"Mano ateitis aiški: ginsiu vaikų teises Lietuvoje", - tvirtina čikagietė Daiva Ragaitė. "Planuoju tapti gydytoju Amerikoje ir kaip galima dažniau atvykti į Lietuvą - padėti jos žmonėms", - sako kitas čikagietis Paulius Riškus. "Baigusi medicinos mokslus, grįšiu gydyti Lietuvos vaikų", - įsitikinusi Lina Bublytė iš Detroito.
Beveik neįtikima! Vadinasi, ne tik emigruojame, bet ir sulaukiame jaunimo, trečiosios kartos Amerikos ir Kanados lietuvių. Tai studentai, atvykstantys stažuoti: padirbėti pagal specialybę, užmegzti kontaktų su savo srities profesionalais, susipažinti su Lietuva, patobulinti lietuvių kalbos įgūdžius. Svarbiausia - jie nori būti naudingi kraštui, kurį laiko savu.
Beveik neįtikima! Vadinasi, ne tik emigruojame, bet ir sulaukiame jaunimo, trečiosios kartos Amerikos ir Kanados lietuvių.
Suartėjimo projektas
Jaunuolių - kelios dešimtys: vieni, baigę stažuoti, išvyksta, kiti atvyksta. LISS - JAV lietuvių bendruomenės krašto valdybos vykdomosios vicepirmininkės Birutės Bublienės, stažuotojų vadinamos Mama Bubliene, "kūdikis". "Galvojau galvojau ir sugalvojau, - pasakoja ji, - kaip padaryti, kad išeivijos jaunimas pažintų Lietuvos dabartį. Ir kaip papildyti Lietuvą mūsų jaunimu - ji jau ir taip daug neteko." Tai bene vienintelis tokio pobūdžio projektas išeivijoje ir Lietuvoje. Naudingas ir prasmingas abiem pusėms. Vienas iš nedaugelio realių veiksmų, skatinančių Lietuvos ir išeivijos lietuvių suartėjimą ir vienybę, apie kurią postringaujama iš aukštų tribūnų.
"Ar jau apsipratai? Ar tau sunku?" - klausinėja programos vadovė studentų. Primygtinai ragina juos visada klausti bendradarbių, jei kas keblu ar neaišku: "Protingas žmogus paprastai klausia, o ne apsimetinėja, kad suprato". Pataria visiems kurią nors dieną būtinai apsilankyti kūdikių namuose, kur stažuoja keli programos dalyviai: "Ta diena pakeis jūsų gyvenimą".
Vasara Vilniuje
Nė vienam dar neišblėso įspūdžiai iš Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio renginių. O stažuotojai iš Toronto (Kanada) Livijai Jonaitytei nusišypsojo laimė prisidėti prie "Tūkstantmečio odisėjos" - jachtos "Ambersail" sutikimo Klaipėdoje, taip pat Tautiškos giesmės giedojimo visame pasaulyje organizavimo. Su Los Andželo lietuvių ansambliu "Spindulys" į Vilnių atvykę Andrius ir Tadas Mikuckai pasiliko čia: vienas stažuos visą mėnesį, kitas, moksleivis, dvi savaites padirbės vaikų namuose. "Tėvams visada truputėlį neramu dėl vaikų, - sakė kartu su jais į Dainų šventę atvykusi mama Vaida Mikuckienė. - Bet jiems pasitaikė puiki proga pažinti ir pajusti kasdienį Lietuvos gyvenimą. Smagu, kad jaunimas nori užmegzti čia ryšius. Tiems, kas pirmąsyk atvyksta į didįjį mūsų miestą - Los Andželą - irgi būna baugu, bet juk apsipranta. Man regis, kad lietuviai - geri žmonės, bėdų nebus."
Vietas įvairiose Lietuvos darbovietėse stažuotojams surado projekto vadovė B.Bublienė. Iš pradžių ji kreipėsi ten, kur turėjo ryšių ir pažinčių, o kur jų nebuvo, - nuėjo ir užmezgė. Geras veiklumo ir komunikabilumo pavyzdys studentams. "Bubliukams", kaip juokauja jų darbdaviai. Ieškoti vietų jaunimui į Vilnių vadovė atskrenda kovo mėnesį. Paskui atvyksta vėl - visai vasarai, palieka darbus Amerikoje ir atsideda LISS reikalams. "Gerai, kad turiu puikų viršininką, suprantantį šios misijos kilnumą", - sako ji. Ketverius metus iš eilės į Lietuvą atskrenda ir jaunesnioji B.Bublienės dukra Lina, medicinos studentė, jos stažuotės vieta - vaikų globos namai Vilniuje, Antakalnyje (anksčiau - Vilniaus universiteto vaikų ligoninė).
Mama Bublienė
Vokietijoje gimusi B.Baltrušaitytė-Bublienė į Lietuvą atvyksta kasmet nuo 1989-ųjų. Ji - viena iš ateitininkų stovyklų Berčiūnuose (Panevėžio r.) pradininkių. Šiame darbe pravertė didelė jos patirtis rengiant pasaulio lietuvių jaunimo stovyklas išeivijoje. Birutės tėvai, Jonas Baltrušaitis iš Kauno ir Elena Bartosevičiūtė iš Panevėžio, susipažino ir susituokė pabėgėlių stovykloje, susilaukė keturių dukrų. "Visos gana aktyvios, visos sukūrusios lietuviškas šeimas, įsitraukusios į lietuvių gyvenimą, - pasakoja B.Bublienė. - Mes į Ameriką nuplaukėm tik 1963 metais, nes mama sirgo, todėl tarp ankstesnių imigrantų nepatekome. Baigusi bakalauro studijas, gimnazijoje dėsčiau vokiečių kalbą. Vėliau nutariau studijuoti vadybos ir ekonomikos magistrantūroje. Esu ateitininkė, todėl man rūpi išeivijos jaunimo ugdymas: kad jie pažintų savo šaknis, tautos tradicijas, kalbėtų lietuviškai, bręstų krikščioniška dvasia, padėtų gerais darbais ir pavyzdžiu savo artimui. Per 40 darbo su išeivių jaunimu metų sukūriau įvairių programų, parašiau keletą vadovėlių, rengiau stovyklas, vedžiau seminarus, jaunimo rekolekcijas, stovyklų vadovų kursus. Mačiau, kad jauniai ir moksleiviai turi galimybių visavertiškai dalyvauti lietuviškoje veikloje, tačiau išvykęs studijuoti jaunuolis tarsi dingsta iš lietuviško "lauko". Svarstant, kaip tokius studentus sugrąžinti atgal į lietuvybę, kilo sumanymas rengti stažuotes."
Pirmieji stažuotojai prieš ketverius metus apsistojo B.Bublienės bute. Vėliau, programą parėmus Lietuvių fondui ir JAV lietuvių bendruomenės krašto iždui, buvo galima dairytis nuomojamų būstų. Išgirdę apie LISS, norą dalyvauti pareiškė kanadiečiai. Tarp šiemetinių stažuotojų - šeši Kanados lietuvaičiai.
Programa rimta, laiko išdykauti nelieka - sako B.Bublienė. - Studentams šią stažuotę jų universitetai užskaitys kaip darbo praktiką." Keli jaunuoliai, baigę ar bebaigiantys gimnazijas (dar ne studentai), atvyko tiesiog padirbėti vaikų ar senelių namuose, susipažinti su socialine krašto padėtimi. Vėliau, jei tik norės, galės pretenduoti į stažuotės stipendiją.
Angelas sargas
"Mūsų jaunimas drąsus ir labai draugiškas, vykdami čia jie nesibaimino, galbūt kai kurių baimių jiems įvarė Lietuvos gyventojai, - teigia programos vadovė. - Vienas mūsų studentas per savo nuoširdų norą bendrauti turėjo nemalonų incidentą su vietos jaunimu. Tačiau dauguma patirčių - teigiamos."
Beveik pusė stažuotojų - medikai. Ne tik gydytojai, bet ir sveikatos administravimo, reabilitacijos specialistai. Vienas jų P.Riškus. Atvyko jau antrą sykį. Praėjusią vasarą stažavo Vilniaus universiteto Onkologijos institute, globojamas profesoriaus Konstantino Valucko, šiemet dirba Vilniaus universitetinėje greitosios pagalbos ligoninėje (čia visus stažuotojus globoja gydytojas Julius Janulevičius). Įspūdžius apie pernykštę patirtį jis apibendrino taip: "Mačiau tokių ligų, apie kurias teko tik skaityti savo medicinos knygose. Medikai man paliko didelį įspūdį: kaip nuoširdžiai ir išradingai jie dirba su vėžiu sergančiais pacientais! Anksčiau dar abejojau, bet bendraudamas su medikais ir ligoniais, stebėdamas operacijas apsisprendžiau - tapsiu gydytoju!"
Pernai Paulius susipažino su reabilitacijos centro pacientu Vladu. Po sunkios traumos paralyžiuotas vyras norėjo išmokti angliškai. Bendraudami kasdien jiedu susidraugavo. Grįžęs į Ameriką, Paulius padėjo Vladui užmegzti kontaktus su vienu lietuvių kilmės gydytoju, atliekančiu kamieninių ląstelių tyrimus, gauti reikiamų vaistų. "Akivaizdūs rezultatai, - džiaugiasi būsimasis medikas, - pacientas jau truputėlį geriau juda." Vladas, pranašaudamas Pauliui puikaus gydytojo ateitį, ėmė vadinti jį savo angelu sargu.
"Planuoju būti gydytoju Amerikoje, bet norėčiau kuo dažniau atvykti į Lietuvą, - prisipažįsta Paulius. - Vėliau gal ir apsigyventi, padėti Lietuvai atsigauti. Kai buvau mažas, dalyvaudavau lietuviškose stovyklose. Lietuvių kultūra man labai brangi. Džiaugiuosi, kad turiu progą kuo nors padėti."
Tokia keista amerikietė
Dirbti Lietuvoje - ir Linos Beržinskaitės iš Klivlendo svajonė. Puikiai lietuviškai kalbanti mergina - Teisingumo ministerijos stažuotoja. Kaip nustebo Lina sužinojusi, kad jos viršininkas Klaidas Navickas - žinomas tautodailininkas, karpinių meistras. Apskritai ji sužavėta lietuvių kūrybingumo.
Visi stažuotojai sulaukia gausybės klausimų: o kaip ten, Amerikoje? Kaip sutvarkyti atitinkami dalykai, kaip sprendžiamas vienas ar kitas klausimas?
"Mano tėvai labai norėjo, kad kalbėčiau lietuviškai, - pasakoja Lina. - Lankiau lituanistinę mokyklą, bendravau su iš Lietuvos atvykusiais tautiečiais. Ir štai aš čia. Malonu atvažiuoti ir ką nors dirbti, jaustis ne viešnia, bet Lietuvos gyvenimo dalimi."
Visi stažuotojai sulaukia gausybės klausimų: o kaip ten, Amerikoje? Kaip sutvarkyti atitinkami dalykai, kaip sprendžiamas vienas ar kitas klausimas? Linai irgi tenka daug pasakoti. "Tikiuosi, savo darbe būsiu naudinga - bent jau tuo, kad žmonės turės progą susipažinti su tokia keista amerikiete", - kvatoja ji.
Švietimo ir mokslo ministerijos darbuotojai liko labai patenkinti šiųmetiniu savo stažuotoju Dovilu Bukausku. D.Ragaitė, pernai dirbusi su sergančiais apleistais vaikais ligoninėje ir po to apsisprendusi įgyti tarptautinės teisės diplomą, kad galėtų ginti vaikų teises, šiemet darbuojasi su vaiko teisių apsaugos kontroliere Rimante Šalaševičiūte. Sostinės "Senojo kuparo" antikvariate stažavęs Aistis Juška iš JAV lieka Lietuvoje dar mėnesį. Pasak jo, darbo nebuvę daug, todėl dabar jis stengsis žinių ir įgūdžių įgyti bankrotus administruojančioje bendrovėje. Raimundui Kazlauskui, JAV medicinos studentui, didelį įspūdį padarė Lietuvos medikų profesionalumas: net ir neturėdami reikiamų techninių galimybių jie suranda būdų kvalifikuotai padėti pacientui.
Čia įdomiau
Vincas Gudinskas iš Hamiltono (Kanada) - virėjas. Kulinarijos mokslus baigė prieš keletą metų. Dirbdamas Vilniaus restorane "Dom minestra" (vienuolių virtuvė) pamatė, kaip čia organizuojamas darbas, išmoko gaminti lietuviškų patiekalų. Prisipažįsta, kad iš pradžių buvo per daug įsitempęs, paskui įsitikino, kad visi nusiteikę draugiškai. Sykį kolegos paprašė jo pagaminti savo mėgstamą užkandį. Vincas juos nustebino patiekdamas iš mamos išmoktą patiekalą: juoda duona su sviestu, smulkintais svogūnų laiškais ir trupučiu druskos. "Norėčiau palaikyti ryšį su šiuo restoranu, - sako Vincas. - Bet iš pradžių daugiau padirbėti Kanadoje, tada grįžti. Gal kada nors čia gyvensiu. Kai Toronte atidarysiu lietuvišką restoraną, pakviesiu kolegas padirbėti pas save."
"Tūkstantmečio odisėjos" projektą kartu su bendradarbiais koordinavusi Livija Jonaitytė plušo pasiraitojusi rankoves. Ji, kaip ir Lina, trykšta užkrečiama energija.
Kai buvo giedama Tautiška giesmė, susigraudino ir Livija. Renginys pavyko puikiai, bet kainavo nemažai nervų, kadangi daug kas paaiškėjo paskutinę minutę. "Dirbau labai jaunoje komandoje, - pasakoja Livija. - Buvo nelengva, kai nerasdavau žodžių, kad galėčiau sušvelninti šalia kilusią įtemptą situaciją. Ir apskritai svarbiais momentais staiga išsekdavo visos lietuviškų žodžių atsargos. Iš pradžių varžiausi eiti su bendradarbėmis pietauti, nes nežinojau, ką kalbėti, bijojau pasakyti ką nors ne taip. Pasirodo, be reikalo. Renginių organizavimas - labai specifinė profesija. Gerai, kad užmezgiau ryšius Lietuvoje. Norėčiau čia sugrįžti, galbūt jau kitais metais. Čia įdomiau. Toronte man per lengva, gerai pažįstu ir miestą, ir kultūrą. Norisi praplėsti akiratį, norisi iššūkių!"
