Mokytojas V.Navickas iki šiol kritiškai žiūri į savo darbą rengiant vadovėlį, tad susirinkusiems iškėlė klausimą, ar apskritai reikia istorijos vadovėlio 11-12 klasei, nes dažnas mokytojas sako, kad istorijos vadovėlio 11-12 klasei nereikia.
Reikia ar nereikia?
„Todėl, kad mokoma to paties, kaip ir 7-10 klasėse. Yra tokia išeitis – pasiėmei tuos pačius vadovėlius ir mokai to paties. Kiti mokytojai sako – ne, nes reikia mokyti kitaip. Jeigu mokoma taip pat ir to paties, tai kam jis reikalingas?“ – klausė vadovėlio autorius.
Dėmesys skiriamas pagrindiniams istorijos aspektams. Tad nėra tradicinio ir daugumai dabar naudojamų vadovėlių būdingo visuotinio istorijos mokymosi modelio. Nebandyta atkartoti mokiniams pagrindinės mokyklos istorijos kurso medžiagos, – sakė V.Navickas.
Pasak V.Navicko, iš pirmo žvilgsnio medžiaga vadovėlyje ta pati, parašyta „copy-paste“ principu – viskas bus sudėta ir pavadinta istorijos vadovėliu 11-12 klasei. Čia pat autorius ir paneigė, kad vadovėlis rašytas kopijuojant kitus vadovėlius.
„Atsisakyta visko apie viską rašymo. Dėmesys skiriamas pagrindiniams istorijos aspektams. Tad nėra tradicinio ir daugumai dabar naudojamų vadovėlių būdingo visuotinio istorijos mokymosi modelio. Nebandyta atkartoti mokiniams pagrindinės mokyklos istorijos kurso medžiagos“, – sakė V.Navickas. Pasak jo, ruošiantis istorijos olimpiadai vadovėlio nepakaks, tačiau egzaminui – traktuojant kaip vientisą mokymosi medžiagą drauge su parengtomis pratybomis – pakaks.
„Vadovėlis turi suteikti ne visą informaciją, o pagrindus tolimesnei veiklai. Jeigu dėtume „viską“, tai vien apie karavelės konstrukciją išeitų apie 30 tomų. Vadovėlis yra viena iš mokymosi priemonių“, – sakė V.Navickas.
Keista ugdymo programa
Pasak V. Navicko, kuriant istorijos vadovėlį, buvo labai sudėtinga suderinti vidurinio ugdymo bendrųjų ir istorijos brandos egzaminų programų reikalavimus. „Niekur pasaulyje nėra dviejų programų, o mes turime vidurinio ugdymo programą ir egzaminų programą. Vidurinio ugdymo programoje yra dalykų, kurių mes turime mokyti, bet į egzamino programą tai neįeina. Tada kyla klausimas, ar tie dalykai turi būti vadovėlyje. Jeigu jų nebus, recenzijos niekas neduos ir vadovėlio nebus. Štai kad ir kryžiaus žygiai – egzamino programoje yra, o vidurinio ugdymo programoje – nėra. Antikos ištakos vidurinio ugdymo programoje yra, o egzaminuose – nėra“, – sakė V.Navickas.
Niekur pasaulyje nėra dviejų programų, o mes turime vidurinio ugdymo programą ir egzaminų programą. Vidurinio ugdymo programoje yra dalykų, kurių mes turime mokyti, bet į egzamino programą tai neįeina, – sakė V.Navickas.
Kaip teigė autorius, jeigu pačiam leistų padaryti programą, tada vadovėlis būtų žymiai geresnis. Ypač kai iki šiol visus standartus atitinkantį vadovėlį parašyti buvo misija – neįmanoma. Vidurinio ugdymo istorijos programoje vyrauja abstraktumas, chronologinė istorijos seka maišosi su temine, neaišku, kodėl tam tikras datas ir istorines asmenybes turi mokytis mokiniai, kurios – ne visada reikšmingos.
„Bet turiu labai griežtai vadovautis vidurinio ugdymo ir egzamino programomis, turiu rašyti taip, kaip nurodyta. Pas mus yra keistas dalykas – vieni ruošia programas, kiti rašo vadovėlius. Jeigu sukūrei programą, tai pagal ją ir reikėjo parašyti vadovėlį“, – teigė V.Navickas.
Beprecedentis atvejis
Recenzentų atsiliepimai apie pateiktą mokymosi medžiagą šiame vadovėlyje – itin teigiami. „Humanitarinių mokslų daktarė, istorijos mokytoja ekspertė Nelė Kostinienė praktiškai niekam neduoda iš pirmo karto spausdinti vadovėlio, o mums davė iš karto. Ta reakcija per dvi paras nuėjo per visą Lietuvą“, – teigė vadovėlį išleidusios leidyklos direktorius Justinas Babeckas.
Istorijos mokytojas ekspertas Andrius Porutis ir N.Kostinienė vadovėlio recenzijoje teigia, kad autoriai negudravo, bandydami atkartoti ir priminti mokiniams pagrindinės mokyklos istorijos kurso medžiagą, o siekė atskleisti vieną svarbiausių istorijos teminių sričių – visuomenės istoriją.
Tad šis vadovėlis – vienas pirmųjų rimtų bandymų turinio tematika iš esmės konceptualiai atskirti pagrindinės ir vidurinės mokyklų istorijos kursus. Žinoma, tiek recenzentams, tiek vadovėlį parengusiems autoriams kilo klausimas, kaip su nauja mokymosi medžiagos pateikimo forma susidoros mokiniai ir mokytojai, kurie pripratę mokyti kitaip.
Pasak vadovėlį išleidusios leidyklos vadovo, D.Boguševičius rašė tekstus, o visas užduotis, žemėlapius ir medžiagą rengė V.Navickas.
