Apie sprendimą Kėdainių senamiestyje pastatyti paminklą bene žinomiausiam litvakų atstovui, filosofui bei nenuginčijamam judėjų autoritetui Elijahu ben Šlomo Zalmanui Kėdainių rajono savivaldybė paskelbė šių metų balandžio pabaigoje. Šį sumanymą turėtų finansuoti vietos verslininkai. Mokesčių mokėtojų pinigai nebūtų naudojami.
Sukurti paminklą patikėta skulptoriui Romualdui Kvintui, kuris, pasak idėjos autorių, turėtų įamžinti Kėdainiuose gimusį bei išsilavinimą pas vietos rabiną įgijusį jauną berniuką Eliją. Juk čia, Kėdainiuose, prasidėjo būsimo Vilniaus Gaono kelias į pasaulinę šlovę bei pripažinimą.
Tačiau idėja įamžinti žydų išminčiaus atminimą gali virsti farsu bei šventvagyste. Tuo įsitikinęs religingas judėjas, vienas ryškiausių šalies žydų bendruomenės atstovų Danielius Lupshitzas.
– Kiek anksčiau esate viešai pareiškęs, jog sostinėje stovintis Vilniaus Gaono biustas – didžiulė klaida bei nesusipratimas. Kuo remiatės tai teigdamas?
– Viskas čia labai paprasta, pirmasis Dievo įsakymas sako: „Neturėsi kitų dievų, tiktai mane. Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.“
Šio principo judaizme itin griežtai laikomasi, tiesiog negali būti jokių stabų, jokių atvaizdų. Aš suprantu europietišką kultūrą, jog norint įprasminti nusipelniusio žmogaus atminimą būtinai reikia jam pastatyti statulą. Tačiau judaizme tai visiškai nepriimtina.
– Tačiau Kėdainių vadovai deklaruoja pačius kilniausius ketinimus, siekį įamžinti šiame mieste gimusios neeilinės asmenybės atminimą?
– Siūlyčiau Gaono atminimą įprasminti jo raštus studijuojant mokyklose ar bent jau universitetuose. Mes visi sakome Gaonas, tačiau ar bent vienas žmogus žino, ką jis parašė, ką komentavo, kodėl jis toks žinomas visame pasaulyje. Ar įvertiname tai, jog vien Izraelyje yra per 250 tūkst. žmonių, kurie save kildina iš Lietuvos, ir jiems Gaono mokymas labai daug ką sako.
Aš lenkiuosi ir nuimu kepurę prieš Shakespeare'ą. Tačiau judaizme Gaonas nepalyginamai garsesnis bei įtakingesnis už šį pasaulinio garso klasiką. O tai, jog apie šį žmogų Lietuvoje beveik nieko nežinoma – didžiulė gėda. Mokyklose studijuojami lietuvių rašytojų kūriniai, tačiau užmirštamas čia gimęs, augęs bei gyvenęs pasaulinio garso šviesulys. Retkarčiais pasidžiaugiame šiais garsiais litvakais, kaip Nobelio premijos laureatai Bobas Dylanas, Shimonas Peresas ar atlikėjas Leonardas Cohenas, tačiau Gaonas šiame kontekste tarsi pamirštamas.
Čia kažkas panašaus į bandymą pigiai „prasisukti“ tik pastatant šį paminklą. Nepagalvojama, kad juoksis visas pasaulis, o Gaonas tuo metu kape vartysis. Kodėl? Nes mes statome statulą rabinui, religingam žmogui, kuris gyveno pagal kanonus, kur pirmasis įsakymas aiškiai teigia – nedaryk stabų. O čia paimi kaip durnius ir pastatai paminklą. Pasaulis juoksis, mus pirštais užbadys.
Sukurti paminklą patikėta skulptoriui Romualdui Kvintui, kuris, pasak idėjos autorių, turėtų įamžinti Kėdainiuose gimusį bei išsilavinimą pas vietos rabiną įgijusį jauną berniuką Eliją.
– Sutikite, tik labai nedidelė dalis lietuvių žino, kad judaizme draudžiama atvaizduoti žmogų trimatėje erdvėje, kuriant skulptūras, ir tai yra netoleruotina, nors į atvaizdų piešimą žiūrima gana liberaliai. Kokią reakciją judėjų pasaulyje sukelia jau sukurtas precedentas, sostinėje pastatytas paminklas Gaonui?
– Supraskite, su tuo biustu yra tokia tragedija, jog net neįsivaizduojate, kaip judėjų pasaulis dėl to bado į mus pirštais. Be to, Gaonas pavaizduotas su apdangalu, kurio žydai nenešiojo, o nešiojo graikai. Priminsiu, žydai kovojo su graikais ir Chanuką švenčiame dėl to, kad juos nugalėjome. Tai ne tik karinės pergalės, bet ir kovos su asimiliacija šventė.
Tai kodėl tuomet mes statome Gaonui biustą su apdaru, kurį nešiojo graikai? Kaip tai gali būti? Dar vienas dalykas – ant šio paminklo Gaono vardas parašytas su gramatine klaida. Man protu nesuvokiama, kad visa tai gali būti.
Visas pasaulis juokiasi, bado pirštais, tačiau ką daryti toliau? Nugriauti šį paminklą? Įsivaizduojate, koks triukšmas tuomet kils tarptautinėje erdvėje, juk lietuviai – antisemitai griauna paminklą žydų išminčiui… Tad ar mes norime dar vienos tokios situacijos Kėdainiuose? Pastatyti paminklą, kad paskui šunys ant jo šlapintųsi? Regis žmonės, kurie tai sugalvojo – nieko nesupranta, tad jiems reikia paaiškinti.
Tai, kad žmogus pasirenka būti religingu, jo savaime nepadaro geresniu žydu. Tačiau šį pasirinkimą reikia gerbti. Todėl manau, jog idėja Vilniaus Gaonui pastatyti dar vieną paminklą būtų jo, kaip griežtai kanonų besilaikiusio religingo žmogaus, paniekinimas. Kitaip tariant, mes savo kvailumu įžeidžiame jo pasirinkimą.
– Tačiau žydų kultūra, Lietuvoje gyvenusių judėjų palikimas toli gražu nėra taip įvertintas bei įamžintas, kaip derėtų. Kokias matote išeitis iš šios situacijos?
– Reikia pripažinti, jog asimiliacija, su kuria taip uoliai kovoja žydai, Lietuvoje nugalėjo. Todėl čia švęsti Chanuką man gana sudėtinga. Nenagrinėsiu, kas dėl to kaltas – naciai ar sovietai, tik konstatuosiu faktą, jog Lietuvos žydų bendruomenė kaip tokia jau ištrinta iš istorijos.
Tad itin svarbus kyla klausimas, ką mes su tuo darome… Statome paminklą, kad užsidėtume sau pliusą ir sakytume, jog štai mes esame tikrieji kultūros saugotojai, ar iš tiesų domimės savo, Lietuvos kultūra. Ar mes skaitome, ar ja domimės? Aš norėčiau, kad į mokyklas būtų kviečiami senukai, kurie dar galėtų papasakoti apie tai, kaip Lietuvoje buvo gyvenama prieš karą. Nes dabar viskas sukoncentruota tik į Holokaustą. Nesakau, kad jį reikia pamiršti ar ignoruoti – apie tai būtina mokyti, atsiminti, kad niekada tai nepasikartotų. Tačiau mes turime tiek daug duoti, juk Lietuvoje gyvename beveik septynis šimtus metų, mes pastatėme valstybę ir ją gynėme. Esama daugybė žydų – Vyčio kryžiaus ordino kavalierių, kur ir kaip jų atminimas įamžintas? Aš norėčiau, kad prie jų kapų mokiniai eitų su vėliavomis, norėčiau matyti kariuomenę, atiduodančią pagarbą savo didvyriams, kurie žuvo gindami Lietuvą.
– Ką, jūsų nuomone, derėtų keisti, kad dalis Lietuvos istorijos negrįžtamai nenukeliautų užmarštin?
– Pirmiausia, manau, tai būtina padaryti per švietimą. Supažindinant jaunąją kartą su mūsų šalies istorija, su Lietuvos piliečių praeitimi, jų kultūra bei paveldu. Kodėl į Lietuvą nepakvietus moksleivių iš Izraelio, jiems galėtume parodyti ne tik Holokausto vietas, bet ir kur kas daugiau. Kodėl nesikreipus į Izraelio Švietimo ministeriją ir to nepasiūlius. Juk kiekvienais metais visos Izraelio mokyklos veža savo 11–12 klasės mokinius į Lenkiją, kur lankomas Aušvico koncentracijos stovyklos memorialas. O jeigu tėvai neturi lėšų kelionei apmokėti, visas išlaidas padengia valstybė.
Tai kodėl mes kartu negalime padaryti bendro projekto, gal pradžioje jis nebus labai sėkmingas, bet laikui bėgant įsivažiuos. Kodėl norima statyti dar vieną babausį, kuris niekam nereikalingas? Nesuprantu, iš kur tas žmonių kvailumas, gal yra vieta, kur visi kvailiai susirinkę ir kartais kuris nors jų išlenda?
