Sekmadienį prie Lietuvos žydų bendruomenės pastato iš žemių buvo supilta svastika, „papuošta“ keliomis gėlėmis. Šios bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky komentavo, kad išpuolis tikrai kelia nerimą, ypač turint omenyje, kad beveik po savaitės bus minima Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena.
Pastaruoju metu išpuoliai prieš žydų bendruomenes pastebimi ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Jungtinėse Amerikos valstijose (JAV) itin padaugėjo naujienų apie šaudynes sinagogose ir kitokio pobūdžio išpuolius.
Europos žydų kongreso (EJC) prezidento Moshe Kantoro įsteigtas „Kantoro centras“ suskaičiavo, kad smurtinių išpuolių ir neapykantos incidentų prieš žydus visame pasaulyje pernai, lyginant su 2017-aisiais, padaugėjo 13 proc nuo 342 iki 387. Pernai, centro skaičiavimais, pasaulyje dėl antisemitizmo buvo nužudyta 13 žydų.
Tiesa, šis tyrimas buvo palankus Rytų Europai. Fiksuota, kad išpuolių prieš žydus daugėja JAV, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje, bet ne Rytų Europoje.
Šių metų apžvalga, deja, jau gali atrodyti kitaip.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istorikas, dr. Linas Venclauskas, 15min aiškina, kad pastarieji išpuoliai prieš Lietuvos žydų bendruomenę iš dalies yra kai kurių šiandieninių šalies diskusijų pasekmė. Pasak mokslininko, tai galėjo išprovokuoti ginčai dėl tokių istorinių asmenybių kaip Kazys Škirpa ar Jonas Noreika-generolas Vėtra, kurie yra siejami su lietuvių antisemitizmu.
„Sakoma, kad generolas Vėtra yra prisidėjęs ir prie Holokausto. Nors jis tiesiogiai nieko nešaudė ir nežudė, Holokausto sąvoka tarptautiniame kontekste yra jau šiek tiek plačiau aprėpiama.
Nesinorėtų to, bet gali būti, kad tokių išpuolių daugės.
Kitai daliai visuomenės tai yra pasididžiavimą keliančios asmenybės, todėl natūralu, kad pagal visus sąmokslo teorijos principus dalis visuomenės tiki, kad čia yra žydų interesas, lietuvių interesų nesupratimas, noras juodinti svarbius Lietuvos istorijos XX a. vidurio veikėjus“, – kalba L.Venclauskas.
Jo manymu, šis incidentas gali būti ne paskutinis: „Nesinorėtų to, bet gali būti, kad tokių išpuolių daugės.“
L.Venclauskas aiškina, kad neapykanta prieš žydų bendruomenes vien Europoje gaji jau nuo Antikos laikų – ji tai suintensyvėja, tai vėl mažėja, o šiuo metu ji itin suaktyvėjusi. Pasak jo, toks bendras įtampos kontekstas galėjo sustiprinti neapykantą ir Lietuvoje.
„Antisemitizmas kai kada šokteli ir Europoje, ir pasaulyje. Žinome ne vieną ir ne du atvejus, kai tiek Europoje, tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose į sinagogą buvo įsiveržta, nemažai žydų buvo užpulti ir nužudyti. Bendras įtampos laukas visgi duoda savo rezultatus“, – dėsto VDU daktaras.
Deja, didžioji ironija ta, kad nesimokome iš istorijos, ir labai dažnai įvykiai kartojasi.
Istorikas pastebi, kad net ir tokie žiaurūs istoriniai momentai kaip Holokaustas ne visada pamoko žmoniją, todėl neapykanta, nors ir kitomis formomis, bet pasikartoja.
„Vienas iš Holokausto patirties įsisavinimą lydinčių sakinių yra „niekada per amžius“, lyg su ta mintimi, kad mes turėtumėme mokytis iš istorijos. Deja, didžioji ironija ta, kad nesimokome iš istorijos, ir labai dažnai įvykiai kartojasi. Gal ne tokiu pačiu pavidalu, bet panašiomis aplinkybėmis.
Čia galima paminėti ir pabėgėlių krizę, požiūrį į juos ir problemas, kai jie palieka savo namus dėl karo. Jie nėra labai laukiami ir toje pačioje Europos Sąjungoje. Labai panašią situaciją turėjome ir nuo 1938 metų, kai žydų emigrantai taip pat nebuvo laukiami nei Europoje, nei pasaulyje, todėl išvados nepadarytos.
Kita vertus, visuomenės yra daugialypės – nepasakyčiau, kad Lietuvos visuomenė kažkuo išsiskiria, bet kiekvienoje visuomenėje yra antisemitines pažiūras puoselėjančių, nekritiškai mąstančių žmonių. Ta žmonių grupė neturi tvirto atsakomybės jausmo, visuomet nori lengvų, aiškių atsakymų. Jeigu kažkas man nepatinka, nepasiseka, tai randu atpirkimo ožį ir suverčiu visas bėdas vienai ar kitai bendruomenei“, – svarsto L.Venclauskas.
Turi reaguoti patys piliečiai
Istorikas kalba, kad Lietuvoje užfiksuoti išpuoliai prieš žydų bendruomenę nėra aiškiai organizuoti ir sistemingi, tačiau kiekvienas toks atvejis privalo būti tiriamas ir tinkamai įvertinamas.
Vis dėlto, L.Venclausko teigimu, bene svarbiausia užduotis yra pačiai visuomenei parodyti, kad su neapykantos kurstymu ji nesusitaikys ir to netoleruos.
Jei nėra reakcijos į išpuolius, jie kartosis ir bus dar didesni, augs antisemitinis apetitas.
„Iki Antrojo pasaulinio karo ar jo metu nacių Vokietijoje ar Austrijoje tokie incidentai būtų vertinami kaip pasikarščiavimas, tai tokia visuomenės ir institucijų pozicija jau būtų pavojinga. Jei nėra reakcijos į išpuolius, jie kartosis ir bus dar didesni, augs antisemitinis apetitas“, – sako L.Venclauskas.
Premjeras Saulius Skvernelis antradienį reagavo į sekmadienio išpuolį, tikindamas, kad valstybė „netoleruos nesantaikos kurstytojų ir vandalų“, ir pabrėžė, kad religinei ir tautinei tolerancijai ateityje bus skiriamas ypatingas dėmesys. Tuomet, kai Lietuvos žydų bendruomenė pranešė dėl grasinimų uždaranti sinagogą Vilniuje ir savo būstinę, premjeras taip pat reagavo. Jis teigė, kad tautinės neapykantos kurstymas jokia forma nėra ir nebus toleruojamas, o Lietuva yra šalis, kur taikiai sugyvena ir saugiai privalo jaustis visų tautybių piliečiai.
Prezidentas Gitanas Nausėda savo pozicijos dėl abiejų atvejų iki šiol nepateikė, bet, istoriko teigimu, žmonės neturėtų laukti, kol valdžia pasakys kažką už juos – reaguoti turi kiekvienas pilietis.
„Reaguoti į išpuolius labiausiai turėtų pačios visuomenės grupės, patys piliečiai. Žinant Holokausto kontekstą ir svastikos simbolio prasmę, tai siunčia stiprią nerimo žinutę. Žydų bendruomenė Lietuvoje nėra didelė, labai daug šeimų turi tą Holokausto patirtį ir yra praradę savo artimuosius, tai ta reakcija visuomenėje tikrai turėtų būti.
Žinoma, svarbu, kad valstybės pareigūnai pasisakytų apie tokį neapykantos kurstymą, nes tada valstybė yra plačiau matoma ir tarptautinėje arenoje. Bet lygiai taip pat svarbu, kad žmonės, ginantys vertybes, reaguotų ir sakytų, kad tai nėra tas kelias, kuriuo mes turime eiti“, – įsitikinęs L.Venclauskas.
