Slava prisistatęs statybų sektoriaus darbuotojas tvirtino į Londoną atvažiavęs ieškoti geresnio gyvenimo ir pabėgti nuo priklausomybės alkoholiui, kurios ilgai nepripažino.
Vos atvykęs vyras susirado darbą, tačiau neteko jo dėl išgėrinėjimo. Dėl tos pačios priežasties netekus keleto darbų, jį iš nuomojamų namų išvarė šeimininkas ir lietuvis atsidūrė gatvėje. „Iš pradžių jį keikiau, bet dabar esu jam be galo dėkingas. Jei jis manęs nebūtų išvaręs, galbūt ir toliau tik egzistuočiau“, – kalbėjo pašnekovas.
Į gatvę vyras buvo išvytas girtas, tad teigė, kad tuo metu niekas nerūpėję: „Turėjau dešimt svarų kišenėję ir buvau pilnas puikybės, lyg koks karalius. Nuėjau pas pažįstamus benamius, pernakvojau, dar, žinoma, pragėrėm mano turėtus pinigus“.
Pirmoji diena gatvėje vyrui buvo sunki, mat nubudus jis norėjo tik išgerti, tačiau nežinojo, iš kur gauti pinigų ar gėrimų. Kitiems benamiams pasiūlius eiti rinkti metalo laužo, vyras tikino bandęs, bet laikęsis nuošaliau, mat jautęsis geresniu už kitus.
„Jaučiausi kitoks, nei jie, bet supratau, kad turiu pasitikėti tik savimi. Namuose galėjau pinigų alkoholiui pasiskolinti ar paprašyti skolon, o gatvėje to nebebuvo, niekas negalėjo padėti. Pirmą dieną buvo sunku, o antrąją jau nusispjoviau į moralę, etiką ar gėdą. Reikėjo išgert taip stipriai, kad, atrodė, išprotėsiu“, – apie naujo gyvenimo pradžią pasakojo Slava.
Pirmą dieną buvo sunku, o antrąją jau nusispjoviau į moralę, etiką ar gėdą. Reikėjo išgert taip stipriai, kad, atrodė, išprotėsiu.
Vyras atviravo prie gyvenimo gatvėje įpratęs gana greitai, mat dažniausiai būdavo neblaivus, o tuomet niekas nerūpi ir apie nieką rimtai negalvojama.
Rytų Londono rajone, kuriame jis gyveno, į parduotuves benamiai dažniausiai neįleidžiami, o įėjusius akylai stebi apsaugos darbuotojai.
Su skausminga šypsena lietuvis prisiminė kaip porą kartų jam pavyko iš parduotuvės nukniaukti alkoholio: „Kartą pavogiau viskio butelį, o kitą kartą, regis, vyno. Kai išsinešiau viskio, buvau toks laimingas, kad nereikia su niekuo dalintis, kad išgėriau beveik visą butelį iš karto“.
Londoniečio gyvenimas gatvėse truko mėnesį, po kurio vyras susirado namus bei darbą ir nustojo vartoti alkoholį. Būtent šis suvokimas lietuviui atvėrė kelią iš tragiškos kasdienybės, kurioje įsisukusiems tautiečiams, pasak pašnekovo, ištrūkti labai sunku.
„Gyvendamas ten tiesiog vaikščiodavau nuleidęs galvą ir kilnodavau kiekvieną rastą buteliuką ar skardinę. Pakeli, randi lašelį ir išgeri. Visai nesvarbu, kas ten būtų, kiek laiko ta bonkutė gulėjo išmesta ir kas ją anksčiau laikė, jauti alkoholio kvapą, reiškia, viduje kažkas yra. Problemų su alkoholiu neturinčiam žmogui toks elgesys atrodo nesuvokiamas“, – sakė Slava.
Atsibudęs šlapimo baloje toliau ieškojo išgerti
Kol apsvaigęs gatvėse ieškojo, ką išgerti ar ką nukniaukti, buvęs benamis teigė tam tikra prasme jautęs puikybę. Apie tai vyras susimąstė tik išsiblaivęs ir prisiminęs keletą įvykių, kurie sukrėtė iki širdies gelmių.
„Lūžis mano gyvenime įvyko gal po poros savaičių gatvėje. Dar norėjau gerti, bet kūnas nebegalėjo apdoroti alkoholio. Buvau keletą dienų nevalgęs, nes svarbiausia būdavo skystas maistas. Nebegalėjau atsikelti, širdis, atrodė, sustos. Tada tris ar keturias dienas prasivoliojau susisukęs į antklodes, kol iš kūno pasišalino alkoholis.
Gyvendamas ten tiesiog vaikščiodavau nuleidęs galvą ir kilnodavau kiekvieną rastą buteliuką ar skardinę. Pakeli, randi lašelį ir išgeri.
Sėdėjau parke prablaivėjęs ir prieš akis, kaip sako, artėjant mirčiai, pralėkė pastarieji 11 mėnesių. Lygiai prieš tiek laiko buvo praėjęs penkių savaičių užgėrimas, o ką tik pasibaigė dar vienas.
Tik tuomet, dar Lietuvoje, gerdavau prabangiai. Linksmindavausi su draugais striptizo klubuose, važinėdavom po miestą kokiu nuomotu limuzinu ir panašiai. Tądien parke žiūrėjau į save ir negalėjau patikėti, kad taip nusiritau, smirdintis, purvinas, suplyšęs, be pinigų ar telefono. Per nepilnus metus tapau bomžu. Negražus žodis, bet aš buvau būtent toks“, – žodžių į vatą nevyniojo buvęs benamis.
Būtent tądien vyras prisiminė du įvykius, kurie bylojo, kad jis serga alkoholizmu, ir tai pripažino. Gyvendamas gatvėje vyras su dar keletu likimo draugų nakvodavo sename mikroautobuse.
Nubudęs vieną rytą lietuvis suprato gulintis šlapimo baloje: „Man buvo visiškai nesvarbu – tai mano šlapimas, svetimas, ką dabar daryti, kur nusiprausti... Normaliam žmogui būtų šlykštu, galbūt jis pagalvotų, kaip įmanoma taip nusivažiuoti. Man pramerkus akis kilo tas pats pirmas ir vienintelis klausimas, kaip ir kitomis dienomis – kur gauti išgerti. Tad tiesiog ėjau ieškoti, visas smirdintis, šlapias.
