Pokalbis su Lietuvai olimpinėse žaidynėse atstovausiančiais ledo šokėjais I. Tobias ir Deividu Stagniūnu – LRT laidoje „Dėmesio centre“.
– Panele Tobias, jau keletą valandų oficialiai esate Lietuvos pilietė. Kaip jaučiatės dabar?
– Esu be galo susijaudinusi, labai laiminga. Visa diena buvo pilna emocijų. Tiek aš, tiek Deividas esame labai laimingi, vis dar šokas.
– D. Stagniūnas: aš irgi esu labai laimingas. Ši diena buvo tikrai nepakartojama. Daug kur apsilankėme. Net sunku rasti žodžius nupasakoti mūsų laimei.
– Ar duoti priesaiką lietuvių kalba Jums buvo iššūkis?
– Tiesą sakant, aš daug praktikavausi. Visi mane supę žmonės buvo labai malonūs ir padėjo man. Jaučiausi gerai. Priesaika iš tiesų nebuvo tokia sunki, kaip tikėjausi.
– Galbūt su priesaikos tekstu teko susipažinti anksčiau?
– Originalų tekstą persiskaičiau prieš pat priesaikos davimą. Permečiau jį akimis. Norėjau būti tikra, kad visus žodžius ištarsiu tinkamai. Nenorėjau skambėti kvailai. Man labai padėjo Deividas.
– Kaip Jums sekasi mokytis lietuvių kalbos? Ar tai sunki kalba?
– Atsakė lietuviškai: aš mokausi tris dienas per savaitę, bet sunkus tarimas.
– Kas Jūsų mokytojas?
– Mano mokytojas – Karolis Snieška. Mokausi nuotoliniu būdu, per vaizdo konferenciją. Pamokos vyksta tris kartus per savaitę po dvi valandas. Jis moko lietuvių kalbos Jungtinėse Amerikos Valstijose. Man labai pasisekė, kad jį radau.
– Deividai, ji mokosi lietuvių kalbos tris kartus per savaitę?
– Taip, taip, ji labai stengiasi.
– O tarpusavyje nebendraujate lietuviškai?
– Tarpusavyje mes daug čiuožiame. Mūsų treneris yra iš kitos šalies, aš iš Lietuvos, tai visi susitikę kalbame viena kalba – anglų. Stengiamės taupyti laiką ant ledo.
– Isabella, kaip reagavote, kai išgirdote, kad prezidentė nusprendė suteikti Jums pilietybę išimties tvarka?
– Turbūt po šiandienos mano emocijų duodant priesaiką niekas nenustebs, kad, išgirdusi tokią žinią, tąkart verkiau. Ilgai negalėjau sustoti verkusi, buvau be galo laiminga. Aplankė toks didelis džiaugsmas. Iš Lietuvos nebuvo girdėti jokių gerų žinių, jokių perspėjimų. Nežinojome, ko tikėtis. Ši žinia mus sukrėtė ir buvo pati geriausia staigmena.
– Tai Jums buvo staigmena?
– Visiškai. Mes neturėjome nė menkiausios minties apie tai.
– Negi neturėjote vilties?
– Išsaugoti viltį buvo vis sunkiau, kai taip ilgai neturi jokių žinių iš Lietuvos ir pati Lietuva yra taip toli nuo Jungtinių Valstijų. Tiesiog nežinojome, ko tikėtis.
– Jeigu Prezidentė būtų antrą kartą atmetusi Jūsų prašymą dėl pilietybės? Kaip tai paveiktų Jūsų ir Deivido karjerą?
– Tiesą sakant, nežinau. Mes stengiamės apie tai negalvoti ir nekalbėti. Žinote, būna, kad kartais dalykai, apie kuriuos galvoji, ima ir iš tikrųjų nutinka. Mintys materializuojasi. Todėl mes stengėmės nesikoncentruoti į negatyvius dalykus, o visas mintis nukreipti tik į čiuožimą ir išlikti optimistais.
– Deividai, jūs jau buvote nusivylę, kai prieš metus prezidentė nepatenkino Isabellos pilietybės prašymo? Turėjote vilties dabar ar galvojote, kad tai tik formalus bandymas?
– Be abejo, turėjome vilties. Likome kartu ir toliau čiuožėme. Tiesiog stengėmės apie tai negalvoti. Mums labai padeda tiek Isabellos tėvai, tiek Olimpinis komitetas, federacija. Mums liko tik čiuožti, daug kuo rūpinosi kiti.
– Galite papasakoti, kaip atrodo ruošimasis olimpinėms žaidynėms, kai dar nežinai, ar išvis galėsi jose dalyvauti dėl pilietybės?
– Taip, tai yra labai sunku. Bet mūsų laukė dar daug varžybų iki žaidynių. Netrukus laukia Europos čempionatas, šiuo metu daugiausiai ruošiamės būtent jam.
– Taigi dabar Dalia Grybauskaitė turi mažiausiai vieną papildomą balsą, kad būtų perrinkta prezidente, ar ne?
– Prezidentė iš tiesų yra puiki moteris. Ji padarė daug gerų darbų savo šaliai. Ir ketvirtadienį per susitikimą su mumis ji buvo labai maloni ir nuoširdi. Ramino mus, kad nejaustume jokio spaudimo dėl rezultatų olimpiadoje. Tai labai malonu iš jos pusės, nes mes jaučiame didelę atsakomybę, ir ateityje gali būti daromas spaudimas. Prezidentė sakė: nesijaudinkite ir tiesiog mėgaukitės patirtimi. Ji iš tiesų puiki moteris, ir mes jai labai dėkingi.
– Taigi ar balsuotumėte už ją artėjančiuose rinkimuose?
– Aš manau, kad esu jai skolinga. Ji išpildė mūsų svajonę. Prezidentė yra labai inteligentiška ir maloni.
– Isabella, ar pilietybė suteikė daugiau motyvacijos?
– Be jokios abejonės. Dabar mes turime tikslą, turime aiškią šviesą tunelio gale. Negali būti nieko labiau įkvepiančio ir motyvuojančio, nei suteikta galimybė dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Tai yra viskas, ko gali norėti atletai. Mums tereikia dirbti ir įrodyti, kad buvome verti tokio pasitikėjimo.
– Deividas: taip, tai kiekvieno čiuožėjo svajonė. Mes esame labai laimingi, kad galėsime atstovauti savo šaliai – Lietuvai.
– Į Lietuvą atvykote kartu su tėvais. Kiek mums žinoma, jie yra ne tik didžiausi Jūsų gerbėjai, bet ir pagrindiniai rėmėjai?
– Taip, labai pasisekė, kad mano šeima gali remti mūsų porą ne tik morališkai, bet ir materialiai. Dailusis čiuožimas yra viena brangiausių sporto šakų. Man tiesiog be galo pasisekė, kad turiu tėvelius, kurie mus abu myli ir palaiko.
– Ar galiu paklausti, kiek per metus jiems kainuoja Jūsų treniruotės?
– Iš tiesų nežinau, nes jie man nesako. Jie nenori, kad jausčiau spaudimą ar kaltę. Tėvai liepia man visą dėmesį skirti čiuožimui, jiems svarbiausia matyti, kad aš ir Deividas įgyvendiname savo svajonę. Apie finansinius dalykus jie nekalba.
– Deividai, kiek laiko Jūs jau Jungtinėse Valstijose? Kiek laiko treniruojatės su Isabellla?
– Su Isabella čiuožiame jau ketvirtą sezoną. Į Ameriką išvažiavau, kai man buvo šešiolika metų. Bet tuomet negyvenau ten nuolat, dažnai važinėdavau. Prie mūsų sėkmės daug prisideda Isabellos tėvai. Jie remia mus finansiškai, yra didžiausi mūsų gerbėjai. Aš asmeniškai esu labai jiems dėkingas už visas pastangas. Manau, be jų mes nieko negalėtume.
– Suprantu, kad oficialios struktūros, tokios kaip federacija, Olimpinis komitetas, finansiškai neprisideda prie Jūsų pasiruošimo? Kaip viskas organizuojama?
– Truputį taip, padeda, bet tai, kiek kainuoja treneriai, federacija tikrai „nepatemptų“. Mes čiuožiame po 4–5 valandas kasdien, treneriui už valandą mokame per 100 dolerių.
– Jūs dar kuo nors Amerikoje užsiimate be čiuožimo? Koks Jūsų gyvenimas?
– Padedame mažiems vaikams treniruotis. Laisvalaikiu mėgstu važinėtis dviračiu. Bet daug laisvo laiko neturiu, beveik visą laiką atiduodame čiuožimui.
– Kiek laiko praleidžiate treniruodami vaikus? Ar tai tik hobis, ar veikiau darbas?
– Vaikus mokome keletą valandų per mėnesį, stengiamės, kiek galime. Laiko tarp treniruočių nėra daug, ypač dabar, kai ruošiamės Europos čempionatui ir olimpinėms žaidynėms. Visi darbai dvigubai suintensyvėjo. Bet visuomet stengiamės rasti laiko vaikams.
– Šį veikla – Jums hobis ar darbas?
– Negalėčiau to pavadinti darbu. Manau, užsiimame šia veikla, nes mylime tai, ką darome ir norime dalintis ta aistra su kitais žmonėmis.
– Gal planuojate susitikti su Lietuvos vaikais, kurie mokosi čiuožti? Įkvėpti juos?
– Greičiausiai penktadienį vyksime į Kauną, ten susitiksime su čiuožinėjančiais vaikais. Manau, pabendrausime su jais, galbūt parodysime keletą triukų, šiek tiek pamokysime. Visada yra malonu dovanoti džiaugsmą, ypač vaikams.
– Deividas: ir praėjusį kartą, kai lankėmės Lietuvoje, čiuožėme su vaikais Kaune. Ir Elektrėnuose vedėme treniruotę. Tikrai kiekviena turima minute stengiamės dalintis su kitais, dalintis patirtimi.
– Už kelių mėnesių vyks žiemos olimpinės žaidynės. Ar turite pakankamai galimybių ir reikiamų sąlygų, kad tinkamai pasiruoštumėte olimpiadai?
– Žinoma. Mes patys esame labai motyvuoti ir daug dirbame. Turime geriausius trenerius pasaulyje, taip pat treniruojamės su naujausia ir geriausia technika. Taigi jei seksime mūsų trenerių sudaryta programa ir atiduosime visas jėgas, mes būsime puikiai pasiruošę.
– Kaip vertinate savo galimybes Sočio olimpiadoje?
– Galimybes padaryti ką?
– Kokią vietą planuojate užimti?
– Žinote, mes visada stengiamės nesikoncentruoti į rezultatus. Net prezidentė sakė, kad jai nerūpi, kokią vietą mes užimsime, vien dalyvavimas olimpinėse žaidynėse – jau yra garbė ir pasiekimas. Pats faktas, kad stosime ant ledo kaip Lietuvos atstovai. Kita vertus, jeigu čiuošime geriausiai, kaip galime, galbūt peržengtume dešimtuką. Bet šokiai ant ledo yra sunkiausia dailiojo čiuožimo sritis, todėl tikrai džiaugtumėmės patekę į geriausiųjų dvidešimtuką.
– Deividai, ar Jūs turite svajonę, ko norite pasiekti idealiai susiklosčius aplinkybėms?
– Pirmoji vieta, žinoma. Jeigu aplinkybės gerai susiklostytų – norėtume laimėti. Bet žiūrint realiai – būti dešimtuke būtų labai smagu.
– Isabella, galbūt norėtumėte ką nors pasakyti žiūrovams kaip „naujai gimusi“ Lietuvos pilietė?
– Labai ačiū už palaikymą. Ačiū!
