Atviras laiškas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) generaliniam direktoriui prof. dr. Adui Jakubauskui
Gerbiamas kolega,
drįstame taip į Jus kreiptis, nes esate mokslininkas ir turite nemažą dėstytojo darbo patirtį.
Jau visas mėnuo tęsiasi vieši debatai apie padėtį Jūsų vadovaujamoje institucijoje. Juos, kaip žinia, įžiebė 17 LGGRTC istorikų kreipimasis, iškėlęs, mūsų požiūriu, labai rimtas problemas, susijusias su tyrimų būkle šioje institucijoje. Problemos nėra vien akademinio ar juolab vadybinio pobūdžio klausimai, kaip nuo pat pradžių jas mėginote pristatyti, menkindami kreipimosi reikšmę ir jo signatarų, taip pat mūsų kolegų, intencijas. Net jei būtų tokių problemų, Jūsų pasirinktas stilius jas aiškintis viešumoje – pasitelkiant atvirą melą, savo srities profesionalų kompetencijos tiesmuką menkinimą, naudojimąsi tarnybine padėtimi – neprideda balų Jūsų, kaip vadovo, įvaizdžiui ir reputacijai.
LGGRTC patikėta visuomeninė misija vykdyti istorinius tyrimus itin jautrioje zonoje, nusėtoje iki galo neužgijusiais randais ir atvirais nervais, kurių šaknys glūdi XX a. skirtingai skaudžiuose įvairių mūsų visuomenės grupių išgyvenimuose. Be to, kuriant pasakojimą apie šį laikotarpį, norime to ar ne, turime ieškoti konsensuso su valstybėmis ir visuomenėmis tų aljansų, kuriuos laikome savo valstybingumo garantais. Todėl kiekvienas teiginys šiame pasakojime turi būti ne tik paremtas sąžiningų mokslinių tyrimų duomenimis, bet ir paliekantis atviras duris dialogui su kitais, turinčiais kitokias negu mūsų patirtis, – o ne gynybiškai uždaras.
Apeliavimas į tai, kad atviromis akimis leisdamiesi į nelengvų atsakymų paiešką mes neva tampame pažeidžiami blogio imperijų informacinėms atakoms, yra toks nerimtas, jog jį net argumentu pavadinti nelabai apsiverčia liežuvis. Istorijos balinimas, valstybinis atminties reguliavimas, istorinių tyrimų cenzūra ir jų instrumentalizavimas ir yra tos žaidimo taisyklės, kurias mums siekia primesti pagal jas gyvenantys mums nedraugiški režimai. Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo mūsų valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis savo politikos pavyzdžiu rodė, kaip svarbu neįsivelti į anos pusės melagių primetamus žaidimus dėl praeities, ir laikytis savo, tiesos ir faktų kelio. Juolab šiandien mėgdžioti pototalitarines istorijos politikas, tik išverstas „į savo pusę“, būtų ne tik trumparegiška, bet ir negarbinga savo valstybės tradicijos požiūriu.
Viešai nuskambėjo Jūsų pasakymas, kad istorikai LGGRTC yra valstybės tarnautojai ir, jeigu jie nori būti tik istorikai, jie neturi būti valstybės tarnautojai. Deja, bet šiuo atveju Jūs nepasakėte nieko originalaus, o tik perteikėte socialiniuose tinkluose radikalių visuomenininkų reiškiamą nuostatą, kad LGGRTC nėra akademinė institucija, o valstybės užsakymų vykdytojas, todėl tie, kurie nori akademinės laisvės, tegu pasiieško darbo kitur. Tik kai taip kalba fašistuojantys radikalai, gali suprasti (ne pateisinti), o kai taip prabyla institucijos, kurios pavadinime yra žodis „tyrimo“, vadovas ir dar su profesoriaus titulu, darosi nejauku. Argi jam neturėtų būti savaime suprantama, kad akademinių tyrimų kokybė ir patikimumas tiesiogiai priklauso nuo tyrėjo laisvės laipsnio? Tyrėjo darbas Lietuvoje jau ketvirtą dešimtmetį prasideda ir baigiasi su konstitucine garantija:
„Kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi.“ (str. 42). Pagal užsakymą istorinius tyrimus, aišku, galima vykdyti, tačiau civilizuotame demokratiniame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, niekas nekvestionuoja tokiems tyrimams samdomų ekspertų teisės laisvai pasirinkti tyrimo įrankius, naudoti visus prieinamus duomenis ir daryti nepriklausomas išvadas. Tokie gi ,,tyrimai“, kurie pagrindžia iš anksto žinomą, reikalingą išvadą, laikomi paprasčiausiu šlamštu, į kurį niekas rimtai nežiūri. Priimant tokį požiūrį nuosekliai, reikėtų pakeisti LGGRTC pavadinimą, vietoj žodžio ,,tyrimo“ įrašant žodį ,,propagandos“. Tada visiems būtų aišku, apie ką čia kalbama, o dangstyti mokslinių tyrimų terminu tokio lygio pažymas, kaip garsioji iki šiol LGGRTC viešuosius ryšius tvarkančio Daliaus Stanciko pažyma apie ,,Generolą Vėtrą“, yra tiesiog nedora.
Kalbos, kad centrą puola kažkokie piktavaliai arba jų sukurstyti naudingi idiotai, siekiantys sustabdyti totalitarizmo ir pasipriešinimo jam tyrimus, mus glumina ir skaudina. Nes taip pirštu bedama ne į ką kitą, o visų pirma į šį laišką pasirašančius žmones, visą savo akademinę karjerą paskyrusius būtent šios srities tyrimams, jų skatinimui ir sklaidai (žr. žemiau išvardytus svarbiausius jų darbus ta linkme). Ir ne, mes tikrai nenorime Centro sunaikinti. Jeigu to siektume, greičiausias ir efektyviausias būdas tai padaryti būtų jį tiesiog palikti savieigai (tolesnei savinaikai). Tai, kad mes jau ne vieną savaitę kalbame ir rašome apie LGGRTC problemas, manome turėtų būti pakankamas įrodymas, kad mūsų rūpestis yra tokius tyrimus stiprinti, o ne silpninti.
Labai norėtume tikėti, kad Jūsų intencijos niekada nebuvo blogos, tačiau krizės situacijos tai nei kiek nepakeičia. Nenorime, o ir nederėtų čia siūlyti galimų krizės įveikos receptų, bet manome, kad prieš pradedant gydyti ligą, visuomet prasminga ją tiksliai diagnozuoti ir suprasti padėties rimtumą. Todėl čia norėtume užduoti kelis klausimus ir pasidalyti keliais komentarais, kurie galėtų šiek tiek prasklaidyti diskusiją apgaubusias netikrų dūmų uždangas.
Pirmiausia norėtume paklausti, ar Jūs rimtai tikėjotės pakelti įstaigos akademinį prestižą, tuos keliolika (o iš tiesų – daugumą) Centre dirbančių istorikų pavertę antrarūše mažuma (jų gi tik 17, kas jie mums), o savo artimiausiais patarėjais pasiskirdami žmones, kurie laiko save pranašesniais už istorikus, tačiau nepaiso elementarių istorinio tyrimo taisyklių, kurioms išmokti reikia bent ketverių studijų universitete metų? Taip siunčiate valstybei ir visuomenei žinią, kad profesionaliu tyrėju gali iš karto nuo paskyrimo būti kiekvienas. Kam tada jai investuoti į istorijos studijas? Visuomenės ir valstybės požiūris į humanitarinio išsilavinimo vertę pamažu, bet jau keičiasi į gerąją pusę, todėl Jūsų transliuojamas požiūris primena laikus, buvusius, švelniai tariant, labai nepalankius humanitariniams mokslams.
Lygiai taip pat Jūs diskredituojate istorikų darbą, su kolegomis komunikuodami, kad istorikams reikėtų kuo mažiau savo tyrimuose remtis sovietų represinių struktūrų, kovojusių prieš partizanus, organizavusių trėmimus ir represijas, dokumentais, nes jie ,,nepatikimi“. Toks automatiškas viso didžiulio šaltinių komplekso eliminavimas yra nesuvokiamas. Nė viena iš komunizmo išsivadavusi šalis nesunaikino savo archyvų, o atvirkščiai, dauguma juos atvėrė visuomenei ir tyrėjams, finansuoja ir skatina tyrimus, kurie savo ruožtu neatskiriami nuo kritiško šaltinių vertinimo. Nemaža dalis tų kraštų, o taip pat ir Lietuvos žmonių tik per šiuos archyvus ir jų tyrimus turėjo galimybę sužinoti jų artimųjų likimą ir suvokti represinių struktūrų veikimą. Kita problema, kad diskredituojate paties Centro veiklą ir nemažą dalį Nepriklausomos Lietuvos istoriografijos, kuri remiasi šiuo dokumentų kompleksu (Nijolės Gaškaitės, Arvydo Anušausko, Arūno Bubnio ir kt. tyrimai), bet remiasi ne aklai, o kritiškai juos analizuoja.
Antra. Argi Jums neatrodė, kad Jūsų bičiulis iš Sąjūdžio laikų, taip nesavanaudiškai atsiliepęs į kvietimą pagelbėti Jums savo patarimais, gali dar ir luktelėti laisvės kovų dalyvio statuso, kurį jam taip operatyviai suteikė prie LGGRTC veikianti Rezistentų teisių komisija? Argi neatrodė keista, kodėl tokio statuso vis dar neturi žmonės, dėl kurių indėlio į rezistenciją visuomenei kiltų žymiai mažiau abejonių negu dėl asmens, kurio vienintelis pasipriešinimo aktas buvo pasirodymas mitinge prie Mickevičiaus paminklo, įsimaišius į kelių tūkstančių žmonių sambūrį? Ar nekilo mintis pasidomėti, ar tokį statusą turėjo/turi visi buvę Lietuvos Laisvės Lygos ir Lietuvos Helsinkio grupės nariai, prie Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidybos aktyviai prisidėjusios vienuolės, kiti žymūs neginkluoto pasipriešinimo dalyviai (pavyzdžiui, Jadvyga Bieliauskienė, Balys Gajauskas, Leonora Sasnauskaitė)? Jeigu būtumėte apie tai pagalvojęs, gal tada savo bičiuliui būtumėte pataręs neskubėti, kad nekiltų bereikalingų kalbų? Juoba, kad ir klausimų p. Valiušaičio rezistento istorijoje buvo ir tebėra daugiau negu atsakymų.
Trečia. Ar Jums nepasirodė, kad su p. Valiušaičio atėjimu LGGRTC sparčiai pradėjo artėti prie ribos, kai Centras tampa vyresn. patarėjo asmeninės obsesijos įrankiu, t. y. vieno klausimo – vieno Birželio sukilimo ,,herojaus“ istorinio profilio plovimo institucija? Ir dabar p. Valiušaičio pasitraukimą iš LGGRTC jo gerbėjai pateikia kaip menamą kažkieno siekį juodinti sukilimą ir lietuvių tautą, pabrėžiant jos įsitraukimą į Holokaustą. Labai gaila, kad dalis mūsų visuomenės beviltiškai įstrigusi nacionalistinio diskurso schemose, kur (baltas) sukilimas – mūsų, o (juodas) Holokaustas – ne mūsų, nes litvakai juk ne mes, todėl ir jų skausmas nėra mūsų. Ar ne dėlto ir LGGRTC interneto svetainėje lakoniškas įrašas Holokausto aukų atminimo dienai pasirodė tik vakarop, kai pradėta prikišamai baksnoti pirštu į tuščią vietą? Iki šiol mes dar manėme, kad LGGRTC pajėgus pakilti aukščiau ir, kaip visuomeniniam interesui atstovaujanti įstaiga, gali išlaikyti pusiausvyrą ir ieškoti sąlyčio taškų tarp skirtingų atminčių ir istorinio mąstymo formų. Pajėgus prisidėti prie brandesnio istorinio mąstymo ugdymo, o ne pataikauti ligotam nedidelių, nors ir garsiai šaukiančių, patriotinėmis save vadinančių grupių pasaulėvaizdžiui, kur viskas griežtai padalyta į balta ir juoda. Gali vykdyti solidžius Birželio sukilimo tyrimus, nevengdamas ieškoti atsakymų į skaudžius ir kartais nemalonius klausimus Holokausto istorijoje.
Nepaisant 1941 m. vasaros įvykių istorinės svarbos, net ne apie juos čia dabar kalbame. Dabartinės LGGRTC vadovybės gynėjai aiškina, kad Centras yra vienintelė vieta Lietuvoje, kur vykdomi kažkam nepatinkantys laisvės kovų tyrimai, kuriuos neva tai norima sustabdyti. Mes irgi norėtume, kad LGGRTC būtų partizanų karo ir neginkluoto pasipriešinimo tyrimų lyderis, tačiau realybė, deja, yra kitokia. Per pastarąjį dešimtmetį LGGRTC nebuvo išleista nei vienos mokslinės monografijos ar studijos šiomis temomis. Keli straipsniai, išspausdinti žurnale Genocidas ir rezistencija, buvo parengti daugiausia Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto istorikų. LGGRTC istorikų iniciatyvos atnaujinti šią tyrimų kryptį, kiek žinia, Jūsų dėmesio nesulaukė. Tuo tarpu per tą patį laikotarpį VU Istorijos fakultete apgintos trys disertacijos partizanų karo ir jo atminties tematika (dar viena rengiama), fakulteto dėstytojas dr. Marius Ėmužis pernai išleido skaitytojų palankiai priimtą studiją apie partizanę Moniką Alūzaitę ir moteris laisvės kovose, ,,Routledge“ leidyklai įteikta ir greitai anglų kalba bus išleista kolektyvinė VU mokslininkų monografija, pristatanti naujausius partizanų karo istorijos tyrimus. Fakulteto dėstytojas dr. Norbertas Černiauskas yra pagrindinis sąskrydžio ,,Trakinių partizanai“ organizatorius. O tai iniciatyva, neabejotinai tapusi vienu stipriausių impulsų keistis partizanų karo vaizdiniui Lietuvos atminties kultūroje. Doktoranto Dariaus Indrišionio įžvalgos prieš pora metų padėjo įvykti lemiamam posūkiui ieškant nužudytų partizanų karo vadų palaikų Našlaičių kapinėse, o dr. Gintautas Vėlius suformavo unikalią partizanų karo archeologijos kryptį. Priminsime, kad LGGRTC išleistam albumui Laisvųjų testamentai: Lietuvos partizanų ir ryšininkų portretai tekstus parengė ir pačius Laisvės kovų dalyvius lankė, jų pasakojimus užrašinėjo doktorantas Antanas Terleckas. Tikimės, kad šių faktų pakanka suprasti, kur šiuo metu yra stipriausias laisvės kovų tyrimų centras Lietuvoje. Bet vietos šiame lauke tikrai pakaktų keliems tokiems centrams, ir mes labai norėtume, kad būtent LGGRTC, kuriam net įstatymu patikėta tokia misija, aktyviau prisidėtų prie mūsų.
Ketvirta. Bene labiausiai mus šokiravo Jūsų sprendimas sudaryti specialią komisiją, skyrusią drausminę priemonę – įspėjimą istorikei dr. Mingailei Jurkutei, kuri viešai išsakė labai nuosaikią nuomonę apie laisvės kovų dalyvio statuso suteikimą p. Valiušaičiui. Ji komentavo tik istorinį statuso skyrimo pagrindą, nekvestionuodama Rezistentų teisių komisijos sprendimo teisėtumo, taigi, veikė savo kompetencijos ribose. Ar Jums atrodo, kad mokslinį laipsnį už rezistencijos tyrimus Vilniaus universitete įgijusi, paties tikriausio Birželio sukilėlio ir pokario laisvės kovotojo anūkė Mingailė Jurkutė išmano sovietmečio realijas blogiau už Jus ir Jūsų patarėjus? Netikime, kad taip galvojate, todėl manome, kad nuobaudos skyrimas išduoda pretenziją kontroliuoti viešą kalbėjimą istoriniais klausimais, o tai jau kėsinimasis į konstitucinę žodžio laisvę ir demokratijos pamatus. Mingailei Jurkutei įspėjimą skyrusios komisijos išvada skamba taip, tarsi būtų nurašyta nuo sovietiniais laikais darbo kolektyvuose egzistavusių draugiškų teismų nutarties. Kam Jums prisireikė šito absurdo teatro? Pridengti nemalonų faktą, kad įstaigoje, kuriai patikėta tirti sovietinio totalitarizmo fenomenus, grįžtama prie jam būdingų cenzūros praktikų, persekiojama už nuomonę?
Penkta. Per pastaruosius kelerius metus iki Jūsų atėjimo į generalinio direktoriaus postą LGGRTC buvo gerokai išplėtęs savo tarptautinius ryšius. Centras rodė pastangas savo tyrimus, Lietuvos okupacijų bei rezistencijos istorijos faktus, istoriografiją platinti užsienyje. Centro istorikai plėtojo kontaktus su užsienio žiniasklaida, siekė gerinti Centro, Lietuvos įvaizdį publikacijomis Vokietijos, Italijos ir kitų šalių žiniasklaidoje. Visas šis darbas tikrai prisidėjo prie Centro ir Lietuvos įvaizdžio gerinimo, teisingesnio Lietuvos istorijos traktavimo ES ir JAV. LGGRTC istorikai aktyviai dalyvavo mokslinėse ir mokslo sklaidos konferencijose Europoje, JAV ir kitose šalyse, skleisdami žinutę apie Lietuvos okupantų nusikaltimus, jų aukas. 2017 m. Vilniuje buvusios Centro vadovės Birutės Teresės Burauskaitės ir Monikos Kareniauskaitės iniciatyva suorganizuotas Europos atminties ir sąžinės platformos metinis suvažiavimas, su LGGRTC darbu, kuruojamais muziejais, tyrimais susipažino dešimtys atminties institucijų darbuotojų iš įvairių Europos šalių (Prancūzijos, Švedijos, Vokietijos). Centro istorikė Monika Kareniauskaitė 2017 m. buvo išrinkta į Europos atminties ir sąžinės platformos patariamąją tarybą, 2021 m. į šias pareigas perrinkta balsų dauguma. Reiškia, jos įdirbis, aktyvus veikimas visos Europos istorijos politikos lauke, daugumos Platformai priklausančių organizacijų įvertintas itin teigiamai. Deja, Jūsų gerbiamas bičiulis išgujo šią mokslininkę iš LGGRTC, nes ji nenorėjo paklusti jo diktatui, kaip ir ką reikia kalbėti.
Bet ne apie personalijas čia kalba. Mums labiau rūpi, kad visas tas ankstesnis įdirbis LGGRTC tarptautiškumo stiprinimo linkme gali būti greitai iššvaistytas. Ir ne dėl to, kad mokslininkai, užmezgę platų tarptautinių ryšių tinklą Jums neatrodo godotini, o dėl to, kad potencialūs užsienio partneriai turės rimtai pasvarstyti, ar jiems verta turėti reikalų su vieno klausimo institucija, kurios veidas yra Strateginio vystymo ir komunikacijos skyrius su dviem abejotinos reputacijos specialistais, ir nuo kurios atsiribojo svarbiausios šalies akademinės institucijos. Žinoma, tada dar liks Tautos atminties institutas Lenkijoje, su kuriuo, kiek teko girdėti, tikrai bandote stiprinti ryšius. Tik ar tikrai pastarųjų metų kaimynų atminties politika, kurios pasekmė yra istorikams keliamos bylos dėl tautos garbės ir orumo įžeidimo ir dėl jos smarkiai pašlijęs šalies tarptautinis įvaizdis, yra tas pavyzdys, kuris mus turėtų įkvėpti? Jeigu manote, kad taip, tada mums tiesiog labai liūdna ir neramu, nes mes greičiausiai būtume pirmieji sąraše tų, kuriuos Jūsų vadovaujamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos propagandos centras paduotų į teismą už įsivaizduojamos tautos istorijos niekinimą.
Nenorime baigti tokia distopine gaida. Nenorime, nes tikime, kad mūsų tauta XXI amžiuje jau yra išaugusi ne tik XIX amžiaus (at)gimimo vystyklus, bet ir XX amžiaus paauglišką radikalizmą. Tikime, kad ji yra pakankamai brandi, jog galėtų išgyventi be susikurtų pseudoherojų, kad ji jau rado savyje jėgų apkabinti ir priimti kaip savą skirtingų mūsų valstybėje gyvenančių tautinių grupių atmintį ir kad ji be kompleksų ir baimių gali žvelgti į pasaulį. Tikime, kad LR Seimas imsis ryžtingų veiksmų, reformuodamas Jūsų dar vadovaujamą įstaigą, bet sunkiai įsivaizduojame, kad Jūs rasite sau vietą atnaujintame ir sustiprėjusiame tyrimų centre.
Dr. Norbertas Černiauskas, VU Istorijos fakulteto asistentas, universitetinio kurso "Lietuvos laisvės kovos 1944–1953 m." dėstytojas, keliolikos partizanų karo atminimo ir įamžinimo iniciatyvų autorius
Dr. Marius Ėmužis, VU Istorijos fakulteto asistentas, knygos Partizanė. Monika Alūzaitė – moteris laisvės kovose autorius, kolektyvinės monografijos Visada šalia. Valstybės vadovų apsauga XIII – XXI a. bendraautorius
Darius Indrišionis, VU Istorijos fakulteto doktorantas (disertacijos tema "Nelegalios ekonominės praktikos sovietmečio Lietuvoje“), buvęs LGGRTC istorikas, dalyvavęs randant Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų užkasimo vietą
Dr. Kęstutis Kilinskas, VU Istorijos fakulteto asistentas, mokslo darbuotojas, keliolikos mokslo straipsnių karo istorijos tema autorius ir kolektyvinės monografijos Visada šalia. Valstybės vadovų apsauga XIII – XXI a. bendraautorius
Enrika Kripienė, VU Istorijos fakulteto doktorantė, disertacijos tema Partizanų visuomenė: ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo rėmėjai, ryšininkai, viešosios erdvės dalyviai, Valstybės pažinimo centre eksponuotos parodos 1949 02 16: apsisprendimo šifras kuratorė
Dr. Akvilė Naudžiūnienė, VU Istorijos fakulteto asistentė, Filosofijos fakulteto mokslo darbuotoja, 2019 m. apgynusi daktaro disertaciją Tautinės mažumos Lietuvos istorijos mokykliniame naratyve 1918-2018 m., mokslo straipsnių konfliktiškų Lietuvos istorijos temų mokymo klausimais (tarp jų ir Holokausto istorijos Lietuvoje) autorė
Dr. Stanislovas Stasiulis, VU Istorijos fakulteto absolventas, 2018 m. apgynęs daktaro disertaciją Holokausto Lietuvoje istoriografija: tradicijos ir problemos, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus Panerių memorialo vadovas
Dr. Arūnas Streikus, VU Istorijos fakulteto profesorius, knygų Antibažnytinė politika sovietų Lietuvoje 1944-1990 m., Diplomatas Stasys Antanas Bačkis, Minties kolektyvizacija: cenzūra sovietų Lietuvoje autorius, knygos Sutemų keleiviai: Lietuvos partizanų Vytauto apygardos Lokio rinktinė 1944-1958 m. bendraautorius, trijų apgintų ir penkių rengiamų su sovietų okupaciniu režimu susijusių disertacijų mokslinis vadovas
Dr. Nerijus Šepetys, VU Istorijos fakulteto docentas, Filosofijos fakulteto vyriaus. mokslo darbuotojas, knygų Molotovo-Ribbentropo paktas ir Lietuva, Litauen im Visier des Dritten Reiches 1933-1939 autorius, kelių su totalitarizmų nusikaltimais Lietuvoje ir jų atmintimi susijusių knygų sudarytojas ir bendraautorius, virš 50 istorinių knygų mokslinis ir dalykinis redaktorius, vertėjas, penkių su nacių ir sovietiniu okupaciniais režimais susijusių apgintų daktaro disertacijų vadovas
Antanas Terleckas, VU Istorijos fakulteto doktorantas (disertacijos tema Kolchozų visuomenės sukūrimas: Lietuvos kaimo sovietizacija 1940-1965 m.), knygos Laisvųjų testamentai: Lietuvos partizanų ir ryšininkų portretai tekstų autorius
Dr. Tomas Vaiseta, VU Istorijos fakulteto docentas, monografijų Nuobodulio visuomenė: Kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964-1984) ir Vasarnamis: Vilniaus psichiatrijos ligoninės socialinė istorija 1944–1990 autorius
Tomas Vaitelė, VU Istorijos fakulteto doktorantas (disertacijos tema Sovietinė televizija Lietuvoje 1957-1991 m.: tarp režimo uždavinių, visuomenės lūkesčių ir profesionalių ambicijų)
Dr. Inga Arlauskaitė-Zakšauskienė, VU Istorijos fakulteto asistentė, monografijos Vilties desantas. JAV radijo transliacijos į sovietų Lietuvą autorė, prestižinės JAV Fulbright stipendijos laureatė, Stanfordo universiteto vizituojanti mokslininkė, tarptautinių mokslinių publikacijų autorė
