Man buvo visiškai nesvarbu – tai mano šlapimas, svetimas, ką dabar daryti, kur nusiprausti...
Kitas sukrėtęs įvykis buvo pilno alaus butelio radimas. Pamenu, kaip šiandien, buvo labai nevykusi diena, neradau nieko išgerti, buvo jau sutemę, visiškai nebeturėjau jėgų.
Ėjau, griuvau, kėliausi ir vėl ėjau. Pamačiau du alaus buteliukus, viename buvo keli lašeliai, išgėriau, pakėliau antrą, o ten – pilnas. Man jis sukėlė tiek emocijų, atrodė, kad tai pati geriausia diena mano gyvenime. Apimtas euforijos išgėriau ir sėdėjau galvodamas, koks puikus gyvenimas ir kaip viskas nuostabu“.
Iš gatvės į normalų gyvenimą – per kelis mėnesius
Vyras neslėpė, kad suvokimas, kaip žemai jis nusirito, pribloškė: „Pasakyti, kad jaučiausi siaubingai, būtų per paprasta. Emocinė savijauta buvo tokia bloga, kad negaliu apibūdinti žodžiais. Man galvoje netilpo tai, ką aš dariau, supratau, kad svarą kainuojanti alaus skardinė mane padaro laimingiausiu žmogumi pasaulyje, kad išgerti ieškojau net išmiegojęs kažkieno šlapime. Buvo akivaizdu, kad savo gyvenimo aš nebevaldau, valdo alkoholis. Tuo metu man buvo likęs tik vienas dalykas, kurio nebuvau praradęs – gyvybė.
Prisiminiau, kaip kažkada seniai vienas žmogus man pasakė, kuriomis dienomis, kurią valandą ir kur vyksta susirinkimai Londone. Nuėjęs išgirdau tai, ko man reikėjo – ne ką gėrė, kada gėrė ir su kuo gėrė žmonės, bet ką jautė ir išgyveno. Visi jie buvo išgėrę tą patį gėdos, baimių ir puikybės kokteilį, kaip aš.
Kai gyveni normalų gyvenimą, benamių lyg nepastebi, atrodo, kad jų nėra. O papuolus į gatvę viskas atvirkščiai. Normalūs žmonės atrodo kaip ufonautai, tarsi netikri, vaikščiojančios hologramos“, – skaudžią patirtį prisiminė pašnekovas.
Emocinė savijauta buvo tokia bloga, kad negaliu apibūdinti žodžiais.
Pradėjęs lankyti anoniminių alkoholikų susirinkimus vyras netruko susirasti pagalbinio darbą statybose, o gavęs pirmąją algą – ir būstą.
Dirbti vyras pradėjo sunkiai sirgdamas, peršalęs pėdų nervus jis vos galėjo paeiti, o tą netruko pastebėti lietuvis darbų vadovas: „Vos galėjau atsistoti rytais ir sunkiai vaikščiojau, atrodė, kad sulaužyti visi kaulai. Vadovas man patarė nebedirbti, o eiti pas gydytojus. Aš jam atvirai papasakojau savo situaciją ir kaip labai reikia šio darbo, tad jis leido pasilikti“.
Pasak lietuvio, pirmieji jo namai po gatvės buvo „skvotas“, į kurį apsistoti už menką užmokestį pakvietė pažįstamas narkomanas. Šiame būste vyras ilgai neišgyveno, mat priklausomas kaimynas kęsdavo skausmus dėl narkotikų vartojimo ir vis kaulydavo pinigų.
Vėliau iš išnuomoto kambario vyrą vos po kelių dienų iškeldino savininkas, mat jam pasirodė įtartina, kad metus Anglijoje gyvenęs žmogus į naujus namus atsikraustė su vienu plastikiniu maišeliu: „Aš gi nieko neturėjau, nusipirkau tik būtiniausių daiktų. Natūralu, kad šeimininkui atrodžiau įtartinas, bijojo, kad galiu apvogti ar dar kažką padaryti, tad vėl atsidūriau gatvėje, tačiau tą pačią dieną susiradau kitus namus.
Man ant kojų atsistoti pavyko po kelių mėnesių. Iš gatvės į normalaus žmogaus gyvenimą galima pereiti gana greitai. Reikia tik noro ir supratimo, kad jei kažkas netenkina, turi daryti pats, ne skųstis ar laukti malonės“.
Benamiams, kaip ir alkoholikams – geriausia pagalba yra jokios pagalbos. Kuo anksčiau žmogus privalės pats imtis veiksmų ir atsakomybės, tuo didesnė tikimybė, kad jis išsikapstys.
Benamiai pagalbos nenori
Išsikapstęs iš siaubingos situacijos lietuvis vis dar bendrauja su benamiais. Puikiai žinodamas jų mėgstamas vietas vyras aplanko likimo nuskriaustuosius, savanoriauja labdaros organizacijose, pasakoja savo istoriją ir kaip galėdamas bando padėti.
Nors neslepia, kad benamiams, kaip ir alkoholikams – geriausia pagalba yra jokios pagalbos. Kuo anksčiau žmogus privalės pats imtis veiksmų ir atsakomybės, tuo didesnė tikimybė, kad jis išsikapstys.
Slava neslėpė, kad buvę likimo draugai jo nesupranta, neigia turintys problemų ir nenori jokios pagalbos: „Kartą vienoje labdaros organizacijoje pastorius leido keliasdešimt minučių papasakoti benamiams savo istoriją. Dalis jų mane prisiminė dar iš gatvės, kur kartu gėrėm ar nakvojom. Iš trisdešimt ten buvusių žmonių prie manęs priėjo vos vienas. Pakviečiau jį į AA stovyklą, jis labai norėjo. Tačiau, kai atėjo laikas su juo susitikti, sužinojau, kad jis mirė“.
Apie mirusius benamius lietuvis galėtų pasakoti nesustodamas: „Tikybos mokytojas mirė areštinėje, buvusiam karininkui parduotuvėje sustojo širdis, keturi benamiai po tiltu tą pačią naktį mirė nuo „makumbos“. Taip vadiname tirštą dezinfekcinį skystį iš poliklinikų. Jis stipresnis nei 70 proc. Vieni šį reikalą paprasčiausiai valgydavo, kiti – atsiskiesdavo ir gerdavo. Viskas priklauso nuo organizmo ir kaip jis geba susidoroti su savaitėmis kasdien gaunamu alkoholiu. Tikrai labai daug pažįstamų iškeliavo anapilin taip ir nesupratę, kad turi problemų“.
