– Benediktai, ka jums reiškia Kovo 11-oji?
– Bėgant metams keitėsi požiūris į Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Ankščiau, pripažinsiu, daugiau džiaugdavausi laisvadieniu. Dabar atėjo suvokimas, kas yra laisvė. Svarbiausia, tai – galimybė būti savimi. Galimybė kurti ir svajoti. Gyenime dažniausiai vertiname tai, ko netenkame. Tas pats principas galioja ir kai šnekame apie laisvę. Kovo 11-oji dabar – diena, kai noriu būti su bičiuliais, kuriuos vertinu. Su kuriais noriu kurti. Tai įprasminanti diena.
– Kaip keitėsi Lietuva per 25 metus?
Ankščiau, pripažinsiu, daugiau džiaugdavausi laisvadieniu. Dabar atėjo suvokimas, kas yra laisvė. Svarbiausia, tai – galimybė būti savimi.
– Visą laiką gyvenant Lietuvoje nėra paprasta fiksuoti pasikeitimus. Tai geriausiai matosi tiems, kas atvyksta į čia bent kas metus. Turėjome be galo dinamišką pokyčių metą. Visų pirma, reikia suvokti, kad atkūrus nepriklausomybę mes perėjome gyventi į visai kitą ekonominę dimensiją. Iš planinės transformavomės į rinkos ekonomikos veikiamą valstybės vienetą.
Mano manymu, 25 valstybės formavimosi metai taikliai atitinka žmogaus biologinį amžių.
25 valstybės formavimosi metai taikliai atitinka žmogaus biologinį amžių.
Tik gimus mums sunku išsiversti be kitų pagalbos. Pradžioje mokomės sedėti, po truputį žengti pirmuosius žingsnius. Po to išmokstame šnekėti. Nors nieko nemokame labai gerai, tačiau tobulėjame labai sparčiai.
Paauglystėje neproporcingai išstypstame, pradeda kankinti brendimo spuogai. Patiriame pirmąjį susižavėjimą, gal būt net meilę. Ieškome savęs ir už tai mokame kainą, kuri vadinasi patirtimi.
25-eri – laikas kai ateina pirmoji branda. Kūnas įgauna raumenis. Protas jau turi šiokios tokios informacijos apmąstymui. Žinoma, viskas dar prieš akis. Žiūrint evoliuciškai, turėtume vystytis, daryti sprendimus ir klysti toliau, tačiau tai jau turėtų vykti gerokai sklandžiau.
– Dažnai kalbate apie Vytį. Kodėl Jums tai svarbu?
– Vytis – Lietuvos tautinio identitetiteto simbolis. Su juo drauge gyvenome virš 600 metų. Man Vytis – veržlus, taurus, aiškią kryptį turintis profesionalas, kuris naudojasi įrankiais savo tikslams pasiekti.
Bet kuriai pasaulio tautai reikalingi aiškūs ir paprasti saves pažinimo simboliai. Tai suteikia žinojimas, kas mes, ir kur mes einame. Pasąmoningai perteikia mūsų vertybes. Vytis geriausiai simbolizuoja, koks yra tikrasis mūsų tautinis identitetas.
Man Vytis – veržlus, taurus, aiškią kryptį turintis profesionalas, kuris naudojasi įrankiais savo tikslams pasiekti.
Po 50 metų okupacijos bei sąmoningai vykdomų represijų Vytis buvo kiek pamirštas bei nuklotas dulkėmis. Laikas nupurtyti jas ir įsisąmoninti, kas esame.
– Kas labiausiai, norėtumetumėte, jog Jus išgirstų?
– Dažnai žmonės man ploja per petį. Sako: „Benediktai, tu – šaunuolis, rodai Vytį pasauliui!“.
Išties viskas yra kiek kitaip. Vytį aš, visų pirma, rodau lietuviams. Kad jie prisimintų, kas esą. Tuomet taptų geriausiais. Geriausiais tarp bičiulių, savo šalyje, regione ar visame pasaulyje. Tuomet kiekvienas savo pavyzdžiu parodysime, kas mes esame bei suteiksime Vyčiui dar didesnį svorį bei autoritetą pasauliečių akyse.
Jaučiu Vyčio atgimimą. Dabar vienas svarbiausių uždavinių –„nenuvalkioti“ jo. Jog visi suprastume, kad būti Vyčiu yra garbė ir kad tai yra aukštas kokybės standartas.
– Daug bendraujate ir su užsienio lietuviais. Kokie tai būna pokalbiai?
– Tautiečiams visame pasaulyje įdomus mano bei mūsų komandos kelias. Keletą pastarųjų metų daug bendrauju su įvairiomis auditorijomis. Nemažą savo laiko dalį skiriu vaikams ir jaunimui, kuriems reikia postūmio iš realiai darbą dirbančių bei istoriją kuriančių asmenybių. Jiems reikia matyti pavyzdį, kuris parodytų, kad viskas, ką šnekame nėra tik žodžiai. Kad rezultatas – tik kryptingo darbo, žinant savo tikslą, natūrali pasekmė.
Mintis Lietuvai ir Vilniui padovanoti aukščiausią vėliavos stiebą bei didžiausią ant jo plazdantį Vytį kilo praėjusią vasarą su bičiuliais geriant arbatą vienoje Vilniaus Rotušės aikštės lauko kavinių.
Bendraudamas su bendruomenėmis jaučiu, kad ne tik motyvuoju jaunuosius ar esamus specialistus, bet ir pats gaunu didžiulį energetinį užtaisą. Suvokiu, kad tai, ką darome nėra veltui. Esu supratęs, kad pasaulyje viskas yra įmanoma. Tačiau viskas turi savo kainą. Mano kaina – didelė. Tačiau, kai žinau, kad tai, ką darau, motyvuoja daugelį Lietuvos žmonių, tuomet ir ši kaina nėra tokia baisi. Tiesiog suvokiu, jog tai yra tvaru.
– Kada ir kaip Jums kilo mintis apie aukščiausią istorinę vėliavą Lietuvoje?
– Geriausi dalykai gyvenime nutinka netikėtai. Mintis Lietuvai ir Vilniui padovanoti aukščiausią vėliavos stiebą bei didžiausią ant jo plazdantį Vytį kilo praėjusią vasarą su bičiuliais geriant arbatą vienoje Vilniaus Rotušės aikštės lauko kavinių.
Daug minčių gimsta ir miršta neigyvendintos. Šiai su bičiuliais skyrėme daug dėmesio ir globos. Vilniaus miesto savivaldybė patikėjo mūsų idėja. Simboliška, tačiau praėjus 9 mėnesiams, jau visa reikalinga įranga buvo Lietuvoje. Jau buvome įpusėję visus būtinus derinimus su valstybinėmis institucijomis. Prie šio projekto prisidėjo daug iškilių Lietuvos žmonių. Tai parodo, kad suvienijus jėgas bei pasiskirsčius atsakomybėmis drauge galime nuveikti daug svarbių darbų tėvynės labui.
– Ar savo kelyje sutinkate nemažai bendraminčių?
– Nustebau pamatęs, kiek daug vertingų žmonių, norinčių kurti Lietuvai, mus supa. Išmokau, kad norint daryti didelius dalykus, reikia pradėti nuo mažų darbelių. Tuomet dalintis savo idėjomis. Suvienyti pajėgas. Ir aplink pamatysime begalę taip pat norinčių kurti bei padėti žmonių.
