Vaikų ir tėvelių laisvalaikio ir užimtumo studijos „Smalsūs šnekučiai“ įkūrėja ir vadovė dr. Eglė Krivickaitė-Leišienė papasakojo, kaip kilo mintis suburti grįžusias ar planuojančias grįžti į Kauną šeimas. Pasak jos, svarbiausias studijos tikslas – emigrantų mažyliams padėti adaptuotis Lietuvoje.
„Norime suvienyti iš emigracijos grįžusias šeimas, vaikus suburti bendrai veiklai. Kurdama studiją, pirmiausia pagalvojau apie vaikus, kurie sugrįžta į Lietuvą ir keliauja į darželius ar mokyklą.
Pati esu psicholingvistikos mokslų daktarė, tiriu vaikų kalbą, jos raidą. Pastaruoju metu „ant bangos“ – dvikalbystė/daugiakalbystė. Apie tai daug ir plačiai kalbama. Keletą vasarų teko dirbti privačiame logopedės kabinete su vaikais, kurie su tėveliais iš užsienio trumpam grįždavo į Lietuvą. Gimdytojai, nerimaudami dėl vaiko lietuvių kalbos, norėdavo „pataisyti“ tartį, praplėsti žodyną, „sutvarkyti“ gramatiką. Taigi vaikučių problemos, o ir tėvelių nuogąstavimai, man yra žinomi.
Mūsų tikslas – suburti mažuosius, kad jie linksmai, produktyviai praleistų laiką, nepamirštant ir lietuvių kalbos lavinimo užduotėlių“, – teigė E.Krivickaitė-Leišienė.
Vaikučių popietės susitikimuose laukiamos ir tos šeimos su vaikučiais, kurios grįžta į Kauną trumpam laikui, atostogoms. Siekiama, kad vaikai produktyviai praleistų laiką, norima udgyti jų pasitikėjimą savimi. Popiečių metu veiklos vaikams organizuojamos pagal amžių.
Šis VšĮ „Smalsūs šnekučiai“ organizuojamas projektas dar tik įsibėgėja, tačiau susidomėjimas vis didėja. Todėl greitu metu ruošiamasi organizuoti pirmąjį iš emigracijos į Kauną ar Kauno rajoną grįžusių gyventi šeimų susitikimą.
„Lietuvoje, kiek žinoma, tokių emigrantų vaikų ir jų tėvelių susibūrimų nėra organizuota. „Smalsūs šnekučiai“ ir Kauno miestas pirmasis rengia tokias popietes grįžusiems ar grįžtantiems emigrantams“, – patikino studijos, įsikūrusios Garliavoje, Kauno rajone, įkūrėja.
Studija įkurta šių metų vasario pabaigoje. Dirba ji visą darbo dieną, priima įvairaus amžiaus vaikus: nuo 1,5 iki 6 metukų. Tėveliai savo atžalas į „Smalsius šnekučius“ atveda dėl įvairių priežasčių: kad įprastų būti be jų – pasiruoštų darželiui, kad pabendrautų su kitais vaikais, kad išmoktų dalintis ir pan.
