– Kiek laiko gyvenate Norvegijoje ir kaip per tą laiką jūsų akimis pasikeitė vietos lietuviai?
– Prieš daugiau nei dešimtmetį atvykau pirmą kartą, vėliau dėsčiau ketvirtį etato, tad reguliariai nebūdavau. Visu etatu dirbu ir gyvenu čia jau šeštus metus. Iš pradžių su lietuviais susidurdavau labai retai, daugiau jų sutikau per pastaruosius trejus metus, nuo tada, kai pradėjome kurti lietuvių bendruomenę Trondelago mieste.
Pastebėjau, kad keičiasi lietuvių interesai. Žinoma, reikėtų atsižvelgti į konkrečius žmones ir jų šeimų situacijas. Vienaip integruojasi ir laisvalaikį leidžia jaunimas, kitaip – jaunos šeimos, o dar kitaip šeimos, kurių vaikai jau užaugę. Mažų vaikų tėvams rūpi lietuviškos mokyklos, vyresniųjų tėvai, išleidę atžalas iš namų, turi laiko daugiau bendrauti su bendruomenės nariais. Tiems, kurie dirba pamainomis ar savaitgaliais, daug sunkiau rasti laiko susitikimams.
– Kokį dalyką dėstote Norvegijoje?
– Šokio antropologiją. Ir ne tik Norvegijoje, nes vadovauju tarptautinei programai, kuri apima 4 šalių universitetus, tad keliauju ir į juos.
– Kas ta šokio antropologija?
– Tai – itin reta ir unikali programa, finansuojama Europos Sąjungos. Joje dalyvauja studentai iš viso pasaulio. Šiuolaikiniame pasaulyje po truputį nyksta unikalūs šokio ir muzikos reiškiniai, kuriuos mūsų studentai bando užfiksuoti. Pavyzdžiui, Afrikoje yra likęs vienas žmogus, iš savo senelio išmokęs ritualinį šokį. Jam mirus žinios mirs kartu ir tas šokis išnyks. Šokio antropologijos tikslas – rinkti ir užfiksuoti informaciją, tarkim, filmuojant. O po to, analizuoti ir suprasti.
Tuos unikalius šokius pritaiko ir popkultūroje, pavyzdžiui, Shakiros dainoje „Waka Waka“. Pasaulyje egzistuoja daugybė įvairių ir įdomių šokių, pranokstančių bet kokius išgalvotus. Mūsų programa tokia vienintelė pasaulyje, o ją baigę studentai dažniausiai renkasi kultūros vadybininkų darbą arba patraukia į turizmo industriją.
– Kas nulėmė jūsų pasirinkimą iš Lietuvos universiteto perbėgti į užsienio?
– Dar studijuodamas supratau, kad Lietuvoje nėra panašios doktorantūros programos. Atvykęs pagal mainų programą pastebėjau, kad čia vyksta daug įdomių dalykų. Supratau, kaip veikia ES finansavimo mechanizmas, kiek daug dėmesio skiriama išsilavinimui. Tiesiog buvo įdomu.
– Kokią įtaką jūsų sprendimui turėjo dėstytojų atlyginimai?
– Nemažą. Prieš išvažiuodamas iš Lietuvos joje buvau dėstęs jau 15 metų. Atlyginimų augimas Lietuvoje – nepaprastai mažas, nepatikimas ir net negarantuotas, tad perspektyvos nenuteikė pozityviai. Tuo tarpu Norvegijoje atlyginimas indeksuotas ir „pririštas“ prie infliacijos. Taip pat įtakos turėjo atlygio skirtumas tarp žemiausios ir aukščiausios grandies. Jeigu Lietuvoje pradedančiojo dėstytojo ir profesoriaus ar rektoriaus algos skiriasi dešimt ar dvidešimt kartų, Norvegijoje skirtumas galbūt siektų du kartus. Jeigu nebūtų tokio didelio plyšio, būtų mažiau streso.
Atlyginimų augimas Lietuvoje – nepaprastai mažas, nepatikimas ir net negarantuotas, tad perspektyvos nenuteikė pozityviai.
– Kaip manote, ką reikėtų keisti Lietuvos sistemoje, kad išsilavinę žmonės neemigruotų?
– Apskritai prieš ką nors keičiant derėtų pirma apsvarstyti – pokytis sumažins ar padidins stresą. Jei nors truputį padidins, geriau jo nedaryti. Vos mokyklą baigusių žmonių migracijos, studijų svetur, kelionių ir patirties troškimo aš nedramatizuočiau. Tik manymas, kad užsienyje mokslo kokybė savaime geresnė, manau, klaidingas. Reikia rinktis protingai.
Dėl darbingų žmonių migracijos sistemoje tikrai reikia pokyčių. Manau, pirmiausia reikėtų galvoti apie perkvalifikavimą. Kalbu apie drastišką etatų mažinimą. Taip pat reikėtų atsisakyti švietimo įstaigų reitingavimo ir jų viešinimo, nes reitingai sukelia sąmyšį visuomenėje, stresą švietimo įstaigoms.
– Itin dažnai grįžtate į Lietuvą, tarsi gyvenate tarp dviejų šalių, kokios to priežastys?
– Norvegijoje studijuoja mano duktė, anksčiau buvo ir vyriausias sūnus, aš pats dirbu. O mažieji vaikai su žmona likę Lietuvoje. Mūsų šeima – didelė, tad natūralu, jog visi išsibarstę.
– Namuose jūsų laukia gausi šeima, kodėl neišvykstate visi kartu, juk lėktuvų bilietai ne tokie ir pigūs?
– Akademiniame darbe yra daug laiko, kuomet nereikia bendrauti tiesiogiai su studentais. Tenka labai daug keliauti į skirtingas šalis, o skristi iš Norvegijos ar Lietuvos nėra labai didelio skirtumo, gaunu daug nuolaidų.
Kitas dalykas – ilgos studentų atostogos, kuomet grįžtu į Lietuvą ilgam laikui. Savaitgaliais keliauju pas žmoną ir vaikus, jų artimųjų ratas – Lietuvoje, tad kraustytis visiems į naują šalį būtų iššūkis. Taip pat Norvegijos klimatas nėra pats maloniausias, čia kur kas šalčiau ir atšiauriau.
– Vadovaujate šalies lietuvių bendruomenių tarybai, ar daug žmonių bendrauja su tautiečiais?
– Šalies regionuose lietuvių bendruomenės pradėjo kurtis visai neseniai. Kadangi imigrantų į Norvegiją banga buvo vėlesnė nei, pavyzdžiui, į Angliją, bendruomenės ėmė kurtis gausėjant lietuvių.
Šiuo metu 10 lietuvių bendruomenių priklauso prieš metus sukurtai tarybai. Šios bendruomenės sutelkia ne mažiau nei 1000 lietuvių visoje šalyje, kai statistiškai mūsų čia gyvena apie 37 tūkst.
Labai džiugu, kad Norvegijos bendruomenėse nejaučiame susiskaldymo ar susipriešinimo, nes esant daug skirtingų interesų toks pavojus iškyla. Lietuviai taip pat aktyvūs nepriklausomai nuo to, kurio regiono bendruomenei priklauso, visi vienijasi, o tai – labai gerai.
