Kol kas šioje užkardoje nėra nei modernių stebėjimo sistemų, nei tvoros ar kontrolinės pėdsakų juostos, tad pasieniečiams pėdsakų tenka ieškoti poros metrų pločio nupjautos žolės juostoje, vinguriuojančioje per juosmenį siekiančias rasos padengtas pievas.
Būtent čia labiausiai ir prireikia Kingo pagalbos – šis žaismingas ir nuolat alkanas penkerių metų amžiaus belgų malinua aviganis, kurį tik gimusį veisėjai pavadino Slibinu Gera Nuotaika, vos davus komandą pradeda uostyti taką ir ieškoti ženklų, kad šioje vietoje galėjo per sieną praeiti žmonės.
Dėl pastaraisiais mėnesiais išaugusio migrantų skaičiaus užkardoje yra įvestas stipriausias sienos apsaugos lygis, užtikrinti apsaugą padeda papildomai iškviesti Viešojo saugumo tarnybos (VST) pareigūnai, artimiausiu metu tikimasi sulaukti ir Šaulių sąjungos pagalbos.
Valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenimis, per pirmuosius penkis šių metų mėnesius Lietuvos sieną neteisėtai kirto jau daugiau migrantų, nei per prieš tai buvusius trejus metus kartu sudėjus ir šio srauto atoslūgio kol kas, panašu, nereikėtų tikėtis.
Pėdsakus parodo rasa
„Pažeidžiamiausiuose ruožuose atliekam kas parą apžiūrą, žiūrim kirtimų, pažeidimų, ieškom pėdsakų, nustatinėjam pažeidimo pobūdį“, – pasakoja pasienietis Alvidas.
Pirmadienį jis ir Kingo šeimininkas kinologas Giedrius gretimoje pasienio užkardoje padėjo aptikti vietą, pro kurią į Lietuvą įėjo aštuonių migrantų grupė.
Jų pėdsakais šuo sekė apie keturis kilometrus.
„Jis reaguoja į žmogaus kvapą. Šuniukas visada eina pirmas, kad jam nesutrukdytume kitų kvapų ir pėdų nepadarytume Jis naudojasi savo uosle, o mes vizualiai žiūrim į tai, į ką jis reaguoja“, – sako Alvidas.
Pareigūnai stengiasi išnaudoti gamtos jiems suteikiamas sąlygas ir ankstus rytas pasirinktas neatsitiktinai – ant aukštos žolės susikaupusi rasa pėdsakus išlaiko gerokai ilgiau, žiemą ženklai stebimi ant sniego paklotės, šlapiu metu laiku – iš pažliugusios žemės.
Tverečiaus užkardos pasieniečiai užtikrina daugiau nei pusšimčio kilometrų sienos su Baltarusija atkarpą, daugiau nei 37 kilometrai sienos čia eina Dysnos upės viduriu.
Kelių metrų pločio upė dalyje ruožo teka tarp aukštų šlaitų, o pavasarį pakyla bent kelis metrus, beveik paslepia sieną žyminčius stulpelius ir užtvindo Didžiasalio laukus.
Šiame ruože sieną saugo daugiau nei 60 pareigūnų, suskirstytų į penkias pamainas.
Trys iš jų dirba tarptautiniame pasienio kontrolės poste, du – užkardoje, o šeši, paskirstyti į ekipažus, nuolat patruliuoja jiems tenkančią teritoriją.
Lietuvos valdžios atstovai dėl išaugusio migrantų srauto kaltina autoritarinį Baltarusijos prezidentą Aliaksandrą Lukašenką – jis viešai grasino Europą užtvindyti migrantais ir narkotikais, ir daugelis mano, kad žodžiai ima virsti darbais.
Kiekvieną dieną pasieniečiai dirba įtampoje
Naktinei Tverečiaus pasienio užkardos pamainai vadovaujantis Vladas Prakas sako, kad per 11 metų, kuriuos jis dirba šiame ruože, šis pavasaris yra neabejotinai išskirtinis ir įtemptas.
Šiuo metu užkardoje yra sustiprintos visos įmanomos stebėjimo priemonės, pasitelkiami kiti vidaus tarnybos padaliniai, ypatingas dėmesys skiriamas sankryžų ir posto prieigų apsaugai bei pažeidžiamiausiems sienos ruožams.
„Labai. Labai padidėjo įtampa su kaimynine respublika. Kiekvieną kartą pareigūnai ateina įsitempę, nuo gegužės mėnesio nuolat tikimasi nelegalių migrantų praėjimo per valstybės sieną“, – sako jis.
Kiekvieną kartą pareigūnai ateina įsitempę, nuo gegužės mėnesio nuolat tikimasi nelegalių migrantų praėjimo per valstybės sieną.
Naktį prieš 15min žurnalistams atvykstant į Tverečių, maždaug 15 kilometrų atstumu nutolusioje Adutiškio užkardoje buvo sulaikyta neteisėtai sieną kirtusių aštuonių Irako piliečių grupė.
Kol užsieniečiams bus atlikti COVID-19 testai, moterys, vyrai ir vaikai laikinai apgyvendinti Tverečiaus užkardoje.
„Bandom bendrauti, maitinam juos, bet kaip pabendrausi, jei jie kalba tik kurdų kalba. Rankom susimosikuojam, susirodom ir taip susišnekam“, – pasakojo Vladas.
Užkardoje dirbantys pasieniečiai sako šiomis dienomis jaučiantys, kad atėjus į tarnybą bet kurią akimirką gali tekti intensyviai dirbti.
Nors pats darbas ir nepasikeitė, tačiau gerokai daugiau atidumo ir rūpesčio skiriama mažoms detalėms, sudėtingesnių ruožų apžiūrai, nuolat stebimos aplinkinės vietovės, jose pasirodantys žmonės ir automobiliai.
Pasieniečiams padedantis Gintaras iš Viešojo saugumo tarnybos (VST) tuo metu tvirtina, kad nors ir toks paskyrimas yra išskirtinis – pirmasis per jo 30 metų tarnybą, įtampos jis nejaučia.
„Gal civiliam žmogui būtų kažkas ypatingo, mums, kai, galima sakyti, pusė gyvenimo su uniforma, tai nieko nuostabaus. Pasienietis tik darbą savo geriau išmano, mes – savo, bet šiuo momentu mes esam ten, kur turim būti ir padedam, vykdom įsakymus“, – sako jis.
Pareigūnai iš VST yra vieninteliai užkardoje, kurie pareigas eina būdami ginkluoti šveicariškai automatais „B&T AG“.
Tuo tarpu pasieniečiai tarnyboje nešioja austriškus pistoletus „Glock“.
Patogus kelias judėti į Lietuvą
Vieną Tverečiaus užkardos patrulį aptinkame netoli Didžiasalio kaimo.
Šis ekipažas savo visureigį pastatė priešais valstybės sieną juosiančius laukus ir naudodamiesi žiūronais, termovizoriais ir kitomis priemonėmis stebi atvirą vietovę.
„Tikimės nelegalų ties šia vieta, nes jie mėgsta čia eiti. Nėra čia upės, nėra tvorų, ne miškai, ne pelkės, patogus perėjimas“, – sako pasienietis Mantas.
Pasak jo, Baltarusijos pusėje šioje vietoje eina pagrindinis kelias, Lietuvos pusėje kelių tinklas irgi yra išvystytas, tad sieną kirtusiems užsieniečiams patogu judėti į šalies gilumą.
Anot jo, nors šioje vietovėje sieną kirsti ir yra paprasčiau nei pelkėtuose ar miškinguose ruožuose, tačiau ir saugoti ją lengviau – atviri laukai leidžia pamatyti žmones iš toli, jų paliekamus pėdsakus taip pat lengviau aptikti.
Daugiau nei dešimtmetį pasieniečiu ir, tuo pačiu, šešerius metus Krašto apsaugos savanorių pajėgose tarnaujantis netoliese užaugęs Mantas sako, kad anksčiau šis ruožas buvo bene pats pažeidžiamausias ir neteisėtų sienos kirtimų jame buvo fiksuojama nuolat, tuo tarpu, dabar, kai aplinkinės užkardos migrantus sulaiko kone kas savaitę, čia jų dar nesulaukiama.
„Anksčiau pas juos kažkaip ir nebūdavo daug tų nelegalų, pas mus ruože daugiausia būdavo, dabar aplinkinėse užkardose pasirodė migrantai, o pas mus nėra“, – pasakoja jis.
Kartu su šiuo ekipažu nuvykstame ir prie Dysnos upės, čia, bene vienintelėje užkardos atkarpoje sienas skiria ir kelių šimtų metrų ilgio tvora.
Iš segmentų pastatyta ir viršuje spygliuota viela apsaugota tvora šioje vietoje eina statmenai Dysnos upei ir atskiria valstybės sieną, kuri pasisuka ir toliau šalies teritoriją riboja jau eidama upės vagos viduriu.
Už kelių metrų nuo tvoros, Baltarusijos pusėje, – prieš metus ar dvejus pastatytas siauras geležinis tiltelis, kuriuo patruliuoja kaimyninės šalies pasieniečiai, tačiau, tuo pačiu, gali netrukdomai pasinaudoti ir sieną kirsti norintys kontrabandininkai ar migrantai, kuriems toliau tereikia paėjėti kelis metrus ir net nesušlapę kojų jie gali atsidurti Lietuvoje.
Manto teigimu, pastaruoju metu pasieniečiai pastebi ir didesnį Baltarusijos pareigūnų aktyvumą – vaikšto jie nebe po du, o kartais ir trise ar keturiese, yra užfiksuoti net ir aštuoni pareigūnai, patruliuojantys pasienio takais.
Atvykėliams pagalbos tenka laukti miške
Šiuo metu sieną kertantys užsieniečiai dažniausiai į Minską atvyksta lėktuvais – antradieniais ir ketvirtadieniais į Baltarusijos sostinę atskrenda reguliarus reisas iš Bagdado, tarp kurio keleivių būna ir geresnio gyvenimo Europoje ieškantys pabėgėliai.
Lietuvos pasieniečių teigimu, Minske jie laikinai apsigyvena viešbučiuose, iš kurių juos susirenka pabėgėlių pervedimu per sieną besiverčiantys baltarusiai.
Kaina už tokį pervedimą gali siekti ir keliolika tūkstančių eurų, tačiau žmonės, pardavę visą užgyventą turtą, dažnai lieka apgauti.
Kaina už tokį pervedimą gali siekti ir keliolika tūkstančių eurų, tačiau žmonės, pardavę visą užgyventą turtą, dažnai lieka apgauti.
„Jie sumoka pinigus, iš Baltarusijos atveža čia į Lietuvą, paleidžia ir viskas. Tas, kuris organizatorius, pasiima sau pinigus ir tiek. Jiems pasako, va, matai, čia Europa – valstybės sienos ženklas, čia lauk, tavęs atvažiuos pasiimti“, – teigia Tverečiaus užkardoje daugiau nei dešimt metų pradirbusi, o šiuo metu – bendruomenės pareigūnė Tamara.
Pasieniečiai pasakoja, kad dažnai paimti tokias migrantų grupes atvažiuoja jų pažįstami ar kiti anksčiau emigravę tautiečiai iš labiau į Vakarus nutolusių Europos šalių – Lenkijos, Vokietijos ir kitų.
Anot pareigūnų, dažnai apie tokius automobilius praneša Kriminalinės žvalgybos pareigūnai ir vietos gyventojai, tačiau jie nestabdomi, stengiamasi juos stebėti ir neišgąsdinti, nes tuomet atvykusieji pasiimti užsieniečių gali apsisukti ir išvažiuoti ar perkelti susitikimo vietą ir laiką.
„Nes jeigu sustabdai, jie gali nuspręsti atvažiuoti kitą dieną ir pabėgėliams tenka laukti miške dieną, dvi ar ilgiau“, – kalba jie.
Tamara atsimena istoriją, kai jos tarnybos metu viena pabėgėlių grupė miške slėpėsi tris paras kandama uodų, o tarp jų buvo ir motina su maždaug devynių mėnesių amžiaus kūdikiu ant rankų.
„Man pačiai, kaip mamai dviejų berniukų, ten be ašarų neįmanoma žiūrėti“, – kalbėjo ji.
Dažnai sieną kirtę pabėgėliai nežino nei juos pasiimti turinčios mašinos numerių, nei tikslios informacijos, todėl jiems tenka kreiptis pagalbos į vietos gyventojus, prašyti vandens ir maisto.
Visgi, toli gražu, ne visi migrantai būna suplanavę keliauti toliau į Europą, dalis jų atvyksta turėdami tikslą pasiprašyti prieglobsčio Lietuvoje, apsigyventi čia ir galbūt vėliau persikelti į kažkurią kitą Šengeno erdvės šalį.
Daliai jų, Lietuva tampa vartais į geresnį gyvenimą, kurį jie tikisi čia sukurti.
Tverečiaus užkardos pareigūnai prisimena prieš kelerius metus nutikusią istoriją, kai sieną neteisėtai kirtęs ir prieglobsčio mūsų šalyje pasiprašęs irakietis Užsieniečių registracijos centre išmoko lietuviškai, sulaukęs prieglobsčio apsigyveno Lietuvoje ir šiuo metu atvyksta į pasienį bei vertėjauja iš kurdų kalbos kitiems pabėgėliams.
Sieną kirtęs baltarusis nežino, ar grįžtų atgal
Balandžio gale Lietuvos sieną kirtęs baltarusis Pavelas (tikrasis vardas redakcijai žinomas) 15min pasakojo iš lietuvių pasieniečių susilaukęs tik gero ir pagarbaus elgesio.
„Jiems esame labai dėkingi, nes kai kerti sieną, tu esi emociškai išsekęs. Visu pirma, kai kerti sieną, tu jauti, kad tai pavyko padaryti. Tu padarei žingsnį, kuris nebeturi kelio atgal. Psichologiškai daug lengviau, kai suvoki, jauti, kad nuo pečių nukrito akmuo.
Ši baimė, laukimas – visa tai išeina. Po spygliuotos vielos jautiesi laisvu. Pasieniečiai labai gerai su mumis elgėsi, žinoma, jie buvo atsargūs, nes nežinojo, kas esame, bet nebuvo kažkokių antrankių ar panašiai. Jie tiesiog elgėsi atsargiai“, – pasakojo jis.
Ši baimė, laukimas – visa tai išeina. Po spygliuotos vielos jautiesi laisvu.
Pavelas teigė Baltarusijoje buvęs kaltinamas antivalstybine veikla ir protestų organizavimu.
Jis sakė apie pusantro mėnesio laukęs progos pabėgti iš šalies ir kirsti Lietuvos arba Ukrainos sieną ir tik prieš pat balandžio 29 sulaukęs informacijos, kad tam tikroje sienos atkarpoje galima ją kirsti, tačiau tai reikia daryti naktį, specifiniu laiku ir būdu.
„Nepasakosiu kaip, nes galiu pakenkti kitiems žmonėms. Tai buvo naktį apie 2–3 valandą. Vieta buvo tokia, kad būtų galima kuo arčiau privažiuoti prie sienos. Dėl to turėjome šansą kirsti sieną.
Mano atveju kirtimas nebuvo lengvas, todėl, kad mus vijosi. Mums pasisekė, aš buvau ne vienas, o su dar vienu vaikinu, nes vienam yra sunku tiek psichologiškai, tiek emociškai. Dviese yra lengviau“, – sakė Pavelas.
Pasak jo, nuėjus maždaug pusę kelio, juos pradėjo vytis Baltarusijos pasieniečiai, nuo kurių išsigelbėti pavyko tik kirtus sieną ir sutikus Lietuvos pareigūnus.
„Kai kerti sieną, tai yra 50/50 – arba tu praėjai ir likai laisvas, arba tave sučiupo pasieniečiai. Mano atveju aš iškart papulčiau į kalėjimą“, – sakė baltarusis.
Kirsdamas sieną su savimi jis turėjo tik striukę, nedidelę sumą pinigų, sriubos ir metalui kirpti skirtas žirkles.
Atvykęs į Lietuvą Pavelas sulaukė specialių fondų pagalbos, kurie padėjo jam įsikurti, padengė bazines išlaidas ir pagelbėjo pildant įvairius dokumentus.
Šiuo metu vyras Lietuvoje yra pasiprašęs politinio prieglobsčio ir gyvena Vilniuje, kur laukdamas sprendimo kol kas darbuojasi nelegaliai.
„Taip, aš nors ir nelegaliai, bet dirbu. Galiu save išmaitinti ir pragyventi. Tiesa sakant, turėjau du variantus: eiti į stovyklą ir laukti, kol Lietuvos valstybė kažką suteiks, arba eiti nelegaliai, bet aš manau, kad tuo pačiu padedu ir valstybei, kurioje gyvenu“, – sakė jis.
Nepaisant visko, Pavelas sako tikintis, kad situacija Baltarusijoje dar gali pasikeisti į gera ir žmonės sulauks laimingos pabaigos, tačiau, net ir jai atėjus, jis nežino, ar pats grįš į gimtinę.
-
Pasienyje – keisti baltarusių veiksmai: filmuoja lietuvių įrangą, penkis migrantus paprašė grąžinti
-
NSGK vadovas: blogiausias scenarijus – kas savaitę iš Baltarusijos atvyksta 300 migrantų
-
V.Mačaitis: per parą sulaikyta 14 nelegalių migrantų, atvykusių per Baltarusiją
-
Baltarusių politologai: režimas baudžia ir šantažuoja Lietuvą
-
Pabėgėlių agentūra ragina nekurti palapinių miestelio, bet VRM tikina – be to neapsieisime
