Velykos jau ant slenksčio. „Tai, kas vyksta gamtoje, gražiai sutampa su tuo, kas vyksta dvasiniame gyvenime – į tėvynę atėjo dar vienas pavasaris“, – apie tai, kuo ypatingas šis metas mūsų tautai, mintimis pasidalijo brolis pranciškonas Paulius Vaineikis.
Veržtis į priekį
– Velykos – prisikėlimo dvasioje šventė: kaip reikėtų pažadinti žmones pozityviai mąstyti ir veikti?
– Su pavasariu niekada neapsiprantama, nes jis – vienintelis ir tokio daugiau niekada nebus. Ir kiekvienas, kuris mąstome, suvokiame, kad į jį einama ištisus metus. Žmogui, sieloje neišgyvenusiam rudens ir žiemos, nežinančiam, ką reiškia įšalas visose gyvenimo srityse, nepatyrusiam vidinės krizės, bus sunku išgyventi gyvenimo džiaugsmą ir suvokti Prisikėlimo prasmę.
Dvasinėje srityje mūsų žemėje jau išsprogo pirmasis pumpuras – turime Popiežių Pranciškų: jį, kaip ir mažutėlių brolį šventąjį Pranciškų, per tokį trumpą laiką spėjo pamilti daugybė žmonių. Tai mums tarsi ženklas, kad Kūrėjas labai rimtai žiūri į šį pavasarį. Bet ar mes patys rimtai žiūrime į tai, ką siūlo Dievas?
Aimanavimas dėl to, kad širdy – vis dar ne pavasaris, kad vis dar sunku, realybės nepakeis. Todėl būtų pravartu į šias Velykas įžengti kartu su apaštalu Pauliumi, sekant jo pavyzdžiu: jis sakė – palikęs visa, kas yra už manęs, veržiuosi į priekį. Vadinasi, neverta žvalgytis atgal ir verkti dėl to, kas buvo ar kas dar bus.
Velykos Biblijos kalba „pascha“ reiškia perėjimą: žydų tautos – iš egiptiečių nelaisvės į Mozės vedamą Pažadėtąją žemę per dykumą, dvasinę sausrą bei troškulį – į žmogaus ir tautos išsilaisvinimą. Mes nuolatos esame kviečiami išeiti iš savo dykumos, iš vidinės tamsos, nustoti piešti savo gyvenimą niūriomis spalvomis, ir įeiti į šviesą, į kurią mus kviečia ir laukia Kristus.
Jėzaus žodžiai mirusiam Lozoriui – Lozoriau, išeik – šiandien labiausiai tiktų visai mūsų tautai. Tai kvietimas išeiti iš nuodėmė nelaisvės, iš mirties kultūros. Nes Kristus nugalėjo mirtį ir trokšta matyti kiekvieną, prisikėlusį kartu su juo.
Neskaito Dievo laiškų
– Nemažai po Europą keliaujate su evangelizacine misija, ir galite palyginti, kuo šiandien Lietuvoje galime pasidžiaugti.
– Esame viena iš nedaugelio valstybių, kuri dar gali mėgautis politine, moraline ir tikėjimo laisve, ko jau nebegali kitos Europos valstybės. Šiandieną Lietuvoje dar galime laisvai skelbti bendražmogiškas vertybes ir jomis gyventi. Mūsų vaikai dar turi teisę turėti tėvą – vyrą, ir mamą – moterį, senoliai ir ligoniai – oriai, be eutanazijos numirti. Nors ir įteisinti abortai, bet viešai kalbama apie jų fizinę, moralinę, dvasinę žalą.
Dejuodami dėl to, ko neturi ar negali turėti, žmonės užmiršo apie tai, ką jie turi. Lietuviai sudaro 1 proc. pasaulio išrinktųjų, kurie nežino, ką reiškia karas, stichinės nelaimės, badas, epidemijos, nuo kurių masiškai mirštama. Lietuviai turi neribotai gėlo vandens, kurio kaina kitur – aukso vertės. Mūsų tauta turi galimybę keliauti po visą pasaulį. Turime vieną iš gražiausių gamtos dovanų – lietuviai nė neįsivaizduoja, kokia Lietuva graži: turime jūrą ir kopas – pas mus yra patys gražiausi Europoje paplūdimiai, kuplūs miškai, švarūs ežerai. Ir visu tuo galime džiaugtis už dyką.
– Visgi kodėl šiandien aplinkui tiek daug liūdnų veidų?
– Žmogaus liūdesys ateina iš to, ką žmogus „valgo“ visomis savo juslėmis – ką žiūri, ko klauso. Ilgainiui jis supanašėja su tuo „valgiu“. Jeigu žmogus labiau žiūrėtų, ką jam skelbia Kūrėjas, kiek jis yra parašęs meilės laiškų žmonėms, gamtai, tvarinijai, jam nereikėtų liūdėti, tiesiog nebūtų prasmės liūdėti. Bet jei žmogus „valgo“ tik tai, ką jam sukramto televizija, nereikia stebėtis, kad jam liūdna.
Išbraukė Jėzaus vardą iš įstatymų
– Ar Europos tikėjimo kontekste lietuvių tauta yra kitoniška ar kažkuo ypatinga?
– Būnant Romoje per žemaičių krikšto 600 metų jubiliejų, kai atvyko rajonų merai, valdžios atstovai ir paprasti miestiečiai, stipriai pajutau, kad, lyginant su šiandienine Europa, esame labai gyvybingi, sąmoningi ir motyvuoti krikščionys.
Didžiosiose Vakarų Europos valstybėse išvis retas reiškinys, kad savivaldybių atstovai švęstų krikščioniškas šventes išvien su tauta, – daugumoje šalių tai išvis uždrausta, valstybė ir Bažnyčia atskirtos. Dauguma šalių – Vokietija, Anglija, Prancūzija, Ispanija – iš savo įstatymų išvis išbraukė Jėzaus vardą. Mūsų tauta – nuoširdi ir drąsi, jei prieš Europą nesigėdija krikščioniškų vertybių ir kol kas uoliai jas gina. Tie patys italai į mokyklas bijo įsileisti savo parapijos kleboną ar vyskupą – tai padaryti galima, tik iš anksto gavus leidimą, nes bijoma įžeisti musulmonus ir žydus. Visa tai susiję su propaganda – antraip, šie irgi pareikalaus: jei įsileidote kunigą, įleiskite ir imamą ar rabiną. O čia jau užkoduotas tautinis susikiršinimas.
Pas mus kol kas per Verbų sekmadienį Kretingos jaunimas laisvai eisena su giesmėmis patraukė į bažnyčią, o per Velykas per miestą eis galinga procesija, kai kitur – žinau iš patyrimo – net kelių pranciškonų eiseną lydi žandarmerijos pareigūnai.
– Ar neįžvelgiate grėsmių ir Lietuvai? Kokios pozicijos ketina laikytis mūsų Bažnyčia?
– Laisvės žiedas veržiasi ir aplink Lietuvą, neabejoju, kad po 10 metų ir pas mus vyks tie patys reiškiniai. Neseniai teko buvoti evangelizacijos forume Italijoje, Grečio mieste. Įstrigo jėzuitų ordino generolo, 30 metų dirbusio Japonijoje, mintis: šiandien užaugo nauja jaunimo karta, kuri nebeklausia, ar gali daryti, bet iš karto daro – nenori mokytis plaukti per gyvenimą, o iškart plaukia. Vyresnieji – mokytojai, dvasininkai, tėvai – drausdami nebegali pasiekti tikslo. Kompromisas įmanomas tik patariant – jie turi bristi į tą patį gyvenimo vandenį ir plaukti kartu.
Ir Bažnyčios autoritetų šiandien jaunimas neklausia, ar galima, o išsyk daro savo. Tai – iššūkis ir Bažnyčiai, turime suvokti, jog tik būdami šalia – patardami ir gyvenimo pavyzdžiu – galėsime išlaikyti savo tapatybę.
Plačiau apie tai – „Pajūrio naujienose“.
