Buvo gėda dėl mamos
Tomą nuo pat mažų dienų globojo jo močiutė – mamos mama. „Taip niekada ir neįvertinau močiutės pastangų“, – sako Tomas. Berniuko vaikystė, galima sakyti, be tėvo ir be mamos – pastarojo nebuvo, o motina – labai daug gėrė. Tomas prisimena, kad tiek mokykloje, tiek ir draugų rate jam būdavo gėda. Nuolat sulaukdavo replikų, kad motina šlaistosi prie parduotuvės, geria.
„Tada iš tikrųjų labai smarkiai pykau ant mamos. Ilgą laiką labai pykau“, – vaikystės jausmus prisiminė vyras. Galbūt todėl, pasak jo, nuo pat mažens ir įniko į tą alkoholio liūną su kiemo draugais.
Berniukų alkoholio degustacija nebuvo vienkartinė pramoga. Regis, net nepastebimai tokie susitikimai ėmė dažnėti, su ketveriais penkeriais metais vyresniais draugais Tomas gerdavo rūsyje. Iš pradžių, pasak pašnekovo, gal ir buvo įdomu, vėliau berniukai pajuto, kad tai padeda užsimiršti. „O aš gal ir iš pykčio“, – bandė ieškoti atsakymų Tomas.
Iš pradžių berniukai gerdavo alų, vėliau tamsiame rūsyje pradėjo lietis ir degtinė. Būdamas trylikos Tomas paragavo ir žolės.
Po truputį viskas progresavo. Iš pradžių berniukai gerdavo alų, vėliau tamsiame rūsyje pradėjo lietis ir degtinė. Būdamas trylikos Tomas paragavo ir žolės. „Iš pradžių tik po truputį. Negaliu sakyti, kad iš karto patiko.
Bet tai pradėjo vis dažnėti, žolė ir alkoholis. O kokioje 11–12 klasėje, tada mokiausi profesinėje mokykloje, rinkdavomės kone kasdien. Draugai buvo jau kiti, bet laiko praleidimo būdas nesikeitė“, – atviravo Tomas. Iš kur pinigų? „Na, jau tada kažką vis paimdavau iš močiutės. Pavogdavau“, – prisipažįsta pašnekovas.
Kariuomenėje patiko
Po mokslų Tomą pašaukė į kariuomenę. „Iš tiesų man ten patiko. Ir ta disciplina ir režimas. Buvo netgi įdomu. Ten tvarka gana griežta, tai tuo metu ir nevartojau“, – prisimena Tomas. Tačiau koją pakišo keturios laisvos dienos.
Namus aplankę keli draugai grįždami į dalinį nusprendė pasismaginti. „Labai smarkiai prisigėrėme, o tai nulėmė, kad tarnybos nebaigėme. Mus išmetė“, – pasakojo pašnekovas. Taigi po aštuonių mėnesių Tomas grįžo į gyvenimą Vilniuje. Ir tai nieko labai gero nežadėjo. Darbą jaunas vaikinas susirado palyginti greitai. „Dažniausiai, kur dirbdavau, man sekdavosi. Kažkaip greitai išmokstu, dirbu. Tai pirmoje darbovietėje pradirbau, regis, metus, – dėsto Tomas, – tada susiradau kitą, geresnę statybų įmonę ir perėjau.“
Labai smarkiai prisigėrėme, o tai nulėmė, kad tarnybos nebaigėme. Mus išmetė.
Nors darbe sekėsi lyg ir neblogai, naujos pareigos, geresnės pajamos, savaitgaliai primindavo paauglystės laikus, o gal net ir blogiau. Tačiau iki darbo Tomas spėdavo atsigauti.
„Po to mane paaukštino dar kartą. Suformavo tokį savotišką mūsų padalinį. Tada prie mūsų prisijungė ir mano pusbrolis“, – mintis dėstė vyras. Su pusbroliu Tomas buvo bendraamžiai, bendraudavo gerai, tačiau vienoms kompanijoms nepriklausė, „laisvalaikį“ leisdavo atskirai. Tomui labai nepatiko, kad pusbrolis leidžiasi heroiną. „Dėl šito vienintelio ir nesutardavome. Visada sakiau, kad iki to tikrai nenusileisiu“, – kaip klydo, prisiminė Tomas.
Lūžis
Gyvenimas nebuvo pavyzdingas, sutinka Tomas, tačiau smukimą į visišką dugną nulėmė ne viena priežastis. „Viskas kažkaip tuo metu susidėjo. Visas gyvenimas, viskas pradėjo nervinti“, – kaip tuo metu jautėsi, bandė perteikti vyras.
Mirė močiutė. Nors jos ir Tomo santykiai nebuvo patys geriausiai, dėl paties Tomo kaltės, jam tai buvo skaudus smūgis. Močiutė buvo vienas iš tų žmonių, kurie jį priglaudė, augino. Pašnekovas prisiminė, kad tada buvo ir nelaimingai įsimylėjęs. Santykiai su mergina nutrūko. Su kolegomis po darbo pradėjo daug gerti, ir tada paaštrėdavo jausmai, neviltis ir neapykanta pasauliui.
„Vieną dieną nuėjau pas draugą ir paprašiau, kad įdurtų heroino. Tai ir buvo pradžia. Tada jaučiausi keistai, nuėjau pas tetą – pusbrolio mamą – ir jai tai pasakiau. Atrodė, kad nepasikartos, bet taip nebuvo“, – nevilties akimirką prisiminė Tomas.
Maratonas – alkoholis, žolė ir vis dažnesnis heroinas – tęsėsi apie pusę metų. „Tai būdavo po darbo, savaitgaliais. Dar dirbau kažkaip, kartais paimdavau nedarbingumo lapelį“, – kalbėjo Tomas.
Po to sekė dar vienas smūgis – nuo perdozavimo mirė pusbrolis, o po kiek laiko – nuo alkoholio ir dėdė, pastarojo tėvas. Tomas tikino, kad šokas po šių įvykių buvo didelis, todėl nusprendė, pabandyti gydytis nuo heroino. Bandymai išsivaduoti nuo svaigalų pančių truko tris mėnesius, tačiau valios pritrūko.
„Man iš tiesų labai nepatiko. Ta disciplina, kontrolė. Negalėjau pakęsti. Išėjau į laisvę ir tą pačią dieną prisigėriau ir pavartojau“, – apie nesėkmingą bandymą išlipti iš duobės, kalbėjo vyras.
Po to sekė dar vienas smūgis – nuo perdozavimo mirė pusbrolis, o po kiek laiko – nuo alkoholio ir dėdė, pastarojo tėvas.
Juodieji treji metai
Po to prošvaisčių buvo jau nedaug – viskas tik žemyn, dideliu greičiu, prisimena Tomas: „Narkotikus pradėjau vartoti kasdien, kartu su alkoholiu. Diena iš dienos.“
Iš kur pinigų? Vyras iš pradžių dar rasdavo kur padaryti kokią apdailą ar pan., už tuos pinigus galėdavo svaigintis toliau. Ilgainiui to pradėjo trūkti ir dirbti jau nebuvo kaip. „Pradėjau vogti. Telefonai, pinigai“, – nedrąsiai rinko žodžius vyras. Gyvenęs močiutės bute, Tomas turėjo kelias nuomininkes, jas teko išvaryti – nes tada atrodė, kad per daug burba dėl atsivedamų draugų, mūsų elgesio.
Tokiame užburtame rate, kur svarbiausia kasdien prasimanyti pinigų, susileisti ir išgerti, Tomas gyveno daugiau nei trejus metus. Aplinka atitiko gyvenimo būdą, susibūrimuose pasitaikydavo ir muštynių. Kai išgeri, o dar susileidi, valdytis sunku, o Tomui viskas atrodė juoda ir beprasmiška. „Tada nekenčiau visko, viso pasaulio ir man buvo visiškai vienodai“, – neslėpė vyras. Tiesa, ne viskas, vieno dalyko jaunas vyras bijojo visada.
Per vieną iš eilinių „vakarėlių“ kilo nesusipratimas, į jį įsikišo ir Tomas. Įsivėlęs į konfliktą Tomas sumušė žmogų, jo gyvybė pakibo ant plauko. „Vos neužmušiau žmogaus. Iš tikrųjų. Tada bijojau išeiti į gatvę, bet labiausiai bijojau kalėjimo. Niekada nebijojau mirties, tačiau kalėjimas man buvo blogiausias dalykas“, – prisiminė Tomas.
Už senesnius nusikaltimus – dėl telefonų ir pinigų vagysčių bei žmogaus sužalojimo Tomui grėsė būtent tai, ko jis labiausiai bijojo – kalėjimas. Pašnekovas tikino, tada supratęs, kad yra visai šalia bedugnės krašto. Tomui buvo skirta pusantrų metų probacija ir kiti teismo įpareigojimai. Tai, pasak pašnekovo, ji pastūmėjo dar kartą pabandyti išsikapstyti.
Supratau – tai ne gyvenimas
Vienas iš didžiausių postūmių – baimė žengti tą žingsnį, tačiau jis nulėmė ir mintis apie gyvenimą, pasakoja Tomas.
„Supratau, kad tai ne gyvenimas. Geriau mirti nei taip gyventi. Ir ėmiau galvoti, ką daryti. Buvau girdėjęs apie 12 žingsnių Minesotos programą, kažkaip jaučiau, kad tai gali būti man“, – kokios mintys tada sukosi galvoje, pasakojo vyras.
Taigi Tomas nuėjo į anoniminių alkoholikių susirinkimą. „Kurį laiką tiesiog tylėdavau ir klausydavau. Po to pradėjau ir pats kalbėti. Ten yra daugybė žmonių, su kuriais galima pasikalbėti, pasidalinti savo patirtimi. Dabar jau net ir aš esu keliems padėjęs“, – apie anoniminių alkoholikų klubą, kuriame ir dabar lankosi reguliariai, pasakojo Tomas.
Iš pradžių supratau, kad mano tikslas turi būti tiesiog kiekvieną dieną nueiti į susitikimą. Kas benutiktų, kaip bebūtų.
„Iš pradžių supratau, kad mano tikslas turi būti tiesiog kiekvieną dieną nueiti į susitikimą. Kas benutiktų, kaip bebūtų. Tai buvo vienintelis mano tikslas ir tai padėdavo“, – kaip pavykdavo nuvyti pagundas, atsakė pašnekovas.
Sunkiau, pasak jo – su narkotikais: „Kiekvieną dieną turėjau pasirodyti centre ir man leisdavo vaistų. Nuo jų ar nuo to, kad nevartojau, kurį laiką tikrai buvo labai bloga. Labai slėgė sunkios mintys“, – atviravo vyras.
Paklaustas, dėl ko visa tai, kaip save motyvuodavo, Tomas neabejoja: „Teta yra tiek dėl manęs prisikentėjusi, tiek esu visko jai pridaręs. Mama irgi jau kuris laikas negeria. Tai – dėl tetos ir mamos.“
Bendrauti su pozityviais žmonėmis
Anoniminių alkoholikų klubas Tomui – išsigelbėjimas. Su jais vyras šiemet buvo ir prie jūros, su jais gali laisvai bendrauti, vienas iš klubo narių Tomą ir įdarbino
„Daugiausia dabar analizuoju save, dirbu su savimi. Skaitau įvairias psichologines knygas, kalbame ir klube“, – kuo gyvena šiandien, dalijosi vyras.
„Mane anksčiau labai erzindavo žmonės, ypač tokie, kurie skleidžia negatyvą. Dabar esu išmokęs tiesiog nutylėti, atsitraukti. Mane labai įkvepia, man labai padeda pozityvūs žmonės, su jais ir stengiuosi bendrauti“, – dėstė pašnekovas.
Paklaustas, kaip elgiasi tada, kai aplinkoje vartojamas alkoholis, kaip jaučiasi – ar sunku, vyras atsako, kad su tokiomis kompanijomis nebendrauja. „Dabar jau kitas gyvenimas. Man apie tai nereikia galvoti, nes su anoniminiais alkoholikais, su kuriais daugiausia bendrauja, tokio klausimo nėra“, – atvirauja Tomas.
Vis dėlto pasakyti, kad visiškai pasveiko, Tomas nedrįsta. Dar praėjo vos metai, probacijos liko pusmetis. „Pasakyti, kad pasveikau, negaliu. Bet galiu pasakyti, kad dabar atsakau už savo veiksmus“, – paaiškino pašnekovas. Apie svajones kalbėti Tomui dar irgi sunku. Aišku, norėtų šeimos, namų, tačiau greit pats save nutraukia – dar anksti apie tai galvoti.
Paklaustas, kurio etapo ar poelgio labiausiai gailisi, Tomas sako – kad ir kaip būtų keista – nekeistų nieko – praeitis, tokia kokia ji yra, yra savotiškas žemėlapis tolimesniam gyvenimui.
