Pravažiavę Pasvalį, tolstame nuo miesto, Pasiekę Geivitonių kaimą, šalia Žadeikių miško, sukame į siaurą, vietinį keliuką.
Čia, vienkiemyje, randame plačiakamieniais ąžuolais apsuptą sodybą.
Mus pasitinka greitai 80-dešimtmetį švęsianti Aldona Ulskienė, pasipuošusi, užsidėjusi gintarinius papuošalus.
Akis pakelia į dangų ir sako, kad šiuos ąžuolus sodino jos tėvelis Vilhelmas Janiselis. Iš karto vedasi į savo namus.
„Tėtukas atsiėmė namą 1994 metais per teismus ir paskui čia apsigyveno su mama, jis labai norėjo pastatyti rūpintojėlį, sakė, kai išeis, kad liktų kam saugoti sodybą“, – rodo prieš pat namų slenkstį pastatytą medinį rūpintojėlį.
Aldonos šeima – tėtis V.Janiselis, apie kurį ji nori pasakoti kur kas daugiau nei apie save, mama, sesė ir du broliai – 1949 metais buvo ištremti į Sibirą. Aldonai buvo šešeri.
Tėtis V.Janiselis, sako ji, nesutiko stoti į kolchozą, o sovietams prireikė jų namų ir lentpjūvės, todėl vyras buvo apšauktas buože ir įtraukas į deportacijos sąrašus.
Tapė iki paskutinės dienos
Žengiame į namus ir lipame stačiais, mediniai laiptais.
Ant sienų kabo kelios dešimtys paveikslų, kuriuos sugrįžęs iš tremties nutapė Aldonos tėtis.
Paveiksluose, kaip ir V.Janiselio nuotraukose iš Sibiro, atsispindi tikras gyvenimas tremtyje – kolūkio, kuriame dirbo šeima, vartai, kolūkio kontora, plukdomi sieliai.
Kituose matosi Zymos miestelio kapinaitės, Baikalo ežeras, Okos upė, nutapyti vaikai.
„18 paveikslų nupirko Biržų muziejus“, – be didelio džiaugsmo sako Aldona.
Ir paaiškina, kad tėvelis jų parduoti nenorėjo, bet labai stigo pinigų.
Šeimai grįžus iš Sibiro, sodyba buvo parduota kolūkio darbininkui.
Parvykusiems tremtiniams savo namuose gyventi sovietai neleido.
Juos susigrąžinti pavyko tik atgavus nepriklausomybę ir tai tik sumokėjus nemažą sumą.
Todėl reikėjo atsisveikinti su kai kuriais paveikslais. Vėliau, pasakoja Aldona, tėtis kai kuriuos jų nutapė naujai.
„Tėtis sakė viską, ką galima iš šeimos surinkti, palikti ateinančioms kartoms. Tokia buvo ir mano svajonė“, – vesdama į antrame aukšte muziejumi paverstus kambarius aiškina Aldona.
Kambariai pilni atsiminimų. Aldona paleidžia groti senovinį polifoną.
Šalia jo ant stalų – V.Janiselio tremtyje darytų nuotraukų albumai, užrašų knygelės, ant sienų – dar daugiau paveikslų.
„Tėtis tapė iki 94 metų, – sako ji. Ant staliuko stovi paskutinis nebaigtas paveikslas, šalia – teptukai ir dažai. – Iki paskutinės dienos.“
Daugiau paveikslų gimė po tremties, tapyba V.Janiseliui padėdavo nusiraminti.
Aldona fotografijų albume rodo antrą nuotrauką, darytą Sibire.
„Mes nuvažiavome 12 valandą nakties, atsikėlėme – buvo Velykų rytas. Mamytė visus gražiai aprengė ir išvirė zacirkos. Tokio skanumo zacirką. Aš dabar užmerkiu akis ir jaučiu“, – prisimena Aldona.
Iki mūsų dienų išliko apie 250 V.Janiselio negatyvų iš Sibiro tremties laikotarpio. Daugiau apie jo dokumentinę fotografiją skaitykite – čia.
Daiktai sugrįžta
Padėjusi albumą, į rankas Aldona ima miniatiūrinę knygutę, joje V.Janiselio smulkiai surašyti įvykiai nuo tremties pradžios.
Vėliau jų sumažėja.
„Reikėjo dirbti, nebuvo kada rašyti“, – pastebi Aldona.
Priėjusi prie polifono, Aldona suka jo rankeną ir pasigirsta muzika. Jam – apie du šimtai metų, sako ji. Moteris rodo ir kaip atrodo polifono plokštelės.
„Mano močiutė Pasvaly tarnavo pas Rimkevičius, kai vaistininkas Rimkevičius mirė, poniai buvo sunku gyventi ir ji pardavinėjo daiktus, tai močiutė nusipirko polifoną, šešias kėdes ir sofkutę“, – pasakoja moteris ir dar kartą „prisuka“ melodiją.
Ant kito stalelio – Aldonos senelio rankų darbo patefonas.
Senelis su žmona ir sūnumi, Aldonos tėčiu, per Pirmąjį pasaulinį karą kuriam laikui buvo pasitraukę į Maskvą.
Ten senelis įsidarbino patefonų fabrike, parsinešdavo detalių namo ir pats tokį sukonstravo šeimynai.
Po trijų metų, prasidėjus Rusijos revoliucijai, šeima grįžo į Lietuvą, pasistatė namą ir lentpjūvę, kurioje vėliau dirbo V.Janiselis.
„Du kartus buvo pavogę, vieną kartą stribai išsivežę – ir visą laiką grįžta“, – apie patefoną ir polifoną kalba ji.
Paskutinės vagystės metu daiktai nukeliavo kolekcionieriui į Panevėžį. Apie vagystę pranešus policijai ir informacijai pasklidus laikraštyje, kolekcionierius pats susisiekė su Aldona ir pasiūlė atsiimti daiktus.
„Galvojom, kad išpirkos nori. O jis pasakė, kad miške bus padėta. Iš tikrųjų su policija nuvažiavom į mišką ir radom. Daiktai vis grįžta“, – juokiasi ji.
Apeiname dar tris kambarius. Čia randame daugiau paveikslų, tik tematika kita – gamtos peizažai. Ir lipame žemyn į terasą pasikalbėti.
Aldona ant stalo neša savo gamintus lašinukus ir dešrą, šalia – švieži ridikėliai, į mažus bokaliukus, kurie anksčiau naudoti gerti alų, pila sulos.
Keliamės į 1949-ųjų kovo 26-ąją.
Į „žiemą“
Tą dieną Pasvalyje buvo areštuota Aldonos mama su kita dukra.
Nuvykęs pas žmoną V.Janiselis taip pat buvo uždarytas į MGB rūsį, netrukus čia atsidūrė ir trys likę vaikai.
Kitą rytą jie ir keletas kitų lietuvių šeimų buvo išgabenti į Panevėžį, o iš ten gyvuliniuose vagonuose į Sibirą.
„Prie Panevėžio buvo didžiulė mašinų eilė. Taip įdomu buvo, žiūrėjome į tas mašinas“, – prisimena Aldona, kaip vaikas, mažai ką iš pradžių supratusi.
Tuomet žmones su jų atsineštais maišais pradėjo krauti į vagonus: vienus ant gultų, kuriems neliko vietos, ant grindų.
„Man labai negera buvo, tai mūsų šeimai leido prie lango antrame aukšte būti, aš per jį šiek tiek gaudavau gryno oro, nors jis man nieko nepadėjo“, – prisimena Aldona, iki šiol negalinti ištverti ilgų kelionių traukiniais ar automobiliais.
Traukinys dardėjo 17 parų.
„Tualetas buvo viduje skylė, paskui sustodavo kažkur traukinys ir išleisdavo savo reikalų. Visi vaikai lįsdavom po traukiniu, baisiai įdomu buvo žiūrėti į kojas ir užpakalius“, – dabar šypsosi ji.
Tolstant nuo Lietuvos, kilo vis didesnis susirūpinimas, baimė.
Vaikai verkė, motinos verkė, kažkas poteriavo, kiti giedojo, garsiai meldėsi, visi kaip išmanė, prisimena moteris.
Praėjus penkiolikai parų Aldonos tėtis ėmė kareivių klausinėti, kur juos veža, o šie atsakė „в зиму“ („į žiemą“). Tėtis pagalvojo, kad į speigą, o, pasirodo, čia buvo miesto pavadinimas – Zima.
Po kelių dienų traukinys išties pasiekė šį miestą, bet Janiselių šeimos ten nepaliko, nuvežė prie Okos upės.
„Išlaipino ir paliko ant maišų, savo daiktų. Sakė, laukit, atvažiuos pirkliai“, – sako Aldona.
Netrukus šie atvažiavo, bet šeimų su vaikais mažai kas norėjo, mat iš jų mažai naudos, negali dirbti.
Galiausiai vienas kolūkio pirmininkas pasirinko ir Janiselių šeimyną.
Aldona prisimena, kad iš pradžių tėvelis džiaugėsi, buvo girdėjęs, jog tas pirmininkas – labai geras komunistas, todėl manė, kad bus geras ir kolūkis.
„Pasirodo, buvo pats biedniausias“, – šypteli Aldona.
Šeimai virė valgyt
Ji pamena, kaip ant Okos upę aptraukusio suaižėjusio ledo buvo padėtos lentos, kuriomis reikėjo persinešti atsivežtą mantą ir vaikus.
Kitoje pusėje laukė arkliai.
Vienišos moterys, negalinčios visko panešti, ašarojo, tad rusų kareiviai kažkur surado roges ir už pinigus ar lašininius pasisiūlė joms padėti.
„O tėtis nešė maišą ant kupros ir mane laikė už kūbrio, ėjau priekyje, paslydo koja ir murktelėjau po tuo ledu, bet ištraukė. Jei ne, būčiau nuplaukus upe“, – sako Aldona.
Tada per taigą dar 30 kilometrų teko važiuoti arkliais. Šie siunkiai patempė į kalną, vyrai lipo ir stūmė, kol galiausiai naktį pasiekė Kaganovičiaus kolchozą:
„Parodė po kambarėlį namukuose, ten rusų seniau gyventa. Pradžioje buvo glėbys malkų ir daugiau nieko – tuščias kambarys. Ir liepė iš cerkvės, kuri jau nebeveikė, pasiplėšti lentų ir pasidaryti gultus.
Dar ir duobė buvo, kaip rūsys, ten gyvendami po kiek laiko nusipirkom paršiuką ir tas paršiukas į tą duobę įkrito, užsimušė. Visos nelaimės.“
Tėtis, sako ji, iš pradžių nedrįso iš cerkvės plėšti lentų, bet gyventi reikėjo, todėl vėliau ėmė ir iš jų sumeistravo kelis baldus.
„Taip pradėjome gyventi“, – istoriją tęsia Aldona.
Tėtis su mama dirbo miške, su jais išeidavo ir broliai Jonas su Algiu.
Aldona turėjo prižiūrėti trejų metų seserį, užkurti ugnį ir išvirti valgyti.
„Bet aš nepasiekdavau pamaišyti puodo, tai pasistatydavau taburetę, tetė pagamino, užlipdavau ir pamaišydavau tą puodą. O ką į tą puodą įdėdavo mamytė, aš neprisimenu, bet kažką įdėdavo, – sako ji ir prisimena nutikimą, iki šiol palikusį randą. – Vieną kartą niekaip negalėjau užkurti ugnies, nuėjau pasikapoti tokių smulkesnių malkelių ir prasikirtau du pirštukus.“
Išdraskė namus
Iš pradžių gyventi buvo sunku. Kolūkyje nebuvo ką valgyti, nebuvo pinigų.
Tad tėtis papildomai uždarbiauti pradėjo fotografuodamas rusų karius, mama – siūdama kolukietėms rūbus, dienas tremtyje prisimena moteris.
Bet tėvai buvo jauni, norėjo gyventi, todėl rado būdų įsikurti.
„Kai ožką nusipirkom, buvom karaliai“, – juokiasi Aldona.
Mama zacirką tuomet jau ruošdavo ne su vandeniu, o balindavo pienu.
Po devynių mėnesių daugelį vyrų surinko ir išvežė į Zimos miestą dirbti miško pramonės fabrike.
Moterys išsigando, kad šeimos bus atskirtos, bet vėliau vyrams leista atsivežti ir savo šeimas.
Zimoje Janiseliai gyveno metus, kol iš medienos pjuvenų buvo sumanyta kitame mieste statyti spirito gamyklą, į kurią ir vėl išvežė daugelį vyrų.
Jų šeimoms pastatė bendrabučius. Janiseliams atiteko dviejų kambarių butas. Šeima pradėjo geriau gyventi, Aldona su sese ganė avis, ėjo į mokyklą.
„Kai mirė Stalinas, visi labai verkėm, labai pergyvenom, gedėjom, nes reikėjo verkti, o tai kaip, jeigu, neduok Dieve, nusišypsosi – amen, antrą kartą išveš. Parėjome namo ir tėtis sako, nustokite gal jau verkti“, – juokėsi visi.
Po Stalino mirties 16 metų neturintiems vaikams leista grįžti į Lietuvą, todėl tuomet vienuolikmetę Aldoną ir keturiolikmetį jos brolį Joną tėvai išsiuntė namo.
Tiesa, tikrieji namai jau buvo privatizuoti sovietų, juose apgyvendinti kolūkiečiai, o likusiai močiutei iš viso namo duotas vienas kambarėlis.
„Bobutė galvojo, kad išlaikys namą, kad iš jos neatims, jei ji pasiliks, bet tas namas juk buvo tėtės vardu, jį tuoj pat nacionalizavo, viską išdraskė, iškraustė, išvežė.
Bobūnė buvo pasislėpusi ant aukšto, palėpėje – paieškojo, nerado, susikeikė ir išvažiavo [sovietai], jai davė tik vieną kambarėlį iki gyvos galvos“, – kalba Aldona.
Bobūnė buvo pasislėpusi ant aukšto, palėpėje – paieškojo, nerado, susikeikė ir išvažiavo.
Vaikai grįžta namo
Vaikų kelionė namo nebuvo lengva. Tėvai nupirko bilietus vienai gulimai vietai ir prisaikdino saugoti lagaminėlį.
Aldonai į rūbelius įsiuvo 25 rublius, kad pinigus vaikai laikytų skirtingose vietose.
Ji su Jonu turėjo pakaitomis miegoti ant gulto, bet Aldonai sėdint buvo negera, tad visas septynias paras ji pragulėjo, o brolis saugojo lagaminėlį.
Pasiekus Maskvą vaikams reikėjo persėsti į kitą traukinį Baltarusijos (Belorusskaya) stotyje.
Vienas vyras, pamatęs, kad šie pasimetę dairosi, pasiūlė pagalbą, bet už ją paprašė susimokėti. Vaikai pradėjo iš visur krapštyti pinigus.
„Kaip jam širdis nesudrebėjo, tam žulikui, aš nežinau, nusisukus iš tų kelnyčių išsitraukiau 25 paskutinius rublius ir atidaviau jam.
Jis pavedė už namo posūkio ir sako – čia tuoj atvažiuos tramvajus, įsėsit ir nuvažiuosit, jums pasakys, kur ta stotis. Ir viskas“, – kaip vakarykštį nutikimą prisimena Aldona.
„Mus apvogė“, – tada pasakė jos brolis. Neliko pinigų nei maistui, nei bilietui sugrįžti iš Šiaulių namo.
„Mes nuo Maskvos važiavom alkani, negėrę, nevalgę“, – sako ji. O pasiekus Šiaulius, teko elgetauti.
Vaikai priėjo prie uogas pardavinėjančių moterų. Jonas, išsitraukęs kažkokį dokumentą, prašė pinigų, žadėjo, kad grįžę pas močiutę, iš karto juos atsiųs atgal.
Moterys pasigailėjo ir su pinigais kartu į rankas įdavė susuktoje laikraščioje tūbelėje subertas uogas.
Jeigu, neduok Dieve, nusišypsosi – amen, antrą kartą išveš.
Pasiekę Pasvalį vaikai ir vėl nežinojo ką daryti. Juos turėjusių pasitikti giminių traukinys vėlavo dvi dienas. Laimei, brolis, pamatęs bažnyčią, pažino kelią ir parvedė sesę namo.
Močiutė jau laukė namuose. Buvo paruošusi patefoną, kad šis užgrotų maršą. Bet vos tik vaikai įžengė, visi pradėjo ašaroti. Niekas maršo nebeleido.
Grįžus buvo pragaras
Po ketverių metų – 1958-aisiais – į Lietuvą grįžo visa Janiselių šeima, bet tada prasidėjo pragaras, sako Aldona. Į namus tėvų neįleido – milicija išprašė šeimą, namas jiems neberiklausė.
Buvusių tremtinių niekas nenorėjo įsileisti, nenuomojo butų, o be registruotos vietos, nepriimdavo ir į darbą.
Iš Sibiro parsivežtų prekių neliko, nebuvo ką valgyti. Buvo net minčių apsisukti ir grįžti į Sibirą. Bet visi pasiliko Lietuvoje.
Galiausiai šeima gavo kambarėlį pas pažįstamą. Aldona norėjo lankyti vidurinę mokyklą, bet teko nuo 15 metų dirbti, nes nebuvo už ką pavalgyti. Darbo paieškos irgi sekėsi sunkiai.
„Tik paklausia: ne komjaunuolė? Ir durys užsidaro. Pažįstamos draugės pažįstamas šiaip ne taip priėmė dirbti į kooperatyvą“, – prisimena ji.
Vėliau Aldona Kaune baigė Maisto pramonės technikumą, todėl pasiprašė į duonos kombinatą, tačiau ir čia iš karto darbo negavo.
Kombinato sekretorius jai pareiškė, kad „ne komjaunuolis negali sąžiningai dirbti“.
Aldona pasakoja puolusi į ašaras ir taip supykusi, kad neseniai paduotą prašymą tapti komjaunuole atsiėmė ir niekada ja netapo.
Vėliau į duonos kombinatą buvo priimta ir ten išdirbo 21 metus.
Tik paklausia: ne komjaunuolė? Ir durys užsidaro.
3 metus globojo žydaitę
Aldona užsiminė, kad jų šeima karo metu slėpė ir globojo žydaitę, išgelbėtą iš Šiaulių geto.
Paprašius papasakoti plačiau, ji įdavė dailia rašysena jos paties tėvelio V.Janiselio 1990-ais metais ant popieriaus aprašytą istoriją.
„Dabar kiek prisimenu, – rašė jis, – apie 1943 metus atėjo pas mus mergaitė, apie 14–15 metų amžiaus ir pasisiūlė prie vaikų už tarnaitę.
Iš kalbos akcento supratom, kad tai žydelkaitė. Parodė gimimo metrikus, išduotus Šiaulių bažnyčios kunigo, kad tai Petraitytė Eugenija, dukra Elenos, gimusi 1928 lapkričio 25 Šiauliuose.“
Mergaitė ją globoti priėmusiai šeimai pasakojo, kad jos tėvas Šiauliuose dirbo mokytoju, bet vieną dieną vokiečiai juos surinko ir uždarė į Šiaulių getą.
Tėvas, regis, buvo atskirtas, rašė V.Janiselis, tad mergaitė buvo su močiute.
„Paskui kokia moteris keletą vaikų išvedė iš geto ir nuvedė pas Šiaulių bažnyčios kleboną. Nežinau, kiek joms ten pabuvus, kunigas išrūpino dokumentus (metrikus) ir jas išsklaidė pas žmones“, – atsiminimuose dėsto V.Janiselis.
Šeimos bijojo pas save ilgai laikyti žydaitę, nes už tai grėsė sušaudymas, todėl mergaitę Eugeniją siuntė vieni pas kitus, kol ji atkeliavo į Janiselių šeimą: „na ir pagailėję jos, ryžomės ją globoti. Taip ji pas mus išbuvo apie 3 metus.“
Karui einant į pabaigą, mergaitė pareiškė ieškosianti savo giminių.
„Davėm kelionei pinigų, – prisiminė tuomet V.Janiselis. – Ir ji išvažiavo.“
Po kurio laiko Eugenija grįžo su pagyvenusiu tarybinės armijos kapitonu, kuris, pasak mergaitės, buvo jos dėdė.
Šis, rašė V.Janiselis, nuoširdžiai padėkojo šeimai, o mergaitei skubiai susikrovus daiktus, išvažiavo.
„Nuo to laiko nieko apie ją nežinom. Gal ką nors ir rašė, bet mes su šeima ir 4 mažamečiais vaikais buvom represuoti. Išvežė 1949 m. į Irkutsko sritį Zimos raj. Grįžom į Lietuvą 1958 m. ir apsigyvenom Pasvalyje, nes į savo namus mūsų neleido.
Per laiką užmiršom ir jos žydišką pavardę, mes nebuvom niekur užsirašę. Šeimoje vadindavom ją Genute, Gene“, – 1990-ųjų vasario 22 dieną rašė V.Janiselis.
Tik viena svajonė
Aldona visada džiaugiasi, kai į jos muziejų atvažiuoja lankytojų.
Prieš prasidedant pandemijai čia dažnai ateidavo mokiniai, dabar žmonių srautas buvo apmažėjęs.
Bet veiklos jai netrūksta.
„Man dienos per maža, jos per trumpos, aš tiek darbais apsipylus, tiek apsiėmus, jūs nematėt, koks mano daržas, trys šiltnamiai, daržas didžiulis, lašinius pati rūkau, dešras pati dedu, – greitai vardija savo darbus Ir sako: – Valgykit.“
Aldona teigia norinti tik vieno, kad jos surinkti prisiminimai neišnyktų, o jai išėjus, pradėtą darbą tęstų vaikai.
„Aš tik svajoju, kad čia kas nors dar pasiliktų ir tęstų šitą visą mano užmojį. Aš vaikams sakiau, kol jūs žiūrėsit, žiūrėkit, o paskui viską atiduokit muziejui“, – pokalbį viltingai užbaigia Aldona.
Fotografas ir tautodailininkas V.Janiselis mirė 2007 metais.
Jo namuose Žadeikiuose ir šiandien tebeveikia šeimos namai-muziejus, kur galima išvysti ne tik gausią jo tapybos kolekciją, bet ir Sibiro kroniką, kurią įamžino šis tremties metraštininkas.
Ši Lietuvos miestų lankymo kampanija pavadinta „Graži mūsų Lietuva“ – iniciatyva, kuria skatiname atrasti ir pažinti Lietuvą, t. y. jos savitumą, nematytas vietas, išskirtines asmenybes bei bendruomenes aktyviai prisidedančias prie visuomenės gerovės.
Daugiau unikalių istorijų skaitykite 15min projekte „Vasarojam Lietuvoj!“.
