Šventinis minėjimas prasidėjo Jono Aisčio eilėraščiu „Lietuva“, kuris dedikuotas šią naktį mirusiam buvusiam disidentui, Laisvės premijos laureatui Antanui Terleckui.
Lietuva yra žmonės
„Pilėnai! Gražu vėl susitikti tą dieną, kurią paprastai susitinkame, pasišnekame, kas ant širdies. Apie rūpesčius, vargelius ir džiaugsmelius. Rūpestėliai man vis tiek tie patys – Lietuva ir pasaulis.
Lietuva – tai šalis, kur upės teka ir paukščiai meiliai tarpusavyje šneka. Kur vanagas iš aukštai mato, kalnai ant kalnų, ant tų kalnų du broliai traktorininkai lietuviškai šneka.
Lietuva yra žmonės. Didvyrių žemėje, nors jie visokie. Kunigas Juozas Tumas kadaise išvardijo ir negražias tautiečių ydas, bet užbaigė, kad o vis tiek, mano broliai, girdėkim, juskim tą žodį.
Jau kadaise Vaižgantas ėjo ir skelbė Lietuvai brolystės religiją, kurią vėl reiktų skelbti. Gal dar ne vėlu“, – savo kalbą pradėjo V.Landsbergis.
Atkuriamojo Seimo pirmininkas priminė „galingąją Rožytę“ – lietuvių kilmės kovotoją iš JAV Rose Namajunas.
„Juk išties turime nuostabių reiškinių. Ir savo tarpe, ir aplink. Lietuvaitė iš Amerikos, du kartus pasaulio čempionė, praskridusi kaip įkvėpimas mūsų nusiminėliams ir apsileidėliams. Ei, viskas jūsų rankose. Čia jos žodžiai. Žinoma, čia didžioji paskata, ypač jaunimui.“
Minėjo S.Kudirką, A.Terlecką
Kalbėdamas V.Landsbergis prisiminė prieš kelias dienas Anapilin iškeliavusi Simą Kudirką. Tai buvo tylus ir ramus žmogus, kuris, sakė V.Landsbergis, kadaise vienui vienas išėjo į ringą už laisvę ir įkvėpė daugelį: „O šiąnakt, lyg sekdamas Kudirka, iškeliavo Antanas Terleckas – niekada nepavargęs laisvės kovotojas. Amžiną atilsį.“
Pasak profesoriaus, apie senąją laisvės kovų ir baisių išmėginimų epochą sulaukėme dviejų stiprių meno kūrinių – operos „Dievo avinėlis“ ir filmo „Poetas“. Abu darbai, teigė V.Landsergis, kviečia mus pažvelgti rimtai, esmingai į mus pačius.
„Iš kur ateiname ir kokie šiandien esame? Čia gerosios žinios. Apie ištvermę.
O ką Europa? Trumpas pastebėjimas būtų toks: žmonija velnėja. Tautų Europa klysta, (virsta) į žmogėdrų Euraziją. Taip naujasis fiureris mėgina vadinti savo rusų pasaulio tikslą – įsigalėti“, – kalbėjo V.Landsbergis.
Kaip žmonijai išsprūsti iš velniavos?
„Ir kaip žmonijai išsprūsti iš tos velniavos, kaip sustabdyti agresyvųjį ruso fašizmą, nutraukti žmogėdrų karą prieš žmones, jų miestų išgriovimą ir totalinį žudymą, net pasimėgaujant. Kaip sustabdyti, kai žmogėdros toliau dalyvauja tarptautinėse žmonių organizacijose, kurias tolydžio laisto melo srutomis?
Žudyti, anot jų, neišvengiama, nes laisvų tautų buvimas kaimynystėje kelia pavojų tironams. Ir tuo pat metu žmonių valstybės moka žmogėdroms pinigus, kad naikinantis genocidinis karas tęstųsi.
Kas darytina? Reiktų visiems, ypač valstybių viršininkams, prasitrinti akis ir išsiplauti jas nuo baimės ir neapykantos. Juk ir žmogėdros iš baimės pilni neapykantos. Kas jiems ką galėtų tarti?“ – sakė V.Landsbergis.
Profesorius prisiminė senovės laikų šventąjį Antaną iš Paduvos: „Jis atrasdavo pamestus daiktus ir sakydavo pamokslus žuvims. Nežinia, ar padėdavo atrasti pamestą protą. Šiandien būtų aktualu. Gal žmonės jo neklausė, bet šventasis nueidavo prie jūros kranto, bylodavo, kas širdyje ir žuvys atplaukdavusios klausydavo, iškišusios galvas. Yra tokių senoviškų paveikslų.
Reiktų visiems, ypač valstybių viršininkams, prasitrinti akis ir išsiplauti jas nuo baimės ir neapykantos.
Bet niekada jis nesakė pamokslų piranijoms ir neskambindavo joms telefonu. Turbūt žinote, kokia tai žuvų veislė. Ne Jungtinių tautų akvariumui ir ne žuvienei. Nepatartina būtų, Antanai, piranijų įlankoje tau įbristi bent viena koja. Akimirksniu nugrauš.
Piranijos mums regis toli, tartum Brazilijoje. Bet nežinau, broliai, ar kokiame Karaliaučiaus akvariume negali būti priauginta piranijų. Kad fiureriui prireikus jų pasirodytų ir Kuršių mariose“, – teigė V.Landsbergis.
Piranijos, sakė V.Lansbergis, užplūdo Ukrainą: „O kas nors manė, kad tai negalimas atvejis. Antai mačiau, o gal visi matėme, stadionas Maskvoje, kuris pilnas rusofašistų, kaip kažkada Hitlerio nacistų. Ir visi rėkia: mirtis ukrainiečiams. Ir fašistės, buvusios moterys ir motinos, chorais ardosi: žudyk fiurerį. Žudyk ukrainiečių kuo daugiau ir negailėk savo rekrūtų, mes tau prigimdysim naujų žmogžudžiukų. Čia realizmas, broliai. Čia tikri žodžiai, tikrovė.
Hitlerininkų mintys apie žydus čia nublanktų. Tik mes vis plepam, kad nesikartotų. Daugelį tų, kurie Putino kare kartotinai stūkso ant lagūnos kranto, ištiko stabligė. Jie stabėja ir stabėja. Iš to visuotinio stabėjimo daug tarptautinių stabėtojų.
Stabėtojai nenori padėti užpultai Ukrainai gintis ir apsiginti. Šiek tiek, bet ne tiek, kiek reiktų. Juk negali kolega užpuolikas pralaimėti. Gal piranijos dar išgirs bent Pranciškaus pamokslą? Stabėkite toliau, demokratai.“
Priminė verslus Rusijoje
V.Landsbergis kalbėjo, kad gaila Ukrainai duoti naikintuvų, kitų gynybos ginklų arba jų kažkodėl delsiama gamintis net sau: „Brangu. Rinkėjams nepatiks. Bet privati auka irgi ginklas. Lietuvos visuomenė parodė stebuklą. Žmonių solidarumo stebuklą „Radarom“ akcijoje. O jeigu turtingesnės visuomenės taip suklustų, gal nereiktų nė stabligės kankinamų vyriausybių ir mėlynas Ukrainos dangus su geltona saule būtų uždengtas radarais nuo kruvinų Putino maitvanagių.
Sudalyvavo kai kurios pajėgios kompanijos, verslininkai, nei jei Matijošaitis, nei Žiemelis nepervedė kokio milijonuko iš savo rusiškų pelnų. Iš karto prigestų nemalonios kalbos. Taip, jei tai taptų žinoma, galėtų sutrikti lietuviškas verslas Rusijoje.
Bet nejau tai svarbiau, nei tūkstančių benamių žūtis dėl neuždengto Ukrainos dangaus? Bet ir tai padaryti dar nevėlu, gerbiamas mere, gerbiamas Vidmanto sūnau. Tik nereiktų radiologinėmis atliekomis nuodyti nei rusų, nei ukrainiečių, nei lietuvių, kurie vis laukia, kol driokstels Astravo bomba.
Už tiesą ir šviesą patyliukais meldžiasi ta Druskininkų močiutė, kuri dieną naktį mezga vilnones kojines ir siunčia Ukrainos kariams.
Lietuva stovi tiesos pusėje. Tiesos ir šviesos. Ir tie žodžiai ateina iš psalmių knygos, iš šventraščio. Už tiesą ir šviesą stojo tie, kurie aukojo turkiškam bairaktarui, Lietuvos padovanotam „Vanagui“. O turkų verslininkai taip susijaudino, kad padovanojo dar vieną. Galėtų paveikti savo valdžią, kad nesišiauštų prieš Suomiją ir Švediją.
Už tiesą ir šviesą patyliukais meldžiasi ta Druskininkų močiutė, kuri dieną naktį mezga vilnones kojines ir siunčia Ukrainos kariams. Tokia Lietuva yra tikroji ir aš ją myliu. Dieve, laimink. Kaip šiandien sakė Katedroje Vilniaus arkivyskupas: būkim ištikimi ir verti laisvės dovanos.“
V.Landsbergis jau ne vienerius metus per Vasario 16-ąją sako kalbą iš sostinėje esančių Signatarų namų balkono, jį visada sveikina minia žmonių. Šį kartą į sostinės senamiestį žmonės susirinko rankose laikydami ne tik Lietuvos, tačiau ir už savo laisvę kovojančios Ukrainos vėliavas.
