Kepalių kaime gimusi bei kulinarijos mokslus baigusi Roma, tikrąja to žodžio prasme, akmenį sugeba paversti menu bei tikrų tikriausia magija.
Lapkritį Baltojoje sinagogoje gimtajame Joniškyje buvo pristatyta jos kūrybos paroda „Tapyba akmens dulkėmis“.
Netikėtai atrasti šios kūrėjos darbai sužavėjo akimirksniu, pirmiausia – savo išskirtine technika. Koks grožis ir kiek kruopštumo!
„Palaukite, tuoj uždegsiu šviesą, pamatysite stebuklą“, – tarė jungiklio link nuskubėjusi Joniškio sinagogų prižiūrėtoja.
Žvelgiant į Romos kurtus paveikslus patamsyje – vaizdas vienas, o juos apšvietus – visai kitas: išryškėja 3D efektas. Žiūri, ir nesupranti, kaip nutapyti vaizdai gali virsti trimačiais.
Dar labiau nustebino parodos anotacijoje perskaityti sakiniai apie tai, kad Roma – buvusi kulinarė bei verslininkė, dabar persidarbuojanti valytoja „Joniškio vandenyse“.
„Pradėjau kurti paveikslus iš akmens dulkių prieš 6-erius metus. Su kolektyvu išvažiavome į ekskursiją Anykščiuose. Muziejininkė parodė trumpą filmuką, kaip dirba tautodailininkas Stanislovas Petraška. Pasakė, kad niekas neina jo pėdomis – niekas nekuria iš akmens dulkių. Nepradėjo kurti nei jam gyvam būnant, nei mirus. Gal kas bandė, bet kai niekas neparodė technikos subtilybių... Turi pats kažkaip išmąstyti.
Pamenu, galvojau, koks čia stebuklas. Tuomet išsikėliau iššūkį pabandyti. Prisinešiau visokių teptukų. Ilgai truko, kol tinkamai lipalą „nutaisiau“ – vis per tirštas, ne visi akmenys gėrė jį. Kiek daug visokių niuansų! O ir akmuo buvo per stambus, reikėjo smulkinti labiau. Galiausiai „atmušiau“ ranką ir akį, kaip reikia dirbti.
Prieš metus papuoliau „į laikraštį“, o dabar, štai, pirmoji paroda sinagogoje. Visai nenorėjau viešintis, tiesiog nunešiau bendradarbėms įvertinti. Šios teištarė „vau“ ir paragino parodą rengti. Atsakiau, kad „baikit, iki parodos dar toli“. Bet ėmė kolegės ir ištempė į dienos šviesą. Man nežinant tas viešumas ištiko“, – istoriją nuo pirmųjų bandymų iki viešo kūrinių pristatymo nupasakojo Roma.
Kai kuriems pažįstamiems tai, kad ji kuria tokius paveikslus, buvo didžiulė staigmena. Sinagogoje surengta paroda sulaukė anšlago – tiek smalsuolių dar nė vienas menininkas nebuvo sutraukęs.
Vieną „tapo“ ir pusmetį
Kūrėja pamena, kad tol, kol nežinojo, kaip dirbti, prie bandomojo paveikslo, kuriame atvaizduota mamos tėviškė, užtruko gal porą mėnesių. Dirbo po 5-6 valandas kasdien.
Dabar – jau lengviau, bet ir kūriniai – daug sudėtingesni, juose labiau išreikštas 3D efektas (vienas ant kito tepama labai daug sluoksnių).
Labiausiai ji didžiuojasi naujausiais „nutapytais“ darbais, kuriuose atvaizduoti Žagarės ir Jakiškių dvarai. Kūrė juos pusmetį, teko liniuote net mastelį paskaičiuoti – iš rankos nepadarysi.
„Kiek akių privarvinta kuriant Žagarės dvarą...“, – prisiminė Roma.
Paklausta, iš kur ta kūrybinė gyslelė, ar anksčiau rankose laikė teptuką, Roma atsakė, esanti barbė devyndarbė. Dar vaikystėje, kaip prisiminė pašnekovė, mama nespėdavo pirkti spalvojimui skirtų knygelių. Mokykloje ji išsiskyrė savo dailyraščiu.
„Kažką naujo pamatau – reikia išbandyti. Ir megzti, ir siuvinėti, ir siūti, pinti krepšius, vainikus, dekoruoti. Esu nunėrusi visus 12 metų ženklų. Mėgstu kepti tortus. Ko tik neišbandžiusi. Tėtis linkęs į kūrybą – prie medžio, metalo. Vis virina ką. Mano sūnus, žiūriu, taip pat „krapštukas“. Tokius dalykus išmąsto! Genuose, matyt, viskas“, – teigė Roma.
Nors visuomet kūrė, iš kūrybos niekad neuždarbiavo – viską padovanodavo šeimynai, draugams, pažįstamiems. Štai ir dabar pačios gaminti kalėdiniai žaisliukai laukia, kol bus įteikti kaip dovana.
„Ką ten užsidirbsi. Neturėtum pinigų, duonai, jei reiktų, gal ir užsidirbtum. O dabar... Man tai – tiesiog hobis. Žmogui labai malonu rankų dovaną gauti“, – šyptelėjo kūrėja.
Kūryba – lyg liga
„Joniškio vandenyse“ puse etato Roma darbuojasi jau 8-erius metus. Pluša ne tik kaip valytoja, bet ir kaip švenčių organizatorė bei dekoratorė. Tik atranda laisvą valandėlę – sėda prie kūrybos.
„Kūryba – lyg kokia užkrečiama liga, – prisipažįsta pašnekovė. – Viską užmiršti, atsipalaiduoji. Kol neįrėmini paveikslo, vis tobulini jį. Eini, ieškai kažko, ką reiktų pataisyti. Stengiuosi greičiau įrėminti, nes visuomet rasi, ką pataisyti. Dabar žiūriu į tuos paveikslus ir galvoju, kad ir tą galėjau padaryti, ir aną...“
Paklausta, kuo skiriasi jos ir paveikslų iš akmens dulkių pradininko S.Petraškos technika, Roma atsakė, kad pačios kūryboje daugiau ryškių spalvų (moka akmenį patamsinti ir pablizginti), jos paveikslai – kiek modernesni. Suprantama, reikia suvokti ir tai, kad kurdamas ankstesniais laikais S.Petraška neturėjo tiek galimybių, kiek turi dabarties kūrėjai.
O ar svarbus pats akmuo? Koks geresnis?
„Ne visi akmenys geria lipalą. Geriausiai malasi jūros akmenukai, matyt, kad vandens prisigėrę. O žemės akmenėliai – kietesni. Žalią, mėlyną yra labai sunku rasti. Draugams jau pasakiusi, jei kur užmatys, kad parvežtų“, – tai, kad dažnai lankosi pajūryje, prasitarė Roma.
Paveiksluose nugulė ne tik lietuviškų, bet ir atkeliavusių iš Šveicarijos ar Armėnijos, akmenų dulkės.
Roma negalėjo pasakyti, kiek sveria jos paveikslai bei kiek kilogramų akmenų dulkių sunaudojama vienam jų pagaminti. Tačiau primalta – šimtai indelių.
Geriausiai malasi jūros akmenukai.
„Sumalti akmenis – tikras iššūkis. Iš pradžių bandžiau trinti su grūstuvėliu – sūnus ištekino tokį metalinį. Labai ilgas procesas. Vėliau sūnus su presu ėmė skaldyti, ant metalinio padėklo su kūju daužyti. Tuomet aš pertrintu su metaliniu grūstuvėliu“, – varginantį procesą nupasakojo Roma.
Nežino, ar yra daugiau tokių kūrėjų
Pašnekovė nėra girdėjusi apie kitą menininką lietuvį, kuriantį paveikslus iš akmens dulkių. Gali būti, kad ji tokia – vienintelė. Nebent kas nors pasislėpęs sau kuria ir neviešina.
Paprašyta atskleisti, už kiek susidomėjusiam parduotų savo paveikslą, Roma sumos negalėjo įvardyti, tikino, kad pirmiausiai reiktų pasinaudoti eksperto paslaugomis. S.Petraškos paveikslų, kaip sužinojo muziejuje, kainos vidurkis svyruodavo apie 4 tūkst. litų.
„Ne vienas teiravosi, už kiek parduočiau. Nežinau, kaip įvertinti pusmečio darbą. Esu tik sūnaus šeimai, sesei, draugei, tėvams, pusbroliui, gyvenančiam Airijoje, padovanojusi. Gal šešiuose namuose mano paveikslai kabo. Pas pačią ant sienų – 9“, – šyptelėjo Roma.
Kulinare (restorane bei valgykloje) ji dirbo iki tol, kol susilaukė vaikelio. Tuomet Joniškyje valdė drabužių parduotuvę. „Joniškio vandenyse“ įsidarbino dėl itin šaunaus kolektyvo.
„Taip prigijau šioje bendrovėje, kad nebegaliu išeiti. Niekas nepaleidžia, tai ir sėdžiu“, – nusijuokė pašnekovė, kurios parodą Joniškyje aplankė ir vienas parlamentaras, tad kitąmet Romos paveikslai turėtų būti eksponuojami Seime.
Jais pasipuošti norėtų ir mokykla, kurią Roma yra baigusi.
Baigdamos pokalbį dar pasvarstome ir apie ateitį. Ne vienas, susižavėjęs pašnekovės kūryba, norėtų stebėti visą procesą, tad ar nebus taip, kad netrukus Roma įkurs edukacijų studiją ir taps mokytoja?
„Taip toli negalvoju, – nusijuokė ji. – Dabar buvau užsiėmusi kalėdinių žaisliukų gamyba, betonavau vazeles, bumbulus. Nesėdžiu vietoje. Vis prisigalvoju. Nelabai ir iš darbo mane kas lengvai paleistų. Būtų daug ašarų. Tėvai sensta – reikia prižiūrėti. O ir anūkė gimė – turiu džiaugsmo. Tad užtenka visko, ką dabar turiu. Prie verslų taip pat nesinori grįžti.“
