„Didysis penktadienis mūsų tradicijose, visi sako, kad tai didžiausias pasninkas. Taip pat yra sakoma, kad Didžiojo penktadienio metu, jei nėra reikalo, negalima valkiotis, šlaistinėtis. Reikia susikaupti, būti namuose“, – senųjų tradicijų reikalavimą priminė pašnekovė.
Bažnyčios istorikas Liudas Jovaiša pasakojo, kad jau pati pirmojo krikščionių bendruomenė minėjo Didįjį penktadienį. Pašnekovo teigimu, mitybos tradicijos buvo pritaikytos būtent šiam liturginiam kalendoriui.
Didžiojo penktadienio metu, jei nėra reikalo, negalima valkiotis, šlaistinėtis. Reikia susikaupti, būti namuose.
„Buvo pradėta minėti ne tiek liūdna, rūsti, bet gal labiau dramatiška ir kartu šviesi diena. Tai yra Dievo meilės žmonijai parodymas. Pasninkas, viena vertus, yra rūstus, tradiciškai griežtas, bet, kita vertus, Šventajame rašte parašyta: „Kai pasninkauji, neatrodyk nepaniuręs, neafišuok to.“ Vidinis pasninkas neturi virsti išoriniu liūdnumu ar rūstumu“, – aiškino L.Jovaiša.
Bažnyčios istorikas pripažįsta, kad visgi šios tradicijos šaknų galima rasti ir judaizmo kultūroje.
„Žmonija savo istorijos pradžioje neturėjo tokių kalnų maisto, kad galėtų sau leisti šlamšti, kiek tik nori. Būdavo laikas, kada žmonės turi maisto, ir būdavo laikas, kada neturi. Visose senosiose religijose, netgi pagoniškosiose, buvo pasninkas“, – pridūrė G.Kadžytė.
Etnologė svarstė, kad pasninko kultūra gali būti susijusi ir su žemdirbiais. Būtent žiemos pabaiga – pavasario pradžia jiems būdavo sunkiausias metas, kuomet trūkdavo maisto. Kad žmonės nebūtų nuskriausti, galimai, buvo sugalvotas pasninkas.
„Nėra maisto? Padarykime tai sakraliu laiku. Žmogus kitaip priims šį reiškinį. Jis negalvos, kad jis varguolis. Tai galima pavadinti taupymo ir dvasinio ugdymo politika“, – apie senolių išmintį kalbėjo etnologė.
„Giliausia pasninko prasmė – atsisakyti to, prie ko esi prisirišęs“, – pridūrė L.Jovaiša.
