Į Norvegiją Mindaugas Grigaitis pamena išvykęs padirbėti vasaros metu, tačiau darbas svetur užtruko net dešimtmetį. Netrukus prie jo prisijungė ir Donata.
„Kaip ir visi, statybose dirbome, teko pradėti sunkiai, bet paskui įsibėgėjom“, – sako M.Grigaitis.
„Buvau pagalbininkė, ir dažiau, ir valiau patalpas po remonto, ir laką nuo laiptų, terasų gramdžiau. Buvo dienų, kai galvojau, kad savęs gaila, bet ten žinai, kad tau sumokės, įvertins tą juodą darbą. Tikrai teko to juodo darbo nemažai, siunčiau pamenu artimiesiems nuotraukas – aš su manikiūru, o ant rankų pūslės, pleistrai užklijuoti, bet užsigrūdinom. Juodžiausias darbas buvo tik atvykus, paskui buvo vis lengviau“, – pridūrė D.Grigaitienė.
Sutuoktinis pasakoja, jog pagrindinis gyvenimo svetur tikslas buvo įsigyti savą būstą.
„Maistui užsidirbti galima ir Lietuvoje, bet norėjome savo būsto, nenorėjome kreiptis į bankus“, – pasakojo Mindaugas.
Šią svajonę porai pavyko įgyvendinti. Sutuoktinių galvose sukosi mintys apie savą verslą Lietuvoje, tad ir jam norėjo būti finansiškai pasirengę.
„Traukė čia... Žmonės, namai, šeima“, – sako Donata. Mindaugas tikina, jog žmona visų pasiilgdavo dar neišlipusi iš lėktuvo, vos nusileidus Norvegijoje.
Į Klaipėdą, kurioje abu kažkada studijavo, pirmoji sugrįžo Donata, pilvelyje nešiojusi antrąjį vaikelį. Vis klausinėjusi, „kada, kada pagaliau“, iš paskos sulaukė ir Mindaugo.
„Mūsų draugai, kurie liko, kalbėjo, jog grįšime, tačiau šiai dienai vis daugiau grįžtančių. Ypatingai motyvuoja, kai vaikams reikia eiti į pirmą klasę. Grįžtančių vis daugiau, vis išgirstame, kad tai tie, tai kiti grįžta“, – sako Donata.
Įkūrė savo verslą
Statybų sektoriuje Norvegijoje darbavęsis Mindaugas verslo patirties įgijo svetur. Pradėjęs dirbti sau, sako ir grįžęs nebenorėjęs būti samdomu darbuotoju.
„Pabandžius dirbti pačiam sau, po kiek laiko supranti, kad nebegali dirbti kažkam. Domėjausi būsi samdomu darbuotoju, bet supratau, kad tai ne man. Nusprendžiau dirbti ir Lietuvoje sau, o paskui kilo idėja kažką įkurti, kad galėtume abu darbuotis“, – sako statybų sektoriuje dirbantis Mindaugas, čia įkūręs įmonę, teikiantis tiek apdailos, tiek namų statybos paslaugas.
Donata dienas leidžia vaikų kambaryje.
„Kodėl vaikų kambarys? Nes artėjo dukros septintas gimtadienis ir trečią kartą šventėme tame pačiame žaidimų kambaryje, tačiau jie daugiau skirti mažiems vaikams. Kilo mintis kurti didesniems, 7-10 metų. Žinoma, pas mus irgi yra ir mažesniems zona, bet orientavomės į didesnius, siūlome praleisti laisvalaikį, padūkti, švęsti gimtadienius, turime atskiras erdves, kad būtų smagiau, turime animatoriaus programas“, – pasakoja Donata.
„Nes vaikai tokie yra, patys linksmiausi, ir kai juos matau čia, suprantu, kad jie neturi ribų“, – priduria dvi dukras, beveik aštuonerių bei ketverių auginantys sutuoktiniai.
Vaikų kambarys įkurdintas didelėje erdvėje, pramoninėse patalpose, tad čia apstu vietos, o vaikai išeina išsidūkę ir išsišėlę.
„Pirmas mėnuo prabėgo, džiaugiamės, kad sugrįžta klientai, ateina ir 4-5 kartą, mums paskatinimas, kad einame gera linkme“, – džiaugiasi moteris.
Paklausta, ar nebijo konkurencijos Donata sako, jog Klaipėda – didelis miestas, tad čia visiems pakaks vietos po saule.
2017 metų statistikos duomenimis, į Lietuvą sugrįžo per 10 000 lietuvių. Dar tiek pat į mūsų šalį atvyko gyventi kitų šalių piliečių.
