– Gyvenate lietuvių mėgstamame ir gausiai apgyventame rajone. Ką manote apie lietuvius, kaip kaimynus?
– Jie – nematomi. Jie labai tylūs. Nepaisant lietuviškų parduotuvių. Na, šeštadienio vakarais gatvėse gali atpažinti lietuvius. Žinau, tai skamba siaubingai nemandagiai, bet šeštadienio vakarą išvydęs gatvėje geriausiai ir gražiausiai apsirengusius žmones, gali drąsiai teigti, kad tai – lietuviai. Londone mes neįpratę puoštis eidami į vakarėlius. O lietuviai, eidami linksmintis, būtinai pasipuošia ir atrodo nuostabiai.
Šeštadienio vakarą išvydęs gatvėje geriausiai ir gražiausiai apsirengusius žmones, gali drąsiai teigti, kad tai – lietuviai
Dar vienas dalykas – brangūs automobiliai. Pastebiu nemažai brangių ir gerų automobilių su lietuviškais numeriais. Norėčiau nueiti į lietuvių klubą. Matau į vieną iš jų nuolat skubančius išsipusčiusius žmones ir galvoju: Dieve, kaip jiems ten smagu!
Prieš dvejus metus persikrausčiau į Barkingą, kuriame gausu lietuvių. Tuomet dar mažai apie juos žinojau. Mano rajone pilna lietuviškų parduotuvių, restoranų. O jau maistas maistas... Labai mėgstu tą patiekalą, kur į kopūsto lapą įvyniota mėsa. Lietuviai čia išlaiko savo kultūrą ir maisto gamybos papročius. Apie tai byloja ir lietuviškų įstaigų skaičius Londone.
Pastebiu nemažai brangių ir gerų automobilių su lietuviškais numeriais.
– Ko jūs, kaip politikas, tikitės iš Londono lietuvių?
– Norėčiau sulaukti jų nuomonės. Požiūrio į vyriausybės siūlomas paslaugas. Sužinoti, kas jiems patinka, o kas – ne. Norėčiau, kad lietuviai žinotų, kur gali nueiti ir pasiskųsti, jei kas nors nutiko. Norėčiau, kad jie žinotų kam užduoti klausimus, jei jų iškyla. Kad jie žinotų, kuris politikas atstovauja jų interesams Londone.
– Londono viešųjų įstaigų ir labdaros organizacijų darbuotojai skundžiasi, kad sunku rasti bendrą kalbą su lietuviais. Kokiomis priemonėmis siūlytumėte tai daryti?
– Įdarbinti valstybinėse įstaigose daugiau lietuviškai kalbančių žmonių. Pavyzdžiui, policijoje dabar norima įdarbinti naujokus, kalbančius bent viena iš pateikiamų 14 užsienio kalbų. Tame sąraše nėra lietuvių, bet yra vokiečių. Lietuviai dažniau nemoka anglų kalbos nei vokiečiai, bet to, jiems sunku pasitikėti įvairiomis instancijomis, tad tautiečiai pareigūnai galėtų padėti. Aš paskambinau tą sąrašą sudariusiam pareigūnui ir pasakiau, kad jis – išlaužtas iš piršto ir sudarytas neatsižvelgus į jokią statistiką.
– Remiate kampaniją „Taip sąžiningam balsavimui“. Kokia jūsų nuomonė apie imigrantų teisę balsuoti Parlamento rinkimuose?
– Šiuo metu lietuviai gali balsuoti vietos rinkimuose, taip ir turi būti. Jei žmonės čia gyvena pakankamai ilgai, jie turi gauti teisę balsuoti Parlamento rinkimuose. Manau, šiuo klausimu reikėtų sukurti įstatymą, galiojantį visose Europos Sąjungos šalyse. Nes būtų neteisinga, jei Jungtinės Karalystės lietuviai galėtų balsuoti Parlamento rinkimuose, tačiau aš, nuvykęs gyventi į Lietuvą negalėčiau balsuoti Seimo rinkimuose.
Norėčiau, kad lietuviai žinotų, kur gali nueiti ir pasiskųsti, jei kas nors nutiko.
– Ką manote apie draudimą Lietuvos piliečiams turėti dvigubą pilietybę?
– Jums tai draudžiama? Gyvename moderniame pasaulyje, kuomet vienas žmogus gali turėti keletą skirtingų identitetų. Visų šalių vyriausybės turėtų atsibusti ir suvokti, kad laikai pasikeitė. Prieš daugybę metų vienas britų politikas, kalbėdamas apie pilietybės suteikimą užsieniečiams, pasiūlė „Kriketo testą“. Tai reiškia, kad žmogaus atsidavimas šaliai lengvai nustatomas pagal tai, kurią komandą jis remia per mūsų nacionalinio sporto varžybas. Bėda ta, kad politikai savo karjerą dažnai stato ant nacionalizmo pamatų. Jei tu nesi šimtu procentu britas – tu esi priešas. Taip nėra. Priklausymas Europos Sąjungai savaime reiškia, kad lietuviai pasikeis, todėl jie turėtų gauti teisę į dvigubą pilietybę. O kaip Rūta Meilutytė? Ji juk gyvena Portsmute.
– Kodėl, jūsų nuomone, Lietuvos politikai šiuo klausimu tokie griežti?
– Na, tai nacionalizmas ir būdas bei siekis kontroliuoti ir valdyti. Na, jei atvirai, šiuo metu Lietuva išgyvena ne pačius saugiausius laikus. Tad galiu suprasti politikų norą laikytis įsikibus į savo piliečius. Bet norėčiau patarti bendradarbiauti su piliečiais, tartis su jais, rengti referendumą... Pažiūrėkit į Ukrainą – tai puikus pavyzdys to, kas nutinka, kai žmonės ne tariasi tarpusavyje, o bando pamokyti vieni kitus. Šalis skilo pusiau. Nacionalizmas neturėtų būti pirmas pasirinkimas jaučiant spaudimą. Reikėtų kviesti žmones dirbti išvien.
Jei Lietuvos politikai turi labai griežtą apibūdinimą, ką reiškia būti Lietuvos piliečiu, jei jie nesuteiks teisės patiems žmonėms rinktis, nustums savo šalies žmones už borto. Praras lietuvius, nes šie gali pasirinkti ne Lietuvos pasą. Kita vertus, politikams tokiam sprendimui prireikia laiko. Jei lietuviai galėtų turėti dvi pilietybes, jie labiau pasitikėtų savimi ir gerbtų savo šalį. Gyvenantys čia galėtų stiprinti ir lietuviškąją, ir britiškąją pusę.
Lietuviai dažniau nemoka anglų kalbos nei vokiečiai, bet to, jiems sunku pasitikėti įvairiomis instancijomis
– Ką manote apie dabartinę gepolitinę situaciją?
– Šiuo metu visi turėtų nerimauti dėl rusų. Didelis triukšmas kyla dėl ISIS, tačiau, mano manymu, ši organizacija ilgainiui pati save sunaikins arba jai atsibos. Aš linkęs nerimauti dėl Putino veiksmų. Vien todėl, kad kartojasi istorija. Tai – ilgalaikė problema. Man patinka rusai, tačiau jie kažkodėl mano, kad visas pasaulis nusistatęs prieš juos. Jie nori užgrobti pasaulį. Man labai gaila rusų, manančių, kad niekur pasaulyje nėra laukiami. Jei atvirai, esu tikras, kad Baltijos šalims šiuo metu gresia didžiulis pavojus.
Pasauliniai karai praėjo, šalys atsipalaidavo, tačiau Rusija savo tikslą išlaikė iki šių dienų, o mes nesame pasiruošę jokiems išpuoliams. Pastaruosius dvidešimt metų Europa džiūgavo ir įsivaizdavo esanti viena didelė šeima, kurios laimės niekas nesugriaus ir tada pasikartojo seniai išgyventas scenarijus. Rusija pabudo.
– Lietuviai jau 11 metų gali gyventi ir dirbti Jungtinėje Karalystėje. Kaip per šiuos metus pasikeitė jie patys ir pakeitė jūsų šalį?
– Na, imigrantai buvo didžiulis išbandymas Jungtinei Karalystei. Mes nebuvome jai pasiruošę. Neturėjome pakankamai namų, tad imigrantams teko ir vis dar tenka spaustis mažuose būstuose norint sutaupyti. Tačiau, kaip ten bebūtų, migracija atneša tik naudos. Per tuos metus visos imigrantų grupės padėjo Britanijai augti.
