„Informacija apie telegramą buvo paskelbta vienoje vokiečių istoriko Vernerio Badlerio knygų, parašytų 1960-aisiais, kurioje jis citavo šią telegramą“, – 15min teigė Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas Vytautas Petronis.
Jis nesureikšmina šio atradimo. Kadangi Brandenburgo archyvo darbuotojai daugelį turimų šaltinių suskaitmenino, Lietuvos istorijos institutas, remdamasis nuoroda knygoje, praėjusių metų vasarą pateikė archyvui užklausą ir gavo teigiamą atsakymą apie telegramos tikrumą. Lietuvą pasiekė tik skaitmeninė telegramos versija.
„Telegramos turinys paprasčiausias: sakoma, kad Lietuvos Taryba paskelbė Nepriklausomybės Aktą ir apie tai informuoja – yra šiek tiek išversto teksto, apie ką tas Aktas“, – pasakoja daktaras V.Petronis.
Telegrama – tarpinis dokumentas
1917 metų gruodžio 11-ąją Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją, kuri pranešė apie atstatomą Lietuvos valstybę, tačiau amžinais ryšiais susijusią su Vokietija, tad, anot mokslo darbuotojo, išsiųsta telegrama reiškė šių ryšių pabaigą.
„Telegrama buvo kaip paskelbimas, kad Lietuva – nepriklausoma valstybė ir dabar pati tvarkosi savo reikalus. Apie tai buvo informuota Vokietijos Reichstago kanceliarija su paklausimu, ką daryti toliau“, – sako jis.
Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros ir vadybos projektų koordinatorius R.Klimavičius teigia, kad ir be atrastos telegramos buvo aišku, jog Vokietijos parlamentas žinojo apie nepriklausomą Lietuvą.
Tai vienas iš tarpinių dokumentų, kuris patvirtina, kad Akto [dublikato] galima ieškoti Vokietijoje.
„Tačiau tai vienas iš tarpinių dokumentų, kuris patvirtina, kad Akto [dublikato] galima ieškoti Vokietijoje“, – priduria jis.
Bičių sukapotas Nepriklausomybės Aktas – pasaka
R.Klimavičius, prieš 14 metų išleidęs knygą apie galimas versijas, kur galėtų slėptis tiek Vasario 16-osios akto originalas, tiek dublikatas, teigia, kad naujų versijų nėra.
Iki šiol skelbta, kad dokumento originalas pateko į Jono Basanavičiaus rankas, kurį jis įdėjo į vieną iš tuometinės Lietuvos mokslo draugijos bibliotekos knygų ir pamiršo.
Pagal kitą versiją, po nepriklausomybės paskelbimo Aktas iš signataro Vlado Mirono rankų pateko į jo bendraminčio Vlado Jezukevičiaus avilį, o ten jį sukapojo bitės. Pastaroji istorija, R.Klimavičiaus nuomone, yra nereali, kadangi ji paremta tik žmonių atsiminimais.
„Čia sumaišyti faktai – ir laikas sumaišytas, ir asmenys galbūt visai ne tie, ir ne apie tą dokumentą kalbama. Realių dalykų šioje istorijoje mažai, išskyrus pavardes, kurios joje minimos“, – sako istorikas.
R.Lopata: Aktas buvo perduotas Tūbeliams
Akto dublikatas iki 1940-ųjų birželio, iki tol, kol į Lietuvą įžengė sovietai, buvo patikėtas Prezidento kanceliarijai Kaune, kur jis atsidūrė vėliau – neaišku. R.Klimavičiaus teigimu, dokumento pėdsakai veda į užsienį – Vokietiją, Rusiją ar Švediją, kur galimai nukeliavo ir užsienių kalbomis rašyti originalūs Akto variantai ar variantas.
Vokietijos archyvuose galima ieškoti vokiškojo varianto, kuris buvo įteiktas vokiečių valdžiai. Jis turėtų būti parašytas vokišku tekstu, pasirašytas visų signatarų.
„Vokietijos archyvuose galima ieškoti vokiškojo varianto, kuris buvo įteiktas vokiečių valdžiai. Jis turėtų būti parašytas vokišku tekstu, pasirašytas visų signatarų, – teigia istorikas. – Galimas variantas, bet tikimybė nedidelė, kad dokumentas rusų kalba yra Rusijos archyvuose, arba kitas variantas, kad 1940-aisiais į Rusiją buvo nuvežtas dublikatas. O dėl Švedijos archyvo irgi tas pats. 1939 metais į Švediją, siekiant apsaugos, buvo išvežti Lietuvos archyvai. Buvo nurodyta, kad tai – du dokumentų ryšuliai. Kokie dokumentai, niekas negali pasakyti, bet tikėtina, kad svarbius dokumentus, tarp jų Aktą, galėjo išvežti.“
2013 metais Lietuvos nacionalinės televizijos laidai „Savaitė“ profesorius Raimundas Lopata pareiškė įtariantis, kad dublikatas yra Lietuvoje, ir spėjo, kad jį saugo prezidento Antano Smetonos giminės.
„Tai viena iš versijų, kad kilus sumaiščiai, artėjant okupacijai, iš Prezidentūros archyvų [dublikatas] buvo perduotas A.Smetonai, o per Sofiją (A.Smetonos žmoną – aut. past.) – Tūbelių šeimai (Sofijos sesers šeimai – aut. past. )“, – 15min.lt dabar pasakojo R.Lopata.
Istorikas: R.Lopatos teiginiai – be pagrindo
Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas V.Petronis sako nežinantis, iš kur tokią informaciją apie dokumento vietą turi R.Lopata.
„Kiek suprantu, niekas nežino. Ieškoti Lietuvos Nepriklausomybės Akto galima, bet nėra už ko užsikabinti, niekas konkrečiai negali pasakyti, kaip jis iškeliavo, kur iškeliavo ir ar apskritai iškeliavo, nes nėra informacijos“, – tvirtina daktaras.
Ieškoti Lietuvos Nepriklausomybės Akto galima, bet nėra už ko užsikabinti, niekas konkrečiai negali pasakyti, kaip jis iškeliavo, kur iškeliavo ir ar apskritai iškeliavo, nes nėra informacijos.
Kultūros ir vadybos projektų koordinatoriaus R.Klimavičiaus nuomone, aukščiau minėti R.Lopatos teiginiai neturi pagrindo: „Aš suprantu taip: kai profesorius pasako kažkokį teiginį, jis jį turėtų paremti faktais, bet sakyti teiginį, kai neturi jokios faktinės medžiagos, yra mažiausiai vaikiška. Kodėl jis taip pasakė, nežinau, negaliu pasakyti.“
Trečiadienį koncernas „MG Baltic“ paskelbė įsipareigojantis sumokėti 1 mln. eurų asmeniui ar asmenų grupei, perdavusiai Nepriklausomybės Akto originalą. R.Klimavičius sako, kad koncernas tai padarė laiku – artėjant nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiui.
„Kiek suprantu, valstybinės institucijos pradėjo [Nepriklausomybės akto paiešką], ar būtų tai pradėjusios, siekdamos kažką rasti šimtmečiui. Taigi „MG Baltic“ valstybinėms institucijoms įtakos galbūt ir neturės“, – svarsto istorikas.
„MG Baltic“ iškėlė neįgyvendinamą sąlygą
Jo nuomone, galimybių, kad Aktas atsiras koncerno prezidento Dariaus Mockaus rankose, nėra.
„MG Baltic“ turi vieną sąlygą – jie prašo pateikti patį dokumentą. Jeigu tas dokumentas saugomas ne privačių asmenų, tai iš valstybinių archyvų niekas jo neatiduos – tam reikia mažiausiai tarpvalstybinių sutarčių. Taigi praktiškai pateikti dokumento originalą ir gauti išmoką yra nerealu“, – konstatuoja R.Klimavičius.
Lietuvos Nepriklausomybės Aktą 1918-ųjų vasario 16 dieną pastate, kuriame tuo metu veikė Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centrinis Komitetas, pasirašė 20 signatarų, iš jų pirmasis – Jonas Basanavičius, kiti pasirašė abėcėlės tvarka.
Šįmet minimos 99-osios Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo metinės.
