Čia yra ir profesionalių, savo profesijai atsidavusių specialistų, ir didelės meilės šiam darbui nejaučiančių, ir darbščių, ir tinginių, ir sportiškų, ir nelabai, sako kapitonas Domas Laukaitis. Ir nors kalbėdamas apie ne itin jam patinkančius dalykus, kapitonas nevengia aštresnių žodžių bei posakių, vis tik su šypsena veide prisipažįsta, kad nepaisant visko, gyvena savo svajonėje, o darbas yra ne tik hobis, bet ir gyvenimo būdas.
– Pirmiausia papasakokite, kaip atsidūrėte ten, kur dabar esate – Sprogmenų neutralizavimo kuopoje Lietuvos kariuomenėje?
– Atsiduriu taip, kaip ir didžioji dauguma atsiduria savo darbovietėse − atsikeliu, nusiprausiu, nusiskutu ir atvažiuoju į savo tarnybos vietą (juokiasi).
O jeigu rimtai, aš niekada negalvojau apie kariuomenę, tačiau tvirtai žinojau, kad noriu gyvenime veikti kažką, kas būtų naudinga ir reikalinga. Baigiau mokyklą 2009 metais, kai emigracija buvo ant bangos, mačiau, kas tokie ten traukia ir tai buvo baisiausias mano košmaras.
Niekada neįsivaizdavau savęs gaudant vištas ar stumdant dėžes „DHL“ sandėlyje. Mano gyvenimo pamatinis tikslas − jaustis reikalingu.
Nebuvau auksinis mokinys mokykloje, bet turėjau neįkainojamą dovaną – žinojau, ko noriu iš gyvenimo. Nepamenu kada, bet į mokyklą atvažiavo Karo akademijos atstovai pristatyti studijų galimybių.
Pagalvojau, kad jeigu neturiu smegenų ir valios dešimtukais mokyklą baigti, tai gal abiejų turėsiu Lietuvai tarnauti. Kaip pagalvojau, taip ir padariau. Dėl susiklosčiusių neeilinių aplinkybių prametęs matematikos egzaminą, įstojau į Karo akademiją. Beje, tai buvo vieninteliai metai, kai to egzamino nereikėjo.
Pirmaisiais studijų metais mus vežiojo po Lietuvos kariuomenės dalinius ir pristatinėjo, kaip ir ką jie veikia, kaip savo karus kariauja ir iš ko duoną valgo. Viena iš stotelių buvo tuometinis Juozo Vitkaus inžinerijos batalionas, kuriame ir įsikūrę sprogmenų neutralizavimo specialistai. Kai pamačiau, ką jie veikia, pagalvojau, kad turiu čia dirbti.
Tuo metu radau sau „lentyną“ kariuomenės spintoje, beliko tik galąsti peilius ir būti vienu aštriausių joje. Taip ir atsidūriau čia, kur esu.
Išminuotojai ne metais, o operacijomis ir sunaikintais sprogmenimis matuoja savo tarnybą, kiekviena diena vis kitokia, adrenalino pliūpsniai, atsidavimas savo darbui ir besąlygiškas pasitikėjimas... Visa tai man paliko didelį įspūdį. Pamenate, minėjau, jog noriu jaustis reikalingas?
Tuo metu radau sau „lentyną“ kariuomenės spintoje, beliko tik galąsti peilius ir būti vienu aštriausių joje. Taip ir atsidūriau čia, kur esu.
– Kiek metų jau esate išminuotojas?
– Berods, nuo 2013 metų. Kai atėjau į batalioną iš Karo akademijos, absolventui buvo tik viena vieta Bendrosios inžinerijos kuopoje. Tačiau net pusės metų neprireikė ir mane iš jos pakvietė į Sprogmenų neutralizavimo kuopą. Laikiau ir laikau tai svajonės išsipildymu ir geriausiu savo ėjimu gyvenimo šachmatų lentoje.
Nežinau kodėl, bet gyvenime atrandu ramybę dalykuose, kurie įprastai žmonėms kelia paralyžiuojantį katarsį ar paniką. Man visiškai ramu, kai aplink skrieja plieno „bitės“. Tiesiog pasirenki priedangą ir vertini vėją...
-
Irako moteris išminuotojas fotografavusi lietuvė: „Važiavau su labai daug išankstinių nusistatymų“
-
Rekordiniai kiekiai: 2024 metais Lietuvos išminuotojai neutralizavo daugiau kaip 8,6 tūkst. sprogmenų
-
K.Budrys apie pasitraukimą iš Otavos konvencijos: mūsų atsakomybė – išminuoti po konflikto
-
Ukrainoje kariavęs R.Armaitis: „Patekęs į rusų nelaisvę su jais nesusitarsi, bus labai sunki mirtis. Geriau susinaikinti pačiam“
– Ar tiesa, kad išminuotojas – ne profesija, o gyvenimo būdas?
– Visiškai gyvenimo būdas. Jeigu turi kažkokią profesiją, dažniausiai gali ją kontroliuoti. Tokia profesija kaip išminuotojas yra praktiškai nekontroliuojama. Negali dirbti 8−17 darbo valandų režimu.
Kadangi esu kuopos vadas, esu atsakingas už stambius iškvietimus, sudėtingas operacijas. Skambučių sulaukiu tikrai daug – operacijos, informacijos poreikis, problemų sprendimas... Išminavimo karininkų kariuomenėje vos keli, turime visus paremti ekspertinėmis įžvalgomis.
Ir dabar galime su jumis šnekėtis, tačiau jei man paskambins ir pasakys, kad yra reikalų − aš rengsiuosi, sėsiu į mašiną ir važiuosiu daryti dalykų.
Nežinau kodėl, bet gyvenime atrandu ramybę dalykuose, kurie įprastai žmonėms kelia paralyžiuojantį katarsį ar paniką. Man visiškai ramu, kai aplink skrieja plieno „bitės“.
Dažnai žmonėms smalsu, kiek kainuoja sprogmenų neutralizavimas. Į šį klausimą atsakymo neturiu, nes tai labai reliatyvu. Pavyzdžiui, batsiuvio profesija. Batsiuvys pagamina pora batų ir juos įkainoja. Aš vengiu kalbėti apie pinigus, nes kas man gali pasakyti, kiek verta mano kolegų ar mano gyvybė?
Todėl tai − tikrai ne profesija, o visas gyvenimas, kuriame puikiai turi žinoti, ką darai, rizikuoti savo gyvybe tam, kad kitiems nereiktų ja rizikuoti, nes kas kitas, jei ne tu, padarys tai, ką moka daryti tik saujelė specialistų.
– Ar išminuotojo profesija iš tiesų yra tokia pavojinga, kaip atrodo?
– Manau, kad pradinių klasių mokytojo profesija yra daug pavojingesnė. Per 35 nepriklausomos Lietuvos metus dėl standartinių sprogmenų yra žuvęs vienas išminuotojas. Jeigu žinai, ką darai, tai didelė tikimybė, kad liksi sveikas ir gyvas.
Žinoma, čia galima žiūrėti iš skirtingų pusių. Gal mes neturime darbo, kad tiek mažai žūsta? O gal kaip tik dirbame taip profesionaliai ir atsakingai, todėl nėra žuvusių?
Grįžtant prie klausimo, ar mūsų darbas sudėtingas − tikrai taip. Tam įtakos turi ir pavojingumas, ir atsakomybė, ir nuolat kintanti situacija.
Dažnai randame sprogmenų, kurie kaip ir turėtų veikti taip, kaip inžinierius sugalvojo, bet laikas kartais juos taip sugraužia į nieką, suėda sprogdiklių sistemas, kad atsisėdi, žiūri, mintyse prisidegi cigaretę, pasikvieti kolegą ir buri iš kavos tirščių, kaip čia padarius, kad ir vilkai, ir avys liktų sveikos. Tuomet atsisuki į savo komandą, tave supančius vyrus, ir supranti, kad turi saugoti juos, lygiai taip pat kaip ir save, todėl jauti atsakomybę už savo sprendimus.
Nors aš asmeniškai apie savo profesijos pavojingumą susimąstau tik tada, kai manęs kažkas apie tai paklausia. Niekada negalvoju, kad galiu pavirsti raudonu rūku. Tiesiog ateinu, pamatau 500 kilogramų aviacinę bombą, darau būtinus veiksmus ir tik po to, kažkam paklausus, suprantu, kad galėjau mirti. Galėjau, bet dar nenoriu, dar anksti.
Jeigu būsimasis išminuotojas ateina ir pirmiausia pradeda klausinėti, kiek gaus pinigų, iškart galima suprasti, kad tai nėra tinkamiausias žmogus.
– Apie savo darbą kalbate visiškai jo nesureikšmindamas ir atsipalaidavęs. Kaip manote, kokiomis savybėmis turi pasižymėti žmogus, kad galėtų tapti išminuotoju?
– Visų pirma, žmogus turi žinoti, ko jis nori tiek iš savęs, tiek iš kitų. Jeigu būsimasis išminuotojas ateina ir pirmiausia pradeda klausinėti, kiek gaus pinigų, iškart galima suprasti, kad tai nėra tinkamiausias žmogus.
Negali ateiti ir pasakyti, kad aš būsiu išminuotojas ir iš to valgysiu duoną. Jei išminavimas tik duona, esi pavojingas tiek sau, tiek kitiems. Jeigu taip mąstai, tai didelė tikimybė, kad pats prisidirbsi arba pakiši po tanku savo kolegą. Pirmiausia, žmogus turi norėti tai daryti ir nuolat kaupti žinias, domėtis savo sritimi ne tik darbe, bet ir laisvu laiku.
Svarbu suvokti, kad tavo sprendimai turi būti 101 procentu teisingi, suvokti, kad už tavęs stovi vyrai, kuriuos turi parvesti gyvus ir sveikus namo. Taigi iš tiesų nėra kažkokio vieno išminuotojų modelio – į kuopą ateinantys kariai gali būti atsilupę kaip dažai nuo sienos, o kiti galėtų ir mokslo daktarais būti.
Mano vadovaujamoje kuopoje viskas labai panašiai, kaip ir bet kuriame kitame kolektyve: yra ir tokių, kurie į pušį atsitrenkę, ir tokių, kurie Einšteiną galėtų apgauti. Svarbiausia − įvairovė ir balansas.
– Jūs pats kasmet demonstruojate itin aukštus fizinio pasirengimo rezultatus ir net 8 kartus esate tapęs Sausumos pajėgų „Geležinės valios“ kariu. Ar išminuotojams reikia būti fiziškai stipresniems nei kitų karinių profesijų atstovams?
– Mano manymu, kariuomenėje mes visi turime būti fiziškai pasiruošę. Tiesiog taip veikia kariuomenė, juk čia − jėgos struktūra. Tai yra mūsų, kaip karių, nenuginčijama pareiga.
Kuopoje yra nišinių specialistų, tokių kaip narai, kinologai. Visi narai yra puikiai fiziškai pasiruošę, nes jie žino, kad norint gerai atlikti darbą, jiems fizinio pasirengimo prireiks.
Juokauju, kad kuopoje yra dviejų tipų specialistai − atletiški ir kotletiški. Tie, kurie yra atletiško kūno sudėjimo, stengiasi „spardyti užpakalius“ kotletišką kūno sudėjimą turintiems kariams, kol jie galiausiai pasiekia reikiamą fizinę formą.
Ar man skauda, kad mano kuopoje yra fiziškai silpnų karių? Taip, labai. Tačiau aš neverčiu jų nieko daryti, nes kaip ir minėjau, pirmiausia kiekvienas pats turi suvokti, kodėl čia yra ir ką nori veikti. Todėl pats niekada kartu su kariais nesportuoju, kad juos fiziškai paruoščiau, sportuoju su jais tam, kad palaikyčiau komandinę dvasią ir bendrumą.
Juokauju, kad kuopoje yra dviejų tipų specialistai − atletiški ir kotletiški.
– Kaip atrodo įprasta išminuotojo darbo diena?
– Niekaip neatrodo. Aš neturiu įprastų darbo dienų. Visada − kaip diena, taip naujiena. Mėgstu pajuokauti, kad kiekviena diena dažniausiai atrodo kaip tragikomedija.
– Ar galėtumėte įvardinti patį sudėtingiausią, labiausiai įsiminusį išminavimo atvejį, kuriame teko dalyvauti per visus tarnybos metus?
– Čia taip pat galiu jus nuliūdinti, kad tokio nėra. Negaliu įvardinti, kas yra įdomus iškvietimas. Atrodo, jau niekas nebegali nustebinti, tačiau nuvyksti ir ankstesni iškvietimai nublanksta. Visko per darbo metus yra buvę − ir užsidegę buvom, ir skeveldros yra sužalojusios. Svarbu visi sveiki gyvi, su šypsenomis veiduose.
Kiekviena diena yra kaip teatro pasirodymas: ateini, įkvepi, iškvepi, atsigeri neskanios kavos iš aparato, kurio niekas neplauna, pakalbi su kolegomis, kaip šiandien pasaulį gelbėsime, ir eini daryti dalykų. Ir niekada nežinai, ar tai, ką darai, dar darysi už penkių minučių, nes situacija kuopoje keičiasi labai greitai.
Tačiau visos tos situacijos yra savotiškai įdomios. Manau, kad jeigu šiandien nenusibaigei, vadinasi, rytoj galima „pajusti“ dar stipriau.
– Kaip paprastai vyksta išminavimo operacija gavus iškvietimą – kiek žmonių dalyvauja, kaip pasiskirsto užduotis ir ar tam svarbus komandinis darbas?
– Viskas labai paprasta. Visada yra budinčios komandos įvairiose Lietuvos vietose. Bataliono budėtojas gauna pranešimą, kad kažkur rastas sprogmuo. Tada pasižiūri, kuriame regione fiksuotas iškvietimas ir siunčia to regiono budinčią komandą.
Komanda į įvykio vietą turi nuvykti maždaug per dvi valandas. Paprastai ten jau randa policininkus, ugniagesius ir medikus, nes paskelbtas planas „Skydas“. Specialistai pirmiausia atlieka žvalgybą, po jos pasikoreguoja saugius atstumus bei kontrolės punktus.
Tada identifikuoja sprogmenį, nustato, kaip jis veikia, įvertina sprogdiklius, jų būklę, ką su juo galima daryti ir priima sprendimą. Kartais privalome sprogdinti vietoje, kartais vežame į poligoną. Kažkaip taip ir vyksta veiksmas. Svarbiausia, viską darome saugiai ir smagiai.
Kuopoje tarnauja puikūs specialistai orientuoti į sėkmę, todėl visada randame vienokius ar kitokius sprendimus ir , žinoma, visada teigiamus.
– Ar pasikeistų išminuotojų darbas karo atveju? Ir kaip?
– Jei ir pasikeistų, tai tikrai nedrastiškai. Esame viena iš tų kuopų, kuri taikos metu daro tą patį, ką darytų karo metu. Tik rinktume ne Antrojo pasaulinio karo sviedinukus, o naujus. Tačiau veikla būtų labai panaši.
Kad Ukrainą užtruks išvalyti mažiausiai šimtą metų, manau, supranta daugelis. Valymas pirmiausia prasidės vietovių, kurios aktualiausios žmonėms − keliai, gyvenvietės, dirbamieji laukai.
– Lietuvoje nuo karinių konfliktų praėjo jau daugybė laiko, tačiau iškvietimų apie rastus sprogmenis gaunate nuolatos. Kaip manote, kaip galėtų vykti Ukrainos valymas pasibaigus karui? Nuo ko reikėtų pradėti ir kiek laiko tai galėtų užtrukti?
– Kad Ukrainą užtruks išvalyti mažiausiai šimtą metų, manau, supranta daugelis. Valymas pirmiausia prasidės nuo tų vietovių, kurios aktualiausios žmonėms − keliai, miestai, gyvenvietės, dirbamieji laukai.
Lietuvoje per metus gauname apie 800−1500 iškvietimų, maždaug po tris iškvietimus per dieną. Per metus neutralizuojame apie 30−40 tūkstančių vienetų sprogmenų. Ukrainos situacija mažai kuo skirsis.
Kai pasibaigs karas, tikrai bus daug organizacijų, kurios norės dirbti, pasidalins sektoriais ir pradės valyti miestus, gyvenvietes, dirbamąsias žemes. Lietuvoje taip pat dažniausiai valomos tos vietos, kurios yra svarbios žmonėms ir infrastruktūros vystymui.
– Ar išminuotojams padeda atlikti darbą technologijos, įvairiausi robotai, mašinos?
– Tai yra visiškai žmogaus darbas. Žinoma, jei vykdome mechaninį valymą, galime pasinaudoti „velnio mašina“, kurios grandinės į žemę gali sulįsti iki dvidešimties centimetrų. Tokiame gylyje gali būti granatų, užmaskuotų minų, tačiau visi kiti sprogmenys paprastai guli daug giliau ir kad jie būtų saugiai neutralizuoti, privalo dirbti žmogus.
Kalbant apie standartinius sprogmenis, technologijos gali pasitarnauti kaip įrankių nešėjos ar distancijos palaikymo priemonės, bet vis tiek galiausiai labai realus specialistas turės nueiti iki labai realios grėsmės ir padaryti labai realius veiksmus.
– Ką norėtumėte pasakyti ar palinkėti jaunesniam sau?
– Norėtųsi kažką protingo sugalvoti, bet žinau, kad jaunesnis aš to vis tiek nepaklausytų. Tai palinkėčiau tam kūdam banglui kuo greičiau užsukti į sporto salę ir pradėti godžiai skaityti knygas, nes gyvenime jam tai tikrai padės.
