarys – paramą skyręs ir su didžiulėmis nuolaidomis sudėtingą ortodontinį gydymą atlikęs savo privačią kliniką turintis gydytojas odontologas profesorius Gintaras Janužis.
Kai žandikaulyje susuko varžus, supynė vielyte, man laikinai atėmė brangiausią dovaną – kalbėjimą. Negalėjau kalbėti, valgyti, išsižioti.
Pirmą kartą normaliai kramtomo maisto suvalgiau tik po pusės metų, o iki tol – tik tyreles, košeles, kondensuotą pieną, baltyminius kokteilius.
Tada, pamenu, sapnuodavau biurgerius ir kebabus, nors niekada nebuvau didelis jų mėgėjas. Buvau pasiilgęs maisto, kurį reikėjo kramtyti. Bet aš neturėjau dantų.
Kai dėkoju gydytojams – taip pat reikia dėkoti ir visai su jais dirbančiai komandai. Neįsivaizdavau, kiek žmonių dirba prie vienos operacijos.
Pačią sudėtingiausią žandikaulio operaciją atliko Kauno klinikų Veido ir žandikaulio skyriaus vedėjas profesorius Dainius Razukevičius, o akiduobes sutvarkė ir žandikaulį užfiksavo gydytojas Albinas Gervickas – pirmasis gydytojas, patikėjęs, kad dar galėsiu būti scenoje ir galėsiu daryti tai, ką dariau.
Pamenu, kai operuojantis gydytojas slaugytojoms skambindavo net savaitgalį ir klausdavo, ar atstatė man hemoglobino lygį, nes iš ryto – operacija. Girdėjau, kaip jam sakė: jis ne mašina, kad vienu metu ir variklį tvarkom, ir padangas keičiam.
O aš maldaudavau: daktare, greičiau mane surinkit, aš turiu grįžti į gyvenimą, į darbus. Tada tik dar nesupratau, koks ilgas tai bus kelias.
Kai gydytojas sakė, kad po dubens kaulų operacijos du mėnesius tik gulėsiu – man tai atrodė nesuvokiama. Tada, sakė man, maždaug mėnesį bandys sodinti ir tik tada aš iš naujo mokysiuosi eiti. Dėti kojas.
Aš pamiršiu, kaip vaikščioti? – klausiau gydytojo.
Taip, tu pamirši, kaip vaikščioti. Ne tu, tavo raumenys.
Visa tai, ką sakė, buvo tiesa. Po gydymo ligoninėje negrįžau namo, o važiavau į slaugos ligoninę. Man buvo reikalinga slauga, atsirado pragulos, plikau.
Aš negalvojau, kad taip greitai kūnas palieka žmogų. Labai greitai.
– Pernai rudenį, prieš savo gimtadienį, feisbuke paprašei kitų žmonių finansinės pagalbos. Sunku prašyti pagalbos?
– Labai. Tai buvo vienas sunkiausių gyvenime sprendimų. Bet ir vienas protingiausių. Pasitariau su sese ir ruošiausi tam dvi savaites.
Kai mane pervežė į slaugos ligoninę, reikėjo atstatinėti organizmą. Man kartais sako: tu idealizuoju sveikatos apsaugos sistemą, bet prašei pagalbos.
Taip, nė iš vienos ligoninės Lietuvoje neišmeta nesutvarstę žaizdų, bet mano atveju reikėjo ne binto, o sidabrinių pleistrų, kurie gydytų pragulas. Ir dar daugybės dalykų. Aš tikrai manau, kad mes turime turbūt geriausią Europoje sveikatos apsaugos sistemą, bet kai sužalojimai yra tokie, kokie buvo mano, ir gydymas – toks ilgas, pinigų reikia.
Sesuo turbūt išleido viską, ką turėjo, išleidau ir aš. O mano mąstymą pakeitė vienas jau slaugos ligoninėje nutikęs įvykis. Atvažiavo sesuo ir paklausė, ką man nupirkti. Pasakiau, kad reikia sauskelnių. Nors jas duoda nemokamai, tačiau yra geresnės kokybės, nuo kurių ne taip šuntama.
O ji man: ar tu gali palaukti...
Aš esu efekto žmogus, galiu blykstelėti pykčiu ar gera emocija tą pačią akimirką ir jau žiojausi sakyti, kad sauskelnės – ne Kalėdos, kurių galima laukti. Man jų reikia dabar.
Ir tada sesuo baigė sakinį: kai gausiu už vaiką pinigus, nupirksiu.
Tą akimirką mano pasakų idilė dužo. Aš supratau, kad sesers šeima gyvena iš vienintelio žmogaus – savo vyro – pajamų. Kad jis rūpinasi ne tik savo šeima, bet ir mano sauskelnėmis.
Sesuo išleido krūvą pinigų. Ji samdė net užkalbėtoją iš Vokietijos. Siuntė jai pinigus ir nuotrauką. Tai buvo laikas, kada visi darė tai, kuo tiki.
Suvokiau, kokioje finansinėje duobėje esame. Jau nekalbant apie tai, gavau baltą biuletenį.
– Paaiškink, ką tai reiškia?
– Tai yra dalykas, dėl kurio man skaudu – kad valstybė taip su manimi pasielgė. Oficialiai dirbti pradėjau būdamas 14 metų – vasaromis. Ir visą gyvenimą dirbu, moku mokesčius. Tačiau negavau jokių nedarbingumo išmokų, nes mano kraujyje buvo rasta 0,84 promilės alkoholio.
Čia absurdas, tačiau, kaip man vėliau išaiškino, tokie įstatymai. Net jei aš, išgėręs kelias taures šampano, stovėčiau autobusų stotelėje ir mane nutrenktų automobilis – nedarbingumo išmokos aš greičiausiai negaučiau, nes kraujyje rastų alkoholio.
Gydymas priklauso, bet už nedarbingumą – nieko.
Aš suprasčiau, kad išmoka nebūtų mokama, jei būčiau apsvaigęs nuo narkotikų, nes jie yra draudžiami. Tuo tarpu alkoholis Lietuvoje nėra draudžiamas. Bet jei tau tokiomis aplinkybėmis atsitiko nelaimė – tu negauni nedarbingumo išmokos.
Man dėl to skaudu, bet pykti ant valstybės negaliu, nes valstybė yra mano namai. O jei tu pyksti ant savo namų, tai juose gyventi tampa sudėtinga. Bet tokius įstatymus, manau, reikia keisti.
Negavau jokių nedarbingumo išmokų, nes mano kraujyje buvo rasta 0,68 promilės alkoholio. Čia absurdas, tačiau, kaip man vėliau išaiškino, tokie įstatymai.
Įvertinęs savo šeimos finansinę situaciją ir nutariau prašyti paramos iš draugų, bičiulių.
Pagalbos prašymas sutapo su mano gimtadieniu. Tuomet ir pagalvojau, kad man juk nereikia dovanų – naujo žiebtuvėlio ar kokios žvakidės. Man reikėjo pagalbos naujam gyvenimui. Prašymo aš nepradėjau nuo pinigų – prašiau maldos.
Prašyti buvo sunku ir dėl to, kad aš juk visada turėdavau pinigų. O štai dabar atėjo momentas, kai turėjau garsiai pasakyti, kad ne aš ne karalius ir ne karalienė.
Neseniai apie tai kalbėjausi su psichologe. Aš suvokiau, kokį savo tūrį atneš man šis pagalbos prašymas. Ji manęs klausė: ar tu suvoki, kad gali nutikti taip, kad tu bare gersi taurę šampano, o kažkas gali prie tavęs prieiti ir pasakyti: ei, žiūrėk, kad tik vėl ko nors nenutiktų.
Suprantu. Bet tada aš neturėjau kito pasirinkimo.
Esu be galo dėkingas visiems, kurie man padėjo, ačiū noriu pasakyti ir organizacijos, kurioje dirbu, vadovui – jis padėjo maksimaliai, kiek tik galėjo. Be to, tuos pusantrų metų išsaugojo man darbo vietą.
Pamenu, kai jau po visko sugrįžau į darbą, pasikvietė pasikalbėti. Ilgai ruošiausi šiam pokalbiui, nežinojau, ką man pasakys. Bet vos tik pravėriau vadovo duris – jis tiesiog mane apsikabino.
Jau minėjau kai kuriuos gydytojus, bet tai – ne visi, kuriems noriu padėkoti. Kojų stiprumą man sugrąžino gydytojas Vytautas Kimtys, paskutinį veido štrichą ar braižą suteikė ir naują kvėpavimą sugrąžino plastikos chirurgas Andrius Pajėda. Mano nosis buvo ne tik sukrypusi, bet ir pilnai užgulusi – negalėjau įkvėpti.
Dabar per tolimesnį gyvenimą lydi ir kartu su mano skausmais kovoja kineziterapeutė ir nuostabus žmogus Dalia Gervienė, taip pat šeimos gydytoja Irena Reišienė.
Vaikščioti išmokė ir be galo rūpinosi Kauno ligoninės I–as palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus, esančio Garliavoje, fantastiškas personalas, „Ortopedijos technikos“ ir „Eglės“ sanatorijos personalas.
Tūkstantis ačiū jiems visiems. Visi jie yra mano švytinčių akių atspindžiuose.
Aš galvojau, ar man reikia pasakoti savo istoriją? Vieni man sako: mažiau apie tai kalbėk, koks tu didvyris, pats išgriuvai. Kiti sako – tavo istorija gali įkvėpti.
Bet mano tikslas yra ne tai. Aš noriu padėkoti tiems, kurie man padėjo. Jų šimtai.
– Edvinai, kai ruošiausi pokalbiui su tavimi, galvojau: o ko tavęs paklausti? Ko, kad tai nebūtų banalu? Apskritai esi sulaukęs daug banalių, kvailų klausimų?
– Pats kvailiausias klausimas, kokį man tenka girdėti: ar tu pagalvojai, kodėl tau taip atsitiko?
Aš pusę metų praleidau gulėdamas lovoje. Nevaldžiau kojų ir atsirado chroniška vadinamoji senelių nemiga. Juk tu nejudi ir nepavargsti, o tai reiškia, kad nebenori miegoti.
Kai po vakarinių vaistų uždaromos palatos durys, tu lieki vienas su savimi ir Dievo meldi, kad greičiau ateitų rytas, nes tik ryte normalu nemiegoti.
Kaip tau atrodo, ką žmogus tada veikia? Jis galvoja. Nedaro nieko kito, tik galvoja. Mintys lenda į galvą kaip kirminai.
Todėl jei yra žmonių, kuriems kyla klausimas, ar aš pagalvojau – taip, aš pagalvojau.
Pagalvojau, kad mes pridarome daugybę klaidų. Jei lipame ant ledo ir krentame, tai nereiškia, kad mes iš viso nustojame žiemą vaikščioti. Taip, galbūt mes tampame atsargesni.
Bet juk tu niekada nežinai, kada tau ant galvos gali nukristi varveklis ar pateksi į avariją.
– Kaip gyveni dabar?
– Nuo spalio pabaigos sportuoju. Į sporto salę einu penkis kartus per savaitę ir dirbu su treneriu. Svarmenys, su kuriais dirbu, yra juokingi – kilogramo ar dviejų. Tokie, su kuriais moterys daro apšilimą. Bet kitaip negaliu, nes keldamas didesnius galiu patirti traumą. Keturis kartus per savaitę plaukioju baseine.
Niekada neprisileidau minties, kad naudosiuosi neįgaliojo vežimėliu. Pamenu, kai man jį atvežė į palatą būnant slaugos ligoninėje. Slaugytojos akyse buvo džiaugsmas, nes man, gulinčiam, vežimėlis reiškė naują reabilitacijos etapą, sveikimo fazę. Bet man tai buvo siaubas.
Gal nori pamatyti, kaip atrodo ruduo? – paklausė slaugytoja.
Aš juk buvau beveik vasaros nematęs. Nemačiau ir rugsėjo, nes langai ortopediniame buvo labai aukšti, todėl žiūrėjau tik į lubas.
Taip mes su vežimėliu pirmą kartą išvažiavome į lauką. Parodė, kaip jį stabdyti, kaip sukti ratą, bet man buvo baisu ir panorau grįžti į palatą.
Medikai aiškino, kad vežimėliu naudosiuosi dvi savaites, o tada jau bandysiu stotis ant kojų. Paklausiau, ar galima tą vežimėlio etapą praleisti.
Aš nenoriu prie jo priprasti, aš nenoriu, kad jis taptų patogus, nenoriu mokėti jo valdyti. Arba aš tas dvi savaites pragulėsiu ir tada stojamės, arba stojamės rytoj.
Kitą dieną aš gavau vaikštynę ant ratų. Taip ir pradėjau, o tada slaugos ligoninėje mane personalas pradėjo vadinti sportininku. Būdavo, vakarais koridoriuje pasigirsta mano vaikštynės garsas, o slaugytojos sako: mūsų sportininkas ratus suka. Eik, sako, ilsėtis, tau raminamieji suleisti.
Bet man reikėjo nueiti vieną ir dar vieną ratą. O jau po to sekė reabilitacijos.
– Gydytojai padarė stebuklą, o kita stebuklo dalis dabar priklauso nuo tavęs?
– Man kartais sako: tu stebuklas. Pradžioje stebuklas buvau ne aš, o gydytojai. Jei nebūtų pirmų sąlygų, įrankių, jei man būtų nupjovę kojas – aš nieko nebūčiau padaręs.
Dabar mano gydytojas mane stebuklu vadina. Sako: taip, aš tave surinkau, bet tu galėjai nė žingsnio nežengti.
Per daug žmonių manimi tikėjo. Jie padarė viską. Viską reikėjo daryti ir man.
Per dieną nueinu apie 28 tūkstančius žingsnių – toks mano kiekvienos dienos tikslas. O juk dar neseniai aš nepereidavau per palatą, mane mokė vaikščioti. Gydytojas sakė, kad tai yra manyje, mano charakteryje.
Žinai, kas man padėjo? Kai po viešo pagalbos prašymo atsiliepė žmonės, kai tiek savo gyvenimo man skyrė sesuo, tiek padarė gydytojai – aš neturėjau teisės pasiduoti. Per daug žmonių manimi tikėjo. Jie padarė viską. Viską reikėjo daryti ir man.
Gydytojas įdėjo man sąnarį, bet jį judinti turiu aš pats. Negaliu sau leisti nesinaudoti tuo daiktu, kurio prašiau, kurio meldžiau.
Prieš du mėnesius pasakiau tai, ko negalvojau, kad kada nors gyvenime pasakysiu.
Mano nuostabi psichoterapeutė sako: būkit atviras, juk jūs truputėlį džiaugiatės dėl to, kas įvyko?
Tada pradėjau verkti, o ji man padavė servetėlę.
Ji teisi.
– Kodėl?
– Nes tiek meilės nepatyriau per visus savo 32 metus. Taip, tos meilės kaina buvo baisūs skausmai, morfinas, perkąstos pagalvės, daugybė ašarų. Bet aš jaučiau žmonių meilę.
Nuo paprastų dalykų, pavyzdžiui, kai tėtis suvyniojęs į rankšluostį nešdavo keptus blynus.
Tiek meilės nepatyriau per visus savo 32 metus. Taip, tos meilės kaina buvo baisūs skausmai, morfinas, perkąstos pagalvės, daugybė ašarų. Bet aš jaučiau žmonių meilę.
– Ką jauti pats, kalbėdamas ir pasakodamas savo istoriją?
– Visų pirma, fizinį skausmą. Labai skauda nugarą, skauda ir koją. Antra emocija – padėka tiems, kurie tokius stebuklus kuria.
Jaučiu norą gyventi taip, kaip gyvenau. Aš likau gyventi, o ne kankintis. De facto gyvybės nelaikau vertybe, man vertybė – gyvenimas su visais malonumais ir su visomis klaidomis. Mane bus galima išvysti ir sporto salėje, ir bare. Aš nieko neatsisakiau, neperėjau į kitą tikėjimą. Jis tik sustiprėjo širdy.
Mane juk paliko gyventi. Neturiu tikslo išgyventi kuo ilgiau, bet noriu gyventi kuo prasmingiau ir džiaugsmingiau.
