Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2015 08 16

Ispanų filologijos pirmakursiai, susipažinkite: 73 metų Janina – jūsų suolo draugė

Charakterių tipologė Janinai Stanaitienei kažkada yra nustačiusi, kad ji turi Don Kichoto charakterį. „Esu ta, kuri nori pasaulį padaryti geresniu“, – šypteli 73 metų moteris, galinti būti įkvepiančiu pavyzdžiu bendraamžiams.
Janina Stanaitienė
Janina Stanaitienė / Luko Balandžio / 15min nuotr.

Kiekvieną rytą J.Stanaitienė pradeda stikline vandens, į kurią išspaudžia pusę citrinos. Toks kokteilis padeda sureguliuoti šarmų rūgščių balansą.

Po to Janina mankštinasi – atlieka penkis Tibeto pratimus. „Tibeto vienuoliai kiekvieną pratimą kartoja po 21 kartą. Aš pradėjau nuo trijų ir skaičių padidinau iki 11-kos. Viskas. Nes aš – ne atletiškas Tibeto vienuolis, o senutė“, – juokiasi pašnekovė. Balso intonacija išduoda, kad koketuoja ir visai nesijaučia sena.

Pradėjau nuo trijų ir skaičių padidinau iki 11-kos. Viskas. Nes aš – ne atletiškas Tibeto vienuolis, o senutė.

Po tokios treniruotės J.Stanaitienė sėda ant dviračio ir mina pedalus 200 kartų: „Nulipu baisiausiai suprakaitavusi ir einu po šaltu dušu.“

Šis rytinis ritualas Janinai įkrauna energijos visai dienai. Aktyvi ir nenuilstanti moteris laiko tuščiai nešvaisto. Net norėdama paskirti interviu valandą pirmiausia meta akį į darbo kalendorių. Nuo rugsėjo 1-osios J.Stanaitienės dienotvarkė bus dar pilnesnė – Vilniaus universiteto Filologijos fakultete ji pradės studijuoti ispanų kalbą.

„Įgyti aukštojo mokslo diplomą niekada nevėlu“, – neabejoja ir atsuka kompiuterio ekraną. Jame – laiškas nuo Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO).

Luko Balandžio/15min.lt nuotr./Janina Stanaitienė
Luko Balandžio/15min.lt nuotr./Laiškas Janinai Stanaitienei

„Miela stojančioji, informuojame, kad baigėsi papildomas priėmimas į Lietuvos aukštąsias mokyklas. Jūs esate kviečiama studijuoti“, – išdidžiai cituoja J.Stanaitienė ir prasitaria, kad pirmą kartą skaitydama šias eilutes iš laimės vos nenuvirto nuo kėdės.

Ryžto įpūtė „Bočiai“

Studijuoti universitete J.Stanaitienė svajojo seniai. Tačiau tai gyvenimo aplinkybės, tai būgštavimai „o ką žmonės pagalvos“ stabdė Janinos polėkį.

Su dukra studijuoti nesiryžau, o netrukus jau anūkai į aukštąsias stos.

„Buvau užsidegusi, kai dukra stojo į Pedagoginį universitetą (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas), tačiau persigalvojau: gal jai bus nepatogu kartu su mama į paskaitas vaikščioti. Padarysiu vaikui gėdą – visi iš jos juoksis: mamytė dukrelę už rankos vedžioja“, – prisimena J.Stanaitienė.

Prieš ketverius metus ji įstojo į Lietuvos pensininkų sąjungą „Bočiai“. Po metų prie bendrijos įkūrė klubą „Gyvenimas yra gražus“.

Luko Balandžio/15min.lt nuotr./Janina Stanaitienė
Luko Balandžio/15min.lt nuotr./Janina Stanaitienė rytą pradeda mankšta.

„Veikla bendrijoje mane vėl stimuliavo, nes įstatuose perskaičiau punktą apie mokymąsi visą gyvenimą. Su dukra studijuoti nesiryžau, o netrukus jau anūkai į aukštąsias stos“, – šypteli J.Stanaitienė.

Pretendavo į mokamą vietą

Pildydama stojimo į universitetą dokumentus J.Stanaitienė iš pradžių pageidavo studijuoti mokamoje vietoje: „Kaip galiu nemokamo mokslo galimybę atimti iš jauno žmogaus!“

Kaip galiu nemokamo mokslo galimybę atimti iš jauno žmogaus!

Tačiau suskaičiavus, kiek studijos kainuos, entuziazmas priblėso – vien mokslams mėnesiui tektų atseikėti pusantros pensijos.

J.Stanaitienė laužė galvą, kaip suktis. Vieną kambarį bute Filaretų gatvėje paruošė nuomai, tačiau paaiškėjo, kad net tai – ne išeitis.

„Pagal stojimo sutartį per penkias dienas turėjau sumokėti bent už pirmą semestrą. Iš kur paimti tiek pinigų? Pasakiau, kad tokiomis aplinkybėmis studijuoti nepajėgsiu. Tačiau universitete keli mieli jauni žmonės mane paragino pildyti dokumentus į papildomą priėmimą – valstybės finansuojamą vietą. Taip ir padariau. Ir gavau atsakymą, kad priimta!“ – džiūgauja Janina.

Dzūkė su 100 rublių metams

Studijuoti ispanų filologiją J.Stanaitienė rinkosi neatsitiktinai. Su šia kalba moteris susidūrė bene prieš pusę amžiaus ir yra neblogai ją įvaldžiusi – kelerius metus netgi gyveno Kuboje, penkias vasaras dirbo Ispanijoje. Tačiau apie viską – nuo pradžių.

Luko Balandžio/15min.lt nuotr./Janina Stanaitienė
Luko Balandžio/15min.lt nuotr./Janina Stanaitienė

Nors penkis dešimtmečius gyvena sostinėje, J.Stanaitienė save vadina kaimiete. Kilusi ji iš Alytaus apylinkių, Punios parapijos, taigi, dzūkė.

Augo dešimties vaikų šeimoje. Mama anksti liko našle, tačiau rūpinosi vaikų išmokslinimu.

Gyveno neblogai, pasistatė namą, tačiau nostalgija Lietuvai ją žudė.

„Man, vyriausiajai dukrai, baigus Alytaus pirmą vidurinę mokyklą mama pasiūlė eiti į technikumą. Paaiškino, kad remti galėtų tik dvejus metus, penkerių – niekaip. Per metus gaudavau 100 rublių“, – pasakoja Janina.

Atsikrausčiusi į Vilnių technikume ji mokėsi finansų, tačiau šioje srityje nedirbo nė dienos.

„Bestudijuojant technikume iš Argentinos grįžo mano teta, kuri ten buvo išvykusi dar prieš karą – bėgo nuo vargo. Argentinoje turėjo savo verslą – duonos kepyklą. Gyveno neblogai, pasistatė namą, tačiau nostalgija Lietuvai ją žudė. Todėl mirus vyrui ji su dukra, mano pussesere dvidešimtmete Margarita, grįžo į tėvynę“, – prisimena J.Stanaitienė.

Giminaitė – kaip dievaitė

J.Stanaitienė šiltai sutiko iš tolimųjų kraštų parvykusias giminaites – rūpinosi ir globojo. Kol gavo butą, moterys metus glaudėsi viešbučio kambarėlyje, kuriame į svečius užsukusią Janiną vaišindavo mate. Mušė 1960-ieji. Janinai anuomet buvo 18-ka.

Luko Balandžio/15min.lt nuotr./Janina Stanaitienė
Luko Balandžio/15min.lt nuotr./Janina Stanaitienė

„Į Margaritą žiūrėjau kaip į dievaitę. Juk mes gyvenome uždaroje erdvėje ir nebuvome matę pasaulio, o čia – žmogus iš Amerikos, nors ir Pietų“, – leidžiasi nešama prisiminimų.

Margarita pusseserei padovanojo sagių, du megztinius ir nuostabaus grožio pirštinaites: „Man tai buvo baisus turtas!“

Dainos, asadas ir mylimasis

Janinos giminaitės – toli gražu ne vienintelės iš Argentinos grįžusios lietuvės. Anuomet į Lietuvą plūstelėjo reemigrantų banga, Vilniuje ir Kaune kūrėsi jų bendruomenės.

Sėsdavome į autobusą ir su kauniečiais susitikdavome prie Kauno marių, kur skambėdavo dainos, rengdavome piknikus, ant laužo čirškėdavo asadas.

Janina įsiliejo į jų gretas, dalyvaudavo susitikimuose ir iškylose: „Sėsdavome į autobusą ir su kauniečiais susitikdavome prie Kauno marių, kur skambėdavo dainos, rengdavome piknikus, ant laužo čirškėdavo asadas – didžiulis jautienos kepsnys.“

Ten J.Stanaitienė girdėdavo ir ispanų kalbą. Sužavėta jos skambesio stengėsi užsirašyti vieną kitą frazę, tarkime, aš tave myliu, ačiū, kaip gyveni. „Nuo to ir prasidėjo mano mokymasis“, – sako.

Reemigrantų iš Argentinos jaunimo būryje Janina sutiko ir būsimąjį savo vyrą, jau gimusį svetur ir prastai kalbantį lietuviškai.

„Jam buvo egzotika Lietuvos kaimo mergaitė, o man – amerikonas. Susipažinome, kai jis jau buvo po kariuomenės, į kurią vienturtį sūnų pastūmėjo tėvas: „Eik, antraip niekas čia tavimi nepasitikės.“ Iš kariuomenės jis grįžo išmokęs rusiškai“, – pasakoja Janina.

Kortas sumaišė viena yda

Į pasimatymus su mylimuoju Janina eidavo su iš bibliotekos pasiskolintu ispanų kalbos vadovėliu.

„Vidurinėje mokiausi prancūzų kalbos. Mokytoja mane girdavo, nes sugebėdavau sakinį išversti ne pažodžiui, bet pagal prasmę. O dabar mane gyrė potencialus jaunikis – skraidžiau kaip ant sparnų, man tai buvo didžiausias stimulas tobulėti”, – neslepia moteris.

Luko Balandžio/15min.lt nuotr./Janina Stanaitienė
Luko Balandžio/15min.lt nuotr./Janina Stanaitienė mankštinasi.

Pora susituokė 1966-aisiais. Rekomendavus Algimantui Čekuoliui šeima norėjo išvykti į Kubą, kur Janinos sutuoktinis galėtų dirbti vertėju sovietiniams specialistams. Tačiau įgyvendinti šį planą pavyko tik po aštuonerių metų.

„Pasirodo, mūsų neišleido, nes mano charakteristika neatitiko KGB standartų. Vieną dieną vyras nutarė galų gale išsiaiškinti, kodėl mūsų neišleidžia. Pakėlus dokumentus paaiškėjo, kad mano charakteristikoje įrašyta: „Dirba gerai, sąžininga, drausminga, bet turi vieną ydą – domisi užsieniniais skarmalais“, – pasakoja Janina.

Ji patikina, kad anuomet nebuvo įsigijusi nė vieno užsienyje gaminto drabužio – apdarus susikonstruodavo pati.

„Universalinėje parduotuve nusipirkau vyriškų šalikų, dekoruotų dailiais raštais, nunešiau siuvėjai, kad sumodeliuotų suknelę. Ja pasipuošusi nuėjau į Naujųjų vakarėlį ir atkreipiau kadrų skyriaus viršininkės dėmesį. Priėjo ir klausia: „Turbūt iš siuntinio?“ O aš paplonintu balseliu patvirtinau: „Taip.“ Kvaila iš mano pusės, bet nemaniau, kad Vilniaus universalinėje parduotuvėje nupirkti šalikai įeis į mano charakteristiką“, – nesusipratimo neslepia J.Stanaitienė.

Lemtinga pažintis pas kosmetologę

Valstybės saugumo komiteto darbuotoją J.Stanaitienės vyras užtikrino, kad žmona drabužius siūdinasi. O tas tik numojo ranka: „Mano žmona irgi domisi užsieniniais skarmalais – kas čia tokio? Duosim eigą jūsų dokumentams.“

Kaip tarė – taip padarė. 1974 metais šeima su dviem vaikais išvyko į Kubą. Kol vyras vertėjavo rusams ir kubiečiams, Janina mokėsi kalbos ir dirbo vertėja visuomeniniais pagrindais.

Luko Balandžio/15min.lt nuotr./Janina Stanaitienė
Luko Balandžio/15min.lt nuotr./Janina Stanaitienė

„Tai vienam užsikišo unitazas, tai kitam vanduo dingo, trečiam dantis reikia taisyti arba į ligoninę guldyti. Visur už rankutės vedžiojau“, – prisimena.

Dirba gerai, sąžininga, drausminga, bet turi vieną ydą – domisi užsieniniais skarmalais.

Taip prabėgo treji metai. Po jų Stanaičiai grįžo į Lietuvą. O čia Janinai darbą padėjo rasti gėlėm siuvinėtas kostiumas iš gelsvai žalsvo džinso.

„Grįžus į Vilnių mano veidą smarkiai išbėrė, todėl nuskubėjau pas kosmetologę. Ten sutikta moteris pasigrožėjo mano efektingu kostiumu ir pasiteiravo, iš kur tokį gavau. Pasakiau, kad iš Kubos. Ji išpūtusi akis stebisi: „Buvote Kuboje?“ Paaiškinau, kad trejus metus gyvenau. Klausia: „Tai gal ir ispaniškai kalbat?“ – pasakoja Janina, o šią pažintį vadina laimingu atsitiktinumu.

Pensijos sulaukė seniūnijoje

Lemtingas susitikimas lėmė, kad J.Stanaitienė tapo „Inturist“ bendradarbe: iš pradžių į ispanų kalbą vertė ekskursijų po Lietuvą tekstus apie Vilnių, Kauną, Trakus, Druskininkus, M.K.Čiurlionio muziejų. Vėliau pati ėmė vesti ekskursijas ispanakalbiams turistams.  

Tačiau tai buvo ne pagrindinis darbas. Ilgus metus Janina dirbo projektavimo biure kopijuotoja. Kaip pati sako, proto šiam darbui nereikėjo – tik kruopštumo.

Luko Balandžio/15min.lt nuotr./Janina Stanaitienė
Luko Balandžio/15min.lt nuotr./Janina Stanaitienė

„Tačiau atėjo nepriklausomybė, prasidėjo perversmai, projektavimo biurą panaikino, o aš tapau bedarbe“, – neslepia.

Po pusantrų metų įsidarbino Vilniaus miesto savivaldybėje, tačiau čia užsibuvo neilgai. „Don Kichotams ten – ne vieta, mane perkėlė į vieną seniūniją, kur dirbau sekretore iki pensijos plius  pora metų. Reikėjo mažinti etatus, todėl pasisiūliau atleidžiama“, – kalba moteris.

Ispanijoje – ir poilsis, ir darbas

Būti tik pensininke J.Stanaitienei – per maža. Savo paslaugas ji yra pasiūliusi keliems vertimų biurams, be to, ispanų kalbos mokė keliose sostinės kalbų mokykloje. Pagal verslo liudijimą jos moko ir privačiai savo namuose.

Iš pradžių bijojau, bet po to nusprendžiau – kodėl gi ne? Ir turėjau tris nuostabias dienas.

Bent penkias vasaras moteris praleido ne Lietuvoje, o saulėtoje Ispanijoje – kaimelyje tarp Madrido ir Valensijos. Šį gyvenimo vingį vėlgi lėmė atsitiktinumas.

„Atostogavau prie Barselonos, vienos ekskursijos metu mane pakalbino ispaniškai, o aš ir atsakiau. Atostogavusių vietos pensininkų grupė buvo taip sužavėta, kad pasikvietė mane į savo kaimo, nuo mano kurorto nutolusį per aštuonias valandas kelio, šventę. Iš pradžių bijojau, bet draugei padrąsinus nusprendžiau vykti. Ir turėjau tris nuostabias dienas“ – avantiūristiško charakterio neslepia Janina.

Su ispane Mercedes užsimezgusi draugystė tęsiasi iki šiol. „Kitąkart mane pakvietė mėnesiui, o aš sakau: „Ne mano kišenei, nebent rastumėte man darbo bent kelioms valandoms per dieną.“ Tąkart rado kaimo turizmo sodyboje. Po to dar ketverius metus važiuodavau prižiūrėti senukų“, – kalba Janina.

Luko Balandžio/15min.lt nuotr./Janina Stanaitienė
Luko Balandžio/15min.lt nuotr./Janina Stanaitienė rodo tašką žemėlapyje, kur praleido ne vieną vasarą.

Tačiau suėjus 70 metų ji nusprendė, kad užteks savo energiją dalyti kitiems – geriau jos pačiai pasisemti. Žinių – irgi. Universitetas – tam tobula vieta.

„Neramu, tačiau studentai priėmimo skyriuje mane taip maloniai sutiko ir drąsino, kad, atrodo, viskas bus gerai“, – optimizmo neslepia J.Stanaitienė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs