Pirmadienį Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje surengta spaudos konferencija.
Tarp radinių – B.Radvilaitės, Aleksandro karūnos
Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas sakė, kad arkikatedros požemiai atskleidė daugiau nei prieš 90 metų paslėptų Lietuvos ir Lenkijos valdovų regalijų paslaptį.
„2024 m. gruodžio 16 d. požemiuose atverta slaptavietė, kurioje 1939 metais prasidėjus II pasauliniam karui paslėptos karališkos regalijos. Slėptuvėje rastos Lietuvos ir Lenkijos valdovų Aleksandro, Elžbietos ir Barboros įkapėms skirtos insignijos, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro karūna, Elžbietos Habsburgaitės karūna, grandinė, medalionas, žiedas ir karsto lentelė, Lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdovo bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio, Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto antrosios žmonos Barboros Radvilaitės karūna, skeptras, valdžios obuolys, trys žiedai, grandinė ir dvi karsto lentelės“, – sakė G.Grušas.
Jis pažymėjo, jog šios karūnos nebuvo nešiojamos valdovams esant gyviems ir nukaldintos tik po jų mirties, buvo skirtos jiems kaip įkapės.
„Besilankantys Vilniaus arkikatedros požemiuose jau ir dabar ant Aleksandro, Elžbietos ir Barboros sarkofagų mato karūnų kopijas, kurios buvo nukaldintos 1933 metais“, – sakė G.Grušas.
Anot jo, slaptavietėje taip pat rastos 6 sidabrinės plaketės, puošusios Šv. Kazimiero koplyčią, ir nemažai votų: žiedų, auskarų, kryželių, kelios vyskupų insignijos.
Rasta ir Vilniaus vyskupo Benedikto Vainiaus karsto plokštelė.
G.Grušas pažymėjo, kad bandymų ieškoti šių insignijų buvo ne vienas bei padėkojo visiems, kurie „geranoriškai prisidėjo prie šių paieškų“ ir padėjo rasti vertybes.
„Dabar jos bus ištirtos, restauruotos ir ateityje pristatytos visuomenei. Atrastos Lietuvos ir Lenkijos valdovų insignijos yra neįkainojamos istorinės vertybės, ilgaamžio Lietuvos valstybingumo tradicijos simboliai, Vilniaus, kaip sostinės ženklai, įstabūs auksakalystės ir juvelyrikos kūriniai“, – sakė jis.
Kripta rasta dar prieš šimtmetį
Vilniaus arkivyskupijos ekonomas Mykolas Juozapavičius spaudos konferencijoje plačiau papasakojo apie šių radinių paieškas.
Jis teigė, jog Lietuvos ir Lenkijos valdovų palaidojimo kripta rasta dar 1931-aisiais, kuomet katedros požemiai buvo tvarkomi po potvynio.
M.Juozapavičius pasakojo, jog kriptoje ilsėjosi Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto žmonų Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės palaikai. Kartu su palaikais buvo išlikusios ir karališkosios laidojimo insignijos.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir kylant Vilniaus katedros uždarymo grėsmei, Vilniaus katedros kapitula, anot jo, pasirūpino išsaugoti svarbiausias katedros vertybes: katedros lobyną užmūrijo nišoje, esančioje vienoje iš šventovės laiptinių. Ši slėptuvė jau buvo rasta 1985 metais.
„Buvo paslėptos valdovų insignijos ir kitos bažnyčiai svarbios relikvijos, manyta, kad jų slėpimo vieta yra katedros požemiai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, keletą kartą mėginta atlikti įvairias paieškas, Vilniaus arkivyskupija sudarė sąlygas kompetentingoms valstybės institucijoms ir specialistams tokius tyrimus vykdyti. Didžiausias dėmesys, žinoma, visada buvo skiriamos Vytauto Didžiojo palaidojimo paieškoms, tačiau šios paieškos iki šiol nėra sėkmingos“, – teigė M.Juozapavičius.
Jis pasakojo, jog vienas iš bandymų ieškoti valdovų insignijų buvo 2009-aisiais Lenkijos kultūros ministerijos inicijuotas projektas, bendradarbiaujant su Lietuvos paveldosaugos institucijomis.
Tuomet gavus leidimus iš arkivyskupijos administracijos, vykdyti neinvaziniai tyrimai georadaru, termovizoriumi, metalo detektoriumi.
Anot M.Juozapavičiaus, paieškų metu taip pat remtasi ir liudininko, dalyvavusio slepiant insignijas, pasakojimu: „Vis dėlto ir ši katedros požemių ekspertizė apčiuopiamų rezultatų nedavė“.
Jis minėjo, jog šalia oficialių paieškų jas vykdė ir juodosios archeologijos istorijoje figūravęs Saulius Poderis, bandęs rasti slaptavietę „be savininko ir be valstybės leidimo“.
M.Juozapavičius tikino, jog tik 2023-iaisiais pradėtos derybos su Lietuvos istorijos institutu dėl išsamios skaitmeninės katedros požemių inventorizacijos skenuojant pastatą 3D skeneriu, bet ir šis projektas esą nutrūko dėl finansavimo stokos. Kitas panašus projektas Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos iniciatyva pradėtas pernai.
Arkivyskupijos atstovas pasakojo, jog pernai spalio 24 d. įvyko tarpinstitucinis pasitarimas su Kultūros paveldo departamento, Valdovų rūmų atstovais, archeologais, tuomet nuspręsta slaptavietes žvalgyti endoskopine kamera, kol galiausiai gruodžio 16-ąją išžvalgius galimas 1939 metų slaptavietės vietas ir rastas minėtas lobis.
Atradimas – dar pernai pavasarį?
S.Poderis „Facebook“ tinkle pranešė, jog dar pernai pavasarį endoskopu jis privačiai atrado minimas vertybes, tačiau tai nebuvo oficialiai paskelbta.
Tai komentuodamas M.Juozapavičius patikino, jog arkivyskupija bendradarbiauja tik su oficialiomis valstybės institucijomis, tačiau ne su „pavieniais asmenimis, kurie turi abejotiną reputaciją ir buvo minėti baudžiamosiose bylose dėl juodosios archeologijos“.
Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Rita Pauliukevičiūtė paaiškino, jog lobis atrastas tik dabar, nes paieškų nebuvo labai daug, o sovietmečių jo „nelabai ir norėjo atrasti“.
„Tiesiog, buvo nesaugu, ir lobyną atrado tik 1985 metais. Atgavus nepriklausomybę, su insignijų paieška tiesiogiai susijusi, turbūt, buvo tik minėta lenkų delegacija ir minėtas Saulius Poderis. Bažnytinio paveldo muziejus, Vilniaus arkivyskupija kalbėjosi su Valdovų rūmų kolegomis apie tokių paieškų reikalingumą, bet tai nepapuolė tarp prioritetinių klausimų, kadangi tai yra institucijos, vykdančios intensyvią veiklą, daugybę projektų. Ypač po 2014 metų, po 2022 metų, tikrai nekilo minčių, kad tai yra geras laikas ieškoti ir iškelti vertybes, kurios yra tikrai gerai paslėptos“, – aiškino R.Pauliukevičiūtė.
M.Juozapavičius taip pat patikino, jog jokia konkreti informacija iš Kultūros paveldo departamento arkivyskupijos apie surastą lobį esą nepasiekė. Jis dar kartą priminė, jog S.Poderis neturėjo jokių leidimų paieškoms.
V.Dolinskas: insignijų istorinė vertė – neįkainojama
Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius Vydas Dolinskas sveikino „Vilnių, Lietuvą ir pasaulį“ su šiuo atradimu, nors ir pažymėjo, kad tai yra ne valdovų dėvėtos, o laidojimo insignijos.
„Vertė vienokia yra materiali – negalėčiau įvardinti, kokia ji yra. Kitokia yra istorinė vertė, o istorinė vertė yra neįkainojama. Tai yra simboliniai ženklai, kurie neturi savo vertės, jie – tiesiog neįkainojami“, – teigė V.Dolinskas.
Jis pasakojo, jog karūnos buvo kuriamos kiekvienam valdovui individualiai po jo mirties, tad šia prasme yra „vertingos istorinės relikvijos“.
V.Dolinskas neatmetė, jog dalį insignijų valdovai nešiojo ir būdami gyvi, kaip pavyzdį jis paminėjo Barboros Radvilaitės ir Elžbietos Habsburgaitės žiedus.
Jis tikino, jog dėl radimvietės turi dvejopus jausmus, užsiminęs, jog spartesnes nei iki šiol slaptavietės paieškas paskatino būtent S.Poderis.
„Jausmai yra dvejopi, nes, kaip žinome, ačiū Dievui, ne Lietuvoje, bet vyksta karas, ir žinome, kokios vertybės ir kaip yra naikinamos Ukrainoje. Todėl atverti slaptavietes, kurios 90 metų buvo užvertos, turbūt, nėra pats geriausias laikas.
Kai kurie asmenys buvo labai arti slaptavietės, tai šeimininkas, Vilniaus arkivyskupijos kurija, katedra, tiesiog pamanė, kad šitas nacionalines ir bažnyčios vertybes reikia saugiai padėti į kitą vietą, kad jos būtų išsaugotos dar šimtmečius ateinančioms kartoms
Bet kadangi, kaip jau minėta, kai kurie asmenys buvo labai arti slaptavietės, tai šeimininkas, Vilniaus arkivyskupijos kurija, katedra, tiesiog pamanė, ir, manau, kad pamanė teisingai, kad šitas nacionalines ir bažnyčios vertybes reikia saugiai padėti į kitą vietą, kad jos būtų išsaugotos dar šimtmečius ateinančioms kartoms“, – kalbėjo V.Dolinskas.
Radiniai bus restauruoti, eksponuojami
Radiniai pristatyti specialioje Bažnytinio paveldo muziejaus vitrinoje. Muziejaus direktorė R. Pauliukevičiūtė pažymėjo, jog pradžioje vertybės keliaus pas restauruotojus – kai kurie radiniai yra pažeisti rūdžių.
„Didžiausią, tikiuosi, atitaisomą žalą padarė geležinė surūdijusi dėžutė, į kurią smulkesnės vertybės buvo sudėtos ir tos rūdys prikibo prie įvairių objektų, esančių aplinkui.
Pabaigus restauravimą, bijau žadėti, bet, tikiuosi, šių metų pabaigoje, mes turėtumėme išvysti visas insignijas, ir tai, kas buvo dar toje radimvietėje, nišoje, kurią atvėrėme. Kur tai pamatysime šių metų pabaigoje – tikriausiai čia, Bažnytinio paveldo muziejuje“, – kalbėjo muziejaus direktorė.
Vis dėlto ji pažymėjo, jog ilgainiui jos turėtų atsirasti karalių mauzoliejuje Vilniaus arkikatedroje, prieš tai pritaikius sąlygas trapioms vertybėms, sureguliavus drėgmę.
R.Pauliukevičiūtė tvirtino, jog vertingiausi radiniai, t.y. paauksuotos sidabrinės karūnos yra skirtingos būklės, prasčiausia yra Aleksandro karūnos būklė.
„Karalienės Barboros karūna –nuostabi, kaip šiandien nukalta. Tai priklauso nuo tauriojo metalo, nuo sidabro kokybės. Matyt, karalienių buvo grynesnio sidabro karūnos“, – svarstė R.Pauliukevičiūtė.
M.Juozapavičius savo ruožtu pažymėjo, jog rastos vertybės teisiškai nelaikomos lobiu, kadangi lobis įprastai neturi aiškaus savininko.
„Čia aiškiai buvo paslėpta atėjus karui“, – sakė jis.
Vytauto palaikų paieškos – bergždžios
Valdovų rūmų Archeologijos ir architektūros tyrimų skyriaus vedėjas Gintautas Striška pripažino, jog katedra yra vienas iš paslaptingiausių Vilniaus objektų, tad nors ilgą laiką tikėtasi joje rasti ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto palaikus, to iki šiol nepavyko padaryti.
„Deja, šitoje slaptavietėje Vytauto palaikų neradome, nors tikėjomės, kad tai bus viena iš tokių galimybių. Ne kartą tų palaikų ieškota, kita vertus, manau, kad apie Vytauto palaikus galima truputį sudėtingiau kalbėti, nei apie šitas vertybes, kurios, iš esmės buvo žinoma, kad yra paslėptos. Vytauto palaikų klausimas truputį anksčiau dingsta iš istorinių šaltinių“, – pripažino G.Striška.
„Manyčiau, kad tegu katedra ir pasilieka tas paslaptis. Manykime, kad visa katedra yra Vytauto kaulų kenotafas“, – kalbėjo istorikas.
Insignijos yra valdžios, aukštų pareigų, visuomeninės padėties, luomo ženklai. Valdovų insignijos – tai karūna, mantija, porfyra (purpurinė skraistė), skeptras, sostas, vadinamasis karališkasis obuolys.
Insignijos įprastai būna pagamintos iš įvairių vertingų medžiagų – tauriųjų metalų, dramblio kaulo, brangmedžio, brangių audinių, jos puošiamos brangakmeniais, emaliais, siuviniais.
