Jeigu pašnekovas tebūtų praeivis, niekada neįtartum, kokią gyvenimo istoriją jis nešiojasi širdyje: „Aš esu pirmasis translytis, laimėjęs teismą dėl dokumentų, dar nepasidaręs lyties keitimo operacijos.“
Tai – pirmasis jauno vyro interviu. Mat su kiekvienu pokalbiu jam rodosi, kad viduje atsiveria vis didesnė tuštuma. „Po to labai sunku. Pavargsti... Kiekvienas toks pasakojimas vargina. O ir, žinote, yra baimės – juk, kaip bebūtų, Lietuvoje ne visi žmonės supranta arba išvis nesupranta translyčių. Visi tai žinome“, – apibendrina jis.
Šis kartas kitoks – Tomas sutiko atsiverti 15min portalui, tačiau primygtinai prašė neviešinti jo tapatybės bei atvaizdo. „Aš nesiskelbiu. Kam reikia, tas žino, kas esu. Nemanau, jog tai reikia žinoti, kad ir toms dviem ponioms“, – parodo į parkelyje stoviniuojančias damas.
Laimėjo teismą
Šiomis dienomis Tomas jaučiasi taip, lyg pagavęs savo laimės paukštę. Teismas patenkino jo ieškinį ir Civilinės metrikacijos skyriui nurodė pakeisti įrašus, kuriuose moters lytis pakeičiama į vyro.
„Gimiau toks, koks gimiau“, – nusišypso. Tomas yra translytis, vadinasi, jis jaučia, jog jo lytis yra priešinga nei jo biologinė lytis. Už tai, kad laimėjo teismą, jis dėkingas Lietuvos gėjų lygai – būtent čia jis gavo visą įmanomą pagalbą, rengiant teismui dokumentus: „Jie rado ir advokatą, sumokėjo bylinėjimosi išlaidas. Na, ir rytoj pagaliau važiuosiu į teismą antspauduko. O po to vėl į metrikaciją, vėl lauksiu atsakymo dėl gimimo liudijimo, kuriame nurodys ne moterišką lytį, o vyrišką, pakeis asmens kodo skaičių“, – sako Tomas ir priduria, kad kitas žingsnis bus paso keitimas.
Problemos dėl dokumentų
Tų problemų gausu, kad ir poliklinikoje. Juk turiu medicininę kortelę visiškai kitokiu vardu, negu pats atrodau, ir būna, kad dešimt kartų perklausia, ar tikrai čia mano, – pasakoja Tomas.
Jis nė nenori prisiminti, kiek absurdiškų situacijų teko patirti dėl to, kad iki šiol neturi dokumentų: „Tų problemų gausu, kad ir poliklinikoje. Juk turiu medicininę kortelę visiškai kitokiu vardu, negu pats atrodau, ir būna, kad dešimt kartų perklausia, ar tikrai čia mano.“
Problemų esą kildavo ir nuėjus į banką atsidaryti naujos sąskaitos. Banko darbuotoja esą ilgai tyrinėjo, kol įsitikino, kad prieš ją ir dokumente – tas pats žmogus.
Galiausiai Tomas sako kartais nė negalintis nueiti nusipirkti alaus ar vyno vakarui, mat vėlgi yra sulaukęs klausimo, ar dokumentas yra iš tiesų jo. „Gavau tokį atsakymą, kad šiais laikais labai madinga su svetimu dokumentu eiti į parduotuvę. Nesuprantu, kam vyrui eiti su moterišku dokumentu į parduotuvę arba atvirkščiai?“ – stebisi nesusipratimais vyras.
Artimieji atsiskleidimą sutiko ramiai
Pašnekovas džiaugiasi, kad nesusipratimų bent jau nebūta dėl jo atsiskleidimo artimiesiems.
„Tuo metu, kai atsiskleidžiau tėvui ir močiutei, buvo be galo baisu. Vis dėlto senyvo amžiaus žmonės iš sovietmečio... Asmeniškai mano tėvas ir močiutė labai gerai mane priėmė ir be problemų priima. Nesvarbu, kas tu, svarbu, kad tu mūsų vaikas. Tai manęs neišvarė iš namų“, – nusijuokia Tomas.
Jis sako bendraujantis su labai nedideliu ratu žmonių, nes juos kruopščiai atsirenka. „Kai atsiskleidžiau, visi mano pažįstami mane labai gerai priėmė, o jeigu kažkas ir nepriėmė, man to nepasakė, tiesiog atsitraukė, aš net to nepastebėjau, gal mažai iki to bendravome“, – pasakoja pašnekovas.
Puikiai priimtas jis jaučiasi ir darbo aplinkoje. Statybose dirbantis vyras cituoja savo vadovą: „Jis netgi sako, kad nesupranta tų žmonių, kurie nepriima kitokių, jis nemato jokios problemos.“ Su diskriminacija pašnekovas tvirtina tiesiog nesusiduriantis: „Netgi negaliu pasakyti, kad Lietuvoje žmonės žiaurūs, kad jie diskriminuoja. Neturiu aš tokios patirties, gal kažkam taip yra.“
Myli ir yra mylimas
Tomas turi ir antrąją pusę ir taria tai drąsiai – su pasididžiavimu. „Mano atvejis įdomus tuo, kad savo antrąją pusę pažįstu daugiau kaip dešimt metų. Ji mane žino visokį. Ir tokį, koks buvau, ir – koks esu. Ir viskas čia normaliai“, – apibendrina jis. Du žmonės ilgą laiką nebendravo, mergina kurį laiką gyveno užsienyje, o vėliau grįžo į Lietuvą.
Džiaugiuosi būdamas su tuo žmogumi, matau, kaip mane myli ir priima, o ko daugiau reikia, jei tave myli ir supranta? To gi visiškai užtenka, – įsitikinęs Tomas.
Tuomet jiedu susitiko ir įsižiebė jausmai. „Lytis nėra svarbi, man patinka asmenybė, man patinka tas žmogus ir gerai – džiaugiuosi būdamas su tuo žmogumi, matau, kaip mane myli ir priima, o ko daugiau reikia, jei tave myli ir supranta? To gi visiškai užtenka“, – įsitikinęs Tomas.
Nori gauti visas paslaugas Lietuvoje
Taigi vyro siekis įgyvendintas – palaiminimas dėl dokumentų iš teismo gautas, gyvenimas pakankamai uždaroje, tačiau draugiškoje aplinkoje teka ramiai. O kas toliau? Ar mintys sukasi apie lyties keitimo operaciją?
„Dar pamąstysiu. Nenoriu važiuoti į užsienį, noriu viską gauti Lietuvoje, gal esu per didelis patriotas“, – sako jis. Pasak pašnekovo, Lietuvoje pamažu žengiama prie to, kad ir čia ateityje būtų galima atlikti tokias operacijas. Iki šiol vyras vartoja hormonus ir yra pasidaręs krūtinės šalinimo operaciją: „Man atlikta maksimali krūtinės mažinimo operacija.“ Hormonus tenka vartoti visą laiką. Tai – vaistai, leidžiami į raumenį du kartus per mėnesį, o kai kam – dažniau arba rečiau, priklausomai nuo to, ką rodo hormonų tyrimai.
„Gydytojas stebi hormonų pusiausvyrą. Jie turi ir neigiamą pusę – pamažu „sodina“ kepenis, bet kiekvienas kažkuo jas žalojame“, – nusijuokia Tomas. Jis teigia, kad, suprasdamas hormonų daromą žalą, į pirmą planą kelia tikslą – pagaliau būti savimi, todėl yra pasirengęs kai ką ir paaukoti.
„Be to, nėra taip tragiška, kad tie hormonai labai tave žudytų, nebent savavališkai vartoji. Svarbi gydytojo priežiūra – jis nustato normas, kiek reikia vartoti, kas kiek laiko. Ši terapija nesibaigia niekada – nustojus vartoti hormonus, viskas grįžta į senas vėžes, tik balsas lieka pakitęs“, – paaiškina jaunas vyras.
Sunkiai įmanoma misija – susirasti gydytoją
Vyrui prireikė nemažai laiko, kol ėmė vartoti hormonus – teko nueiti ilgą kelią, kol rado gerą gydytoją, sutinkantį juos skirti.
Dauguma esą nenori rizikuoti licencija ir tokios paslaugos tiesiog neteikia, kadangi tai nėra įforminta įstatymo: „Jeigu būtų įstatymas, būtų daug lengviau. Galėtum nueiti pas bet kokį endokrinologą ir jis išrašytų receptą. Nežinau, kaip pavadinti – legaliai ar nelegaliai. Sveikatos apsaugos ministras sakė, kad viskas čia gerai – galima eiti ir gauti, tik įdomu, kur?“
Galiausiai gydytoją pavyko rasti per pažįstamus: „Įdomiausia, kad didžioji dalis translyčių kreipiasi pas vieną psichiatrą, kuris paskiria diagnozę, ir pas vieną endokrinologą.“ Šitoje grandyje psichoterapeutas nustato diagnozę – translytiškumą. Seansas pas jį trunka valandą. „Per ją supranti, kaip giliai tave jis išjudina. Reikia pasakoti, ką atsimeni savo gyvenime nuo pirmų dienų, klausia ir apie tėvus, visko“, – pasakoja jis.
Psichiatras, anot jo, puikiai išmanydamas savo darbą žino, kaip suprasti, kada diagnozė yra translytiškumas, o kada – ne: „Jei eičiau diagnozės ir rastų kokios šizofrenijos, tai nepaskirtų man translytiškumo. Kadangi aš esu sveikas, mano būsena, kad esu toks, tvirta, tai gavau diagnozę.“
Kokių pokyčių artimiausiu metu Tomas linkėtų Lietuvai? Pirmiausia, pagal įstatymus sudaryti galimybę translyčiams gauti diagnozę, kuri vėliau leistų pasikeisti dokumentus.
„Dokumentai labai daug reiškia, nes kai esi translytis, jau pradėjęs vartoti hormonus, keičiasi veido, kūno bruožai. Nebelieka tų moteriškų bruožų. Kai neturi dokumentų, yra siaubingai blogai“, – patirtimi dalijasi jis.
Pašnekovas taip pat linkėtų ir daugiau tolerancijos bei supratingumo. „Kaip bebūtų, mes visi žmonės, nesvarbu, ar translytis, ar heteroseksualus, ar gėjus, ar lesbietė. Vis tiek žmogus. Kvėpuojame tuo pačiu oru, turime rankas, kojas. Be to, mes lygiai taip pat esame mokesčių mokėtojai, kodėl mus turi išskirti kaip kažkokią trečią grupę?“
