Su Kauno pakraštyje gyvenančiu Danieliu susimatome miesto centre. Madrido „Real“ futbolininko Sergio Ramos bruožų turintis vyras į susitikimą atskuba vilkėdamas stilingą kostiuminį švarką.
„Rengtis mane išmokė lietuvė sužadėtinė. Ji įtikino, jog turiu būti pasitempęs“, – paaiškino Danielis, atidengdamas dalį savo tatuiruotų rankų.
Kai viename Portugalijos kelyje automobilis ėmė skrieti nevaldomas ir vertėsi, tuo metu dar paauglys buvęs Danielis pagalvojo, kad jau viskas, – štai ir atėjo gyvenimo pabaiga.
Demonstruodamas nubalnotą plaštakos krumplį, jis prisipažino apie išvakarėse apturėtą eilinę savo traumą: tvarkė dviratį ir susižalojo. Susižalojimai jį lydi itin dažnai. Net per dažnai.
„Aš kaip prakeiktas. Grindinys ir aš – neatsiejami dalykai. Traukiame vienas kitą, – šmaikštauti ėmėsi pašnekovas. – Dukart operuoti keliai, didžiulis randas galvoje, daugybę kaulų lūžių. Taigi ligoninėse gyvenau dažnai. Išsivystė netgi keistas pomėgis ramentams. Gerai, kad tik greitai atsigaunu. Mano šeimoje incidentai tarsi paveldimi. Tėtis buvo susilaužęs stuburą, mama – uodegikaulį, o aš, būdamas 17-ikos, pakliuvau į skaudžią avariją“.
Paklaustas, ar turi sveikų kaulų, Danielis bakstelėjo į dešinę ranką ir nusispjovė tris kartus per petį. Nejau ir Portugalijoje egzistuoja toks paprotys? Šyptelėjęs pašnekovas atsakė, jog tą daryti jį išmokė lietuviai. Tiesa, į medį portugalai barbena.
Iš depresijos gelbėjo šeima
Kai viename Portugalijos kelyje automobilis ėmė skrieti nevaldomas ir vertėsi, tuo metu dar paauglys buvęs Danielis pagalvojo, kad jau viskas, – štai ir atėjo gyvenimo pabaiga. Iš komos jis pabudo po trijų savaičių. Viską nežmoniškai skaudėjo. Netgi kvėpavimas buvo skausmingas. Vaikinas nejautė savų kojų. Tai nuo ketverių metų sportavusiam (lankė gimnastiką, plaukimą, krepšinį, sportinius šokius, capoeirą, džiudžitsu) jaunuoliui buvo itin didžiulis smūgis. Nepaskęsti depresijos liūne padėjo šeima.
„Žmonės gali tave sužlugdyti, o gali ir pakelti. Mane pakėlė. Iš ligoninės neįgaliojo vežimėliu išvažiavau po pusmečio. Ant kojų atsistojau ir gyvenimą į vėžes grąžinau maždaug po pusantrų metų nuo nelaimės. Iš pradžių net bijodavau sėsti į automobilį. Viena, kai tu gimsti su kokia problema ir neįsivaizduoji, ką reiškia būti sveikam, visai kas kita, kai nesveiku tampi tik kuriuo nors savo gyvenimo periodu. Įdėjau daug pastangų. Nusprendžiau, kad nebenoriu bijoti, jausti skausmo“, – atviravo portugalas.
Jausmą, kad nori ir gali padėti kitiems, kad nori tapti kineziterapeutu ir pritaikyti savo paties išbandytą praktiką bei metodikas, jis ėmė jausti ne staiga. Tas jausmas atėjo iš lėto.
Pasekmės kamuoja iki šiol
Dalintis skaudžių dienų prisiminimais Danieliui nėra lengva. Pašnekovas prisipažino apie avariją ėmęs kalbėti su žmonėmis tik praėjus penkmečiui. Kaskart apie tai prakalbus, jį užplūsta melancholiška nuotaika. Štai mama yra sunaikinusi visas nuotraukas, atspindinčias tą sunkų laikotarpį. Vis dėlto, jis supranta, jog, jei ne šis įvykis, nebūtų tapęs tuo, kuo yra dabar.
„Kartais užeina tokie epizodai. Pasuku kiek neteisingai nugarą ir viskas. Didžiulis skausmas. Atima kojas. Dažniausiai pavyksta padarius pratimus atsigauti, tačiau neseniai turėjau epizodą, kai niekas nepadėjo – vykau į ligoninę. Leido steroidų“, – patikino triatlonuose dalyvauti mėgstantis Danielis.
Paklaustas, kokį ilgiausią atstumą yra įveikęs kojomis, jis nustebino: per 27 valandas nubėgo 160 km. Šį varginantį maratoną Portugalijoje pradėjo 450 bėgikų, užbaigė tik 50.
Pašnekovas prisipažino apie avariją ėmęs kalbėti su žmonėmis tik praėjus penkmečiui. Kaskart apie tai prakalbus, jį užplūsta melancholiška nuotaika.
„Mėgstu bėgti. O štai plaukti – ne. Plaukimas skirtas žuvims“, – šyptelėjo neapsakomą ištvermę po tokios sunkios traumos demonstruojantis portugalas.
O ar turi jis kokį gyvenimo credo, kurį kaskart, kaip kokią mantrą, kartoja sunkiu momentu?
„Kartais ant savęs imu rėkti. Taip motyvuoju. Štai vienas italų dviratininkas ant dviračio yra užsirašęs „Kojos, užsičiaupkit“. Smegenys gali tave palaužti. Daugelis mano pacientų bijo skausmo. Daugelis manęs už tą skausmą užsiėmimų metu nekenčia. Bet kartu ir myli. Smegenys žaidžia su jais. Jos siunčia signalą raumenims, kad skaudės. O jei skaudės, tai, neva, nepadarysi jokio pratimo. Taip ir nesistengiama pagyti. Kartą atėjo pacientas, kuris padarė tik du įtūpstus. Padirbau su juo apie 15 minučių, padarė jau 25. Įtaiga yra didžiulis ginklas“, – paaiškino Danielis.
Meilė nuvedė į Londoną
Nenoromis vėl trumpam mintimis grįžome į pirmuosius metus po avarijos. Dar sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje, Danielis įstojo į universitetą, kur baigė kineziterapijos mokslus. Galiausiai, kai jam buvo vos 21-eri, gyvenimas nutiesė naują kelią – kelią į Londoną.
„Internetu susipažinau su portugale, kuri gyveno Londone. Kurį laiką skraidėme vienas pas kitą, kol galiausiai nusprendžiau persikelti į Anglijos sostinę. Suvokiau, jog iš pradžių norimo darbo ten negausiu – jo link teks eiti mažais žingsneliais. Viename viešbutyje ėmiau rūpintis svečių lagaminais. Vėliau persikėliau dirbti masažuotoju, kol galiausiai pasiekiau savo – treniravau sportininkus prabangiuose „Third Space Canary Wharf“, „Marriott County Hall London“ ir „London Clinic“ sporto klubuose“, – karjeros šuolius nupasakojo Danielis.
Kalbėdamas apie darbą prabangiose vietose, kur už mėnesio narystę klientai kloja po 400 svarų sterlingų, portugalas pajuokavo, jog ir tarp tokių pasiturinčių žmonių pasitaiko vagysčių. Vogdavo jie net ir vienas kito sportinius batelius. Tik palik be priežiūros.
„Dirbau ir su kultūristais. Buvo vienas raumenų kalnas, kuris, kamuojamas ligos, negalėjo pajudinti klubų, normaliai išsižioti. Po 3-4 mėnesių vyras jau bėgiojo. Lengvai, ristele, bet bėgiojo. Didžiausią progresą iš klientų padarė.
Stebuklai negimsta iš manęs, turi dirbti pats, kad pasveiktum. Viskas įmanoma, jei įdėsi į tai, ką darai, savo mintis. Reikia mokėti susitarti su protu. Smegenys vadovauja kūnui. Jei jos sakys, kad negali, tai ir negalėsi“, – patikino Danielis.
Londone paniro į darbą
Su ilgamete drauge portugalas vis dėlto išsiskyrė. Kuriam laikui atsidavė tik darbui: plušdavo po 13-14 val. per dieną, 7 dienas per savaitę.
„Žmonės – ne žaisliukai. Turi jausti aistrą tam, ką darai. Dabartiniai kineziterapeutai nepratę atsiduoti pacientui. Padaro ultragarsą ir viskas. Koncentruojasi tik į skaudamą vietą. Bet dažniausiai skaudamas petys tik praneša apie kitas problemas.
Analizuoju kiekvieną savo pacientą. Žvilgsniu tarsi nuimu odą ir pažvelgiu gilyn. Stebiu, kaip viskas keičiasi po tam tikrų pratimų. Žinau, ką reiškia skausmas, tad žinau, ką jaučia pacientai.
O ir pats požiūris į kineziterapeutus yra iškreiptas. Įprasta, jog sportininkai į mus kreipiasi tik patyrę traumą. Tačiau aš noriu padėti užbėgti tai traumai už akių. Analizuoju kiekvieną savo pacientą. Žvilgsniu tarsi nuimu odą ir pažvelgiu gilyn. Stebiu, kaip viskas keičiasi po tam tikrų pratimų. Žinau, ką reiškia skausmas, tad žinau, ką jaučia pacientai“, – apie savo darbo filosofiją prakalbo Danielis.
Paklaustas, ar kada sutiko panašią nelaimę kaip ir jis, išgyvenusį jauną žmogų, pašnekovas užsiminė apie vyruką, kuris Londone pakliuvo į avariją važiuodamas dviračiu ir susilaužė abi kojas.
Lietuvė pavaišino keista tirpia kava
Londone portugalas ilgą laiką buvo paniręs į darbinę veiklą, kai staiga tame pačiame darbe susipažino su kosmetologe Skaidre.
„Pavaišino ji mane tirpia kava iš Lietuvos. Portugalijoje tokios nėra. Tad pasiūliau vėl susitikti ir paragauti tikros kavos. Po to jau tikomės vakarienės, dar vienos, kol galiausiai tapome pora. Skaidrė stumia mane į priekį, neleidžia tingėti. Labai gera mergina, trokštanti, kaip ir aš, šeimos“, – apie tikrąją meilę prabilo dešimtmetį Londone išgyvenęs Danielis.
Rugpjūtį jo ir Skaidrės laukia vestuvės. Piršlybos įvyko atostogų metu. Pliaže jie buvo tik dviese. Tam, kad pasiryžtų tokiam žingsniui, Danieliui prireikė Skaidrę pažinoti vos 8 mėnesius. Iki pilnos laimės jiems tetrūksta tik nuosavo būsto. Šiuo metu abu glaudžiasi sužadėtinės tėvų namuose Kauno rajone, o dirba Birštone. Iš milžiniško ir triukšmingo Londono į tylųjį Lietuvos kurortą?
„Pavargsti nuo Londono. Patyrus tiek streso, norėjosi jau ramybės. Į Lietuvą grįžome pernai rugpjūtį. Nuvykome pasivaikščioti į Birštoną, kai staiga jame pamačiau didelį reabilitacijos centrą. Užėjau apsižvalgyti, tačiau jis dar nebuvo oficialiai atidarytas. Vis dėlto pavyko užmegzti kontaktus ir po kelių mėnesių jame jau dirbau“, – kaip atsidūrė „Vytautas Mineral Spa“, kuriame kartu dirba ir sužadėtinė, papasakojo portugalas.
Į Portugaliją jie neišsikraustė dėl, kaip teigia Danielis, prastesnė nei Lietuvoje ekonominės padėties.
„Mano šalyje kineziterapeutai draugai dirba indų plovėjais, o gydytojai pagal išsilavinimą dažo namų sienas“, – tarsi netikėdamas tuo, ką pats sako, papurtė galvą jis.
Paklaustas, kas labiausiai patinka Lietuvoje, pašnekovas ištarė žodžius „erdvė“ ir „žaluma“. Pasak portugalo, mylimosios šalis dar nesugadinta: pabėgi krosą 5 minutes ir tu jau visiškos ramybės apsuptyje. Šalia – tik paukščiai.
Lietuviai tvirti žmonės
Kokie gi tie pacientai lietuviai? Ar kuo nors skiriasi nuo londoniečių?
„Jūs tvirti žmonės. Ištvermingi. Bet problemos visur panašios: apatinės nugaros dalies, kaklo, pečių skausmai. Mūsų kūnai nebuvo sutverti sėdėti prie kompiuterių. Ir geri stalai neišgelbės. Mes nuolat sėdime sukrypę, nuleidę akis į išmaniuosius. Tapome tinginių tauta. Ar prie to kūnai kada prisitaikys? Gal po 100, 200 metų, tačiau tuomet neliks ir kompiuterių. Vaizdą vietoj ekranų matysime ant savo rankų, akiniuose“, – teigė Danielis.
Anot jo, Japonijoje darbo vietose kasdien būna priverstinė dviejų valandų pertraukėlė. Nori nenori – turi sportuoti. Kodėl? Nes japonai beprotiškai daug valandų praleidžia darbuose. Kai kurie juose ir miega, net nenusivilkę kostiumų: sulenda į vadinamąsias „Box Hotel“ kapsules ir nusnaudžia 4-5 val. Produktyvumas kyla. Aišku, viskas pasikeičia sukūrus šeimą. Tuomet beprotybė ima nykti.
„Kaip susikalbu su pacientais Lietuvoje? Lietuviškai. Kiek kebliau su rusakalbiais – tuomet į pagalbą kviečiuosi kolegas, – šyptelėjo jis. – Bandžiau Lietuvoje dirbti ir asmeniniu treneriu. Bet nebuvau populiarus. Juk užsienietis. O dar lieknas – ką toks gali patarti?“
