Pasikeitus lietuvio mąstymui ir tapatybei, diskusijos dalyvių teigimu, ją reikėtų įprasminti naujai, išaukštinat herojus ir patikrinant save, ar gintume tėvynę taip kaip Sausio 13-osios aukos.
Visuomenei renginiai neįdomūs
„Ar vykstantys renginiai visuomenei yra prasmingi?“ – diskusijos pradžioje paklausė istorikas ir žurnalistas Tomas Vaiseta, anot kurio, menkas visuomenės dalyvavimas renginiuose rodo, kad, išskyrus bėgimą, kiti Sausio 13-osios minėjimo būdai jos nedomina.
T.Vaisetos teigimu, tai lėmė radikalus visuomenės mąstymo, gyvenimo būdo, pomėgių, norų ir valstybės suvokimo pokytis prasidėjęs dar 1991-asiais.
„Jeigu mes manome, kad tie laikai mums vis dar kažkuo svarbūs, turime tam sukurti naują prasmę. Tai visiškai nereiškia, kad mes bandome kvestionuoti patį įvykį – nieks nebando kvestionuoti, kad netektys yra labai skaudžios [...] – bet šalia to mums reikia pradėti galvoti, kuo tas įvykis svarbus šiandien, šiai naujų vertybių visuomenei“, – sakė jis.
Sausio 13-oji vyksta Ukrainoje
Diskusijoje dalyvavęs visuomenininkas Gabrielius Liaudanskas-Svaras su tokiais teiginiais sutiko ir pripažino aukščiau minėtuose renginiuose nesilankantis.
„Aš nevaikštau į Sausio 13-osios renginius. Niekada. Labai atsiprašau, aš net neinu... Man to nereikia, bėgimo nemėgstu. Būtų plaukimas – plaukčiau“, – kalbėjo jis.
Aš nevaikštau į Sausio 13-osios renginius. Niekada. Labai atsiprašau, aš net neinu... Man to nereikia, bėgimo nemėgstu. Būtų plaukimas – plaukčiau.
Naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją praleidęs prie televizijos bokšto ir Nacionalinės televizijos ir radijo pastato, G.Liaudanskas-Svaras pasakojo paminintis taip: su draugais aplankantis Antakalnio kapines, nueinantis prie Gedimino kalno, aptariantis įvykius su savo vaikais ir juos apmąstantis.
„Kiekvienas su tuo turi asmeninį santykį ir kiekvienam jį reikia rasti“, – teigė visuomenininkas.
Lenktynininkas Benediktas Vanagas, priminęs, kad Sausio 13-oji tebevyksta tik kitoje valstybėje – Ukrainoje – ragino ieškoti naujų Laisvės gynėjų dienos prasmių ir simbolių.
„Jeigu mes tikėsimės, kad valstybinės institucijos padarys kažką ypatingo progresyviai ir produktyviai... Manau pradėkime nuo savęs – taip gimė Misija Sibiras, [...] tas pats Vytis“, – teigė jis.
Valstybinės šventės – be aiškios prasmės
„Lietuviai yra labai dramatiška ir traumuota visuomenė. Mes esame didelė šalis, kuri viską pralošė, vos neišnyko ir kažkaip išsigelbėjo. Dėl to mūsų šventės yra tokios, kai šaukiamės Dievo, arba yra pralaimėjimo šventės, – teigė viešųjų ryšių specialistas Mykolas Katkus. – Mes turime labai daug valstybinių švenčių be aiškios prasmės – Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, Liepos 6-oji, trėmimų diena, Žolinė [...] – turime labai daug švenčių, kurios yra panašios. Sausio 13-oji iš visų šitų švenčių man išsiskiria kaip šventė su labai aiškia prasme ir simbolika: yra naktis, yra laužas, yra objektas, yra vieta, yra balsas, yra tankas, yra viskas, ko reikia“.
Lietuviai yra labai dramatiška ir traumuota visuomenė. Mes esame didelė šalis, kuri viską pralošė, vos neišnyko ir kažkaip išsigelbėjo. Dėl to mūsų šventės yra tokios, kai šaukiamės Dievo, arba yra pralaimėjimo šventės.
E.Jakilaičiui priminus Sausio 13-osios kaip Pergalės dienos apibūdinimą, kuris siejasi su Antruoju pasauliniu karu ir Rusijos minima Pergalės diena prieš nacistinę Vokietiją, M.Katkus akcentavo Sausio 13-ąją kaip vienybės dieną.
„Kad ir kaip banaliai skambėtų, vienybės simbolis, kuris yra Sausio 13-oji, man atrodo skambesnis negu sėkmės ar pergalės“, – dėstė jis.
Lietuviai – nebe liūdesio tauta
Man rimties ir susikaupimo diena yra Sausio 13-oji, visos kitos dienos yra nuostabios šventės – koncertai, išvykos, himnas, gamta liepos mėnesį.
Istorikas T.Vaiseta prieštaravo M.Katkui, teigusiam, kad lietuvių šventės – liūdesio šventės. Jo nuomone, visuomenei, kaip ir atskiram žmogui, reikia „išgedėti“, o Sausio 13-oji tam tikra prasme ir buvo trauminė patirtis. Šiandien, anot T.Vaisetos, mes jau nesame liūdesio tauta – tai tik mitas.
„Kai mes 1990-aisias ištrūkome iš sovietinio kalėjimo, po 50-ies metų okupacijos mums reikėjo sugalvoti, kas mes esame ir savo naująją tapatybę pradėjome kurti mitais, – teigė jis. – Sausio 13-oji, Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, Liepos 6-oji. Kiek jūs iš tų dienų iš tikrųjų liūdite? Man rimties ir susikaupimo diena yra Sausio 13-oji, visos kitos dienos yra nuostabios šventės – koncertai, išvykos, himnas, gamta liepos mėnesį.“
Pasak T.Vaisetos, Sausio 13-oji yra ta diena, kai kartą per metus kiekvienas asmeniškai sau turėtų užduoti paprastą, bet esminį klausimą – ar aš vis dar esant reikalui esu pasiryžęs paaukoti savo gyvybę dėl šitos valstybės, kurioje mes gyvename.
„Tam nereiki eiti į koncertą, nereiki eiti prie laužų. Tą galimą padaryti atsisėdus ramiai prie televizoriaus žiūrint kokį nors dokumentinį filmą arba serialą“, – teigė jis.
Mums trūksta herojų
„Aš irgi nei per vieną šventę, išskyrus Sausio 13-ąją, neliūdžiu“, – T.Vaisetai antrino G.Liaudanskas-Svaras ir diskusiją nukreipė kitur.
„Mums trūksta herojų, mums reikia istorijos, į kurią [galėtume] įsikabinti. Tai gali būti mitas, gali būti nevisiška teisybė, gali būti šiek tiek hiperbolizuota – visos pasaulio šalys visais laikais tai darė“, – konstatavo jis.
Herojų paieškai pritarė ir M.Katkus: „Mums reikia vienybės, reikia vietos, kuri suvienytų 3–6 lietuvas, kurios gyvena Dubline, Londone, Kelmėje, Alytuje ir Vilniuje. Manau, kad Sausio 13-osios auka yra vienas iš nedaugelio šventų dalykų, [nutikusių] per skausmingą 25-ių metų laikotarpį. Mums svarbus naratyvas būtų ieškoti to, kas vienija, ieškoti herojų, kurie tokiais yra ne man, ne mums [...], bet visiems“.
Žodžiai apie herojus E.Jakilaičiui priminė pirmąjį jo bėgimą „Gyvybės ir mirties keliu“, kai žurnalistas tam tikrą atstumą nusprendė bėgti už Sausio 13-osios aukas.
„Bijau pameluot, bet ketvirtos pavardės aš jau nebeprisiminiau ir pasidarė labai liūdna, kad negalėjau prisiminti tų žmonių pavardžių.
Mes turime herojus, apie juos galime daryti filmus, paprasčiausiai mums reikia pradėti tai daryti. Tai gali būti herojų diena“, – pasiūlė jis.
Bijau pameluot, bet ketvirtos pavardės aš jau nebeprisiminiau ir pasidarė labai liūdna, kad negalėjau prisiminti tų žmonių pavardžių.
E.Jakilaičio teigimu, Sausio 13-ąją turėtume švęsti: „Šventės labiau sutelkia, pozityvas užkrečia, [...]. Taip, reikia gerbti, atsiminti, bet pergalę reikia švęsti“.
Sausio 13-ąją palygino su Vėlinėmis
„Neorėčiau sutikti su tais, kurie sakytų, kad [Laisvės gynėjų dieną] reikia švęsti“, – prieštaravo diskusiją stebėjusi Sausio 13-osios įvykių liudininkė, naktį budėjusi prie televizijos bokšto.
„Ten šventimo nebuvo. Ten tikrai buvo liūdna. Išgyventi teko daug“, – sakė ji ir papasakojo tuo metu televizijos bokšte dirbusio televizijos siųstuvų viršininko Algirdo Ramanausko istoriją, kuris užsibarikadavęs nuo kareivių apsaugojo televizijos siųstuvus, kurie leido informaciją apie plūstančius kareivius perduoti televizijos žiūrovams.
„Taip, kaip mes lapkričio 1-ąją pagerbiame tėvus kapuose, taip čia pagerbiame žuvusius už laisvę ir padėkojame“, – konstatavo liudininkė.
Taip, kaip mes lapkričio 1-ąją pagerbiame tėvus kapuose, taip čia pagerbiame žuvusius už laisvę ir padėkojame.
Laisvės gynėjų diena – didvyrių diena
„Minėkim žuvusius, gerbkim juos, dėkim gėles ir ugnį jiems dekim – būtiniausiai – ir ateitį taip darykim, bet dabar sau turime įrodyti, jog esame stiprūs“, – rėžė G.Liaudanskas-Svaras.
Aš manau, kad herojai yra ir vienybė, ir pergalė – nes herojus negali būti be pergalės.
Diskusijos metu keletas žmonių pasiūlė naujų idėjų, kurios Laisvės gynėjų dieną įprasmintų kitaip: Milda ragino uždegti ugnies laužus visoje Lietuvoje, Almanas – sausio 12-ąją minėti, o 13-ąją – švęsti, M.Katkus Sausio 13-ąją pažymėti kaip Lietuvos herojų dieną, kuri aprėptų tiek liūdesio, tiek džiaugsmo emocijas.
„Tai yra visų herojų diena: tų, kurie sausio 13-ąją žuvo, tų kurie sausio 13-ąją transliavo, tų kurie kasdieną dirbo padėdami kitiems išlikti, ir tų herojų, kurie padėjo mums, kaip valstybei, atsirasti. Aš manau, kad herojai yra ir vienybė, ir pergalė – nes herojus negali būti be pergalės“, – tvirtino jis.
-
Minint Sausio 13-ąją: žinomų žmonių mintys ir atsiminimai socialiniuose tinkluose
-
Į Sausio 13-osios minėjimą neatvyko nei Rusijos, nei Baltarusijos ambasadoriai
-
Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis mamos į Sausio 13-osios minėjimą neatsivežė
-
Nukentėjusių nuo sovietų agresijos socialinėms garantijoms bus kuriamas atskiras įstatymas
Nepamirškime tų, kurie „nėjo“
Anot T.Vaisetos, kuriami herojai turėtų atstovauti ne tik Sausio 13-osios aktyvistams, bet ir tiems, kurie Lietuvos pasipriešinimo sovietinei santvarkai ir okupacijai įvykiuose nedalyvavo.
„Kai kalbame apie Sąjūdį, prieš akis matome mitingus, kai galvojame apie Sausio 13-ąją, prisimename žmones, kurie ėjo prie [televizijos] bokšto, prie Seimo, aukojo savo gyvybę, bet mes pamirštame, kad visuomenėje visada egzistavo didelė dalis žmonių, kurie nėjo, ir kuri nesuprato tų, kurie ėjo, – sakė istorikas. – Šie žmonės lygiai taip pat 27-erius metus kūrė šią valstybę ir mes jų negalime pamiršti. Galvodami apie kuriamą herojų, turime galvoti ir apie tai, kaip tiems žmonėms išaiškinti, kad tai yra ir jų herojai.“
„Kad kitą Sausio 13-ąją tų, kurie eis, būtų daugiau“, – apibendrino diskusijos moderatorius E.Jakilaitis.
