Nuo 2015 metų dėl humanitarinės krizės iš Venesuelos išvyko beveik šeši milijonai žmonių, rodo Jungtinių Tautų (JT) duomenys.
Kas trečias šalies gyventojas negali patenkinti būtiniausių mitybos poreikių. Oficiali alga šalyje siekia vos porą dolerių. Per metus nužudoma daugiau kaip 16 tūkst. žmonių.
Venesueloje gilėjant humanitarinei krizei, 2019 metais įsigaliojo perkėlimo į Lietuvos Respubliką įstatymas, pagal kurį mūsų šalies piliečiai, jų sutuoktiniai bei asmenys, turintys teisę į Lietuvos pilietybę, gavo galimybę iš ekonominės ir politinės suirutės krečiamos Pietų Amerikos valstybės persikelti gyventi čia.
Šiuo metu tokių žmonių yra 35, apie 75 vis dar laukiamųjų sąraše.
Tarp grįžusiųjų – Ana Aušrelė Baronas de Zavadzkas ir jos brolis Antonio Kęstutis Baronas Šulcas, Lietuvoje gyvenantys jau metus.
Nėra paprasta viską kurti iš naujo, bet nieko negali būti blogiau už gyvenimą Venesueloje, sutartinai sako jie.
„Lietuva, duodama šią galimybę, mus iš ten išgelbėjo, – sako Antonio. – Nes ten nėra ką daryti. Aš dabar sveriu apie 58 kilogramus, kai išvažiavau iš Venesuelos, svėriau apie 45. Ne dėl maisto, bet dėl streso. Vandenį mes turėdavome pusę valandos per dieną.“
Pirmą kartą su Ana susitikome Kauno Šv. Kryžiaus (karmelitų) bažnyčioje, vienintelėje šio miesto bažnyčioje, kurioje mišios vyksta ispanų kalba.
Nors Ana lietuviškai kalba puikiai, ten vyksta dėl sūnaus ir kitų iš Venesuelos į Lietuvą atvykusių draugų.
Prieš mišias ji lenkia pirštus ir skaičiuoja, kiek jų jau atvyko į Lietuvą, vardija dar laukiančių vardus.
Ji pati Venesuelą paliko praėjusių metų rugpjūčio 20 dieną, pirmuoju Ispanijos ir Lietuvos organizuotu skrydžiu iš krizės krečiamos šalies.
Kadangi pirmoji praėjo sudėtingą procesą Rukloje, pildė visokiausius dokumentus, ieškojo vietos gyventi, šiandien Ana dalija patarimus naujai atvykstantiems.
„Būna, paskambina ir 4 valandą ryto“, – sako ji.
Tą dieną mišiose dalyvavo apie 25 žmones.
Po jų, kirtus „Akropolį“ ir Ramybės parką, nužingsniavome į naujuosius Onos namus ir kalbėjomės apie gyvenimą Venesueloje.
Kitą dieną susitikome su jos broliu Antonio.
Pabėgimas
Viskas prasidėjo 1943 metais.
Anos ir Antonio seneliai Šulcai tuo metu gyveno Kaune, Šančiuose.
Senelis Leonas dirbo Kauno garvežių įmonėje dujų techniku, o močiutė rūpinosi namų buitimi.
Tačiau, be pagrindinės specialybės, Leonas taip pat priklausė vienam šaulių būriui, tad į Lietuvą įžengus sovietams, šeima pateko į nepalankiųjų sąrašą.
Vieną dieną draugai vyrui pranešė, kad jis buvo kažkieno paskųstas ir paragino kuo greičiau su šeima bėgti iš namų.
„Jie tik išėjo ir už kokio pusvalandžio į namus atėjo jų pasiimt, ištremti į Sibirą. Jie išsigelbėjo per tokį trumpą laiką“, – pasakoja Ana.
Žinoma, išvykdami jie kartu pasiėmė ir savo vaikus, o tarp jų tuo metu 12-ametę Onos ir Antonio mamą Mariją (Marija Leonora Šulcaitė Tallat-Kelpšaitė).
Iš Lietuvos šeima pirmiausia patraukė į Vokietiją ir apsigyveno pabėgėlių centre.
Po kurio laiko atsirado galimybė keliauti toliau, šeima išplaukė į Amerikos pietus.
„Mano diedukai negalėjo važiuoti į Jungtines Amerikos Valstijas, į jas nepriimdavo, jei turėjai daugiau negu du vaikus, tad turėjo važiuoti į Venesuelą. Jie visi galvojo, kad ten važiuoja trumpam, o paskui sugrįš į Lietuvą. O tas trumpas laikas pavirto į visą gyvenimą“, – sakė Ana.
Venesuelą šeima pasiekė 1947 metais.
Ana iki šiol prisimena kelis senelių pasakojimus apie sudėtingą kelionę iš Lietuvos.
„Buvo praėję pora dienų, kai jie buvo nevalgę, ir vienoje vietoje rado paliktą buteliuką pieno, truputį sviesto, maišą bulvių lupenų. Matyt, prieš juos kažkas valgė tas bulves, paliko ir ėjo toliau.
Mano bobutė paėmė tas bulvių lupenytes, susmulkino, sudėjo į tokią kaip keptuvėlę paliką ir padarė blynus. Mama sakė, kad niekada tokio skanaus maisto nebuvo valgiusi. Jie visi prisimena tuos blynukus“, – senelių prisiminimais dalijosi iš Venesuelos į Lietuvą persikėlusi moteris.
Jie visi prisimena tuos blynukus.
Keliai į Venesuelą
Panašiu metu į Venesuelą atvyko ir būsimas Anos bei Antonio tėtis Vincas Baronas Storpirštytė.
Jo tėvai, kiti Anos ir Antonio seneliai, Plutiškėse (dabar Kazlų Rūdos savivaldybė – 15min) turėjo mažą ūkį.
Pabaigęs mokyklą, Vincas įstojo į Lietuvos Žemės ūkio akademiją, tačiau kaip tik prieš sovietams įžengiant į Lietuvą, buvo išvykęs baigti universiteto į Vokietiją ir ten pasiliko dirbti.
Tik darbas nebuvo labai įdomus. Kaip sakė Antonio, jis jautėsi vienišas, bet į Lietuvą grįžti nebuvo saugu, tad išvyko į Kanadą.
„Jis pradėjo dirbti, bet buvo dar šalčiau ir liūdniau, nebuvo tik virš galvos skraidančių lėktuvų. Bet iki arčiausio miesto buvo kone tūkstantis kilometrų.
Nors alga buvo gera, jis jautėsi dar blogiau, nematė jokių žmonių. Tad dėl įvairių priežasčių nusprendė vykti į Venesuelą, kur jau buvo nemažai lietuvių“, – apie savo tėtės klajones pasakojo Antonio.
Jis sakė, kad tėtis buvo uolus katalikas, tad patartas brolio į Lietuvą negrįžo. Taip pat visa jo šeima išsisklaidė.
O Venesueloje išties jau buvo įsikūrusi lietuvių bendruomenė, kurioje Juozas netrukus sutiko ir būsimą savo žmoną, vaikų Anos bei Antonio mamą Mariją.
Vieną vakarą žingsniuojant El Milagro rajonėlio Karakase gatve, į jį lietuviškai kreipėsi Marijos mama.
„Atsargiai, upė“, – sušuko ji.
Tokia buvo pirmoji jų pažintis, juokėsi Antonio.
Vėliau Marija ir Juozas susituokė, susilaukė penkių vaikų, tarp jų Anos su Antonio, su kuriais kalbėjomės Kaune, gimtojoje jų tėvų žemėje.
Lietuva Venesueloje
Nors abu vaikai gimė Venesueloje ir mokykloje mokėsi ispanų kalba, tėvai, seneliai rūpinosi, kad šie nepamirštų kalbėti lietuviškai.
„Kai gyvenome ūkyje, buvo pakabinta Lietuvos vėliava, tarsi žyminti Lietuvos teritoriją, – pasakoja Antonio. – Tėveliai mums neleisdavo kalbėtis ispaniškai, o kai nuvažiavau mokytis į Karakasą, gyvenome su močiute ir ji nuolat mus taisydavo. Jei klausdavau „kokia valanda?“, sakydavo „raudona“, o kai paklausdavau „kelinta valanda?“, atsakydavo. Tai buvo labai gerai, nors mūsų kalba ir nėra puikausia.“
Ana pasakojo, kad jiems augant lietuvių bendruomenė Venesueloje buvo gausi, lietuviai gyveno pagrindiniuose miestuose, suradę darbą, pasikviesdavo gimines, pažįstamus.
Taip mažos mūsų tautiečių bendruomenės susiformavo Karakase, Marakaibe, Valensijoje.
Visi kartu švęsdavo pagrindines lietuvių ir valstybines šventes.
„Buvo vienas dalykas, kuris jungė, visi norėjo laisvos Lietuvos“, – sakė ji.
Vėliau, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, kai kurie į lietuviai sugrįžo namo, kiti išvyko gyventi į kitus Venesuelos miestus.
Tad bendruomenė kiek aptrupėjo, o jaunoji karta rinkdavosi kitose vietose.
Už algą – kilogramas sūrio ir litras pieno
„Venesuela buvo labai geras kraštas gyventi, viskas gerai veikė, buvo gražu, Karakasas buvo labai modernus miestas, – prisiminė Ana. – Bet paskui po truputėlį viskas ėmė blogėti, šlubuoti ekonomika, dėtis keisti dalykai. Hugo Chavezo (Venesuelos prezidentas 1998–2013 metais – 15min) sekėjai pradėjo neramumus gatvėse, daužydavo prekystalius, pasidarė nesaugu eiti gatve.“
Ana su vyru, taip pat kilusiu iš Lietuvos, iš Karakaso nusprendė išsikelti į prie jūros turėtus namus.
Ten, atrodė, buvo mažiau suirutės.
Tačiau netrukus ir čia pradėjo trūkti vandens, dujų, maisto parduotuvėse.
Tam, kad pavyktų nusipirkti kilogramą mėsos, daržovių, vaisių, nusidriekdavo kelių valandų eilės.
„Paskui viskas tik blogėjo, dienų dienomis nebūdavo šviesos. Prieš ketverius metus dalyje Venesuelos šviesos nebuvo mėnesį su puse. Sugedo viskas – aparatai ir maistas,“ – su siaubu prisimena ji.
Pamažu ėmė užsidarinėti šalies įmonės.
Sostinės rajone, kur gyveno Antonio, kiekviena šeima vandeniu galėdavo naudotis pusvalandį per dieną, internetas geriausiu atveju veikdavo pusdienį, blogiausiu, neveikdavo ištisus mėnesius, nors už jį mokėti reikėjo.
Venesuelos šiaurėje, kur gyveno Ana, situacija buvo dar prastesnė – vandenį atveždavo tik kas keletą savaičių.
Dažnai dingdavo elektra, jos galėjo nebūti ir visą mėnesį, o internetas apskritai nustojo veikti.
Paralyžiuota tapo ir sveikatos sistema.
Kai Anos kaimynės teta susilaužė klubo kaulą, kad operacija įvyktų greičiau, šeimai reikėjo surinkti 450 dolerių.
Be to, norint, kad operacija įvyktų, artimieji turėjo nupirkti reikalingas priemones, kurių gydymo įstaigose nebeliko.
Prieš operaciją Anos kaimynė pirko spiritą ir vatą, gydytojams uniformas, medžiagas paviršiams valyti ir net maistą, kad medikai ir kitas personalas turėtų kuo pasistiprinti.
„Jeigu neturi pagalbos, giminių, kaip galima išgyventi tokiame krašte? Nėra ligoninių, vandens, šviesos. Ji (kaimynė) bijojo, kad operacijos metu nedingtų šviesa, nes daktarams jau buvo tekę naudoti telefonus apšvietimui, kad pabaigtų operaciją,“ – pasakojo ji.
Dar Anai su Antonio gyvenant Venesueloje, 2018–2019 metais šalies valiuta bolivaras buvo taip nuvertėjusi, kad naudingiau buvo grynuosius naudoti vietoje tualetinio popieriaus, nei jį pirkti, rašė BBC.
Tuo metu du su puse kilogramo vištienos kainavo 14,600,000 bolivarų (tai atitinka 1,87 euro).
Šių metų gegužę šalyje buvo pakelta minimali alga.
Tačiau ji išlieka itin žema – bazinės pajamos (2,02 euro) ir maisto priedas, už kurį venesueliečiai gali nusipirkti kilogramą sūrio ir litrą pieno, sudarantis 2,95 euro.
„Žmonės dar ten gyvena, bet nesuprantu kaip. Kiekvieno žmogaus padėtis yra kitokia. Aš kalbėjau su prekybos centro prižiūrėtoju, paklausiau, kiek tu čia uždirbti? Sako, minimalią algą, kas yra keli doleriai per mėnesį.
Sakau: „Ką tu darai, kad pragyventum?“. O jis sako: „Aš gyvenu kaime, mano draugas man atneša pieno, o aš turiu morkų, duodu pamidorų“. Tu nesupranti kaip, bet žmonės gyvena“, – aiškino Antonio.
Kas nutiko Venesuelai?
Ženklų apie prastėjančią situaciją šalyje būta daug anksčiau.
XIX amžiaus pabaigoje, netrukus po to, kai šalis tapo nepriklausoma, Venesueloje buvo atrasti primieji naftos šaltiniai, pradėta gausiai investuoti į jos išgavimą ir eksportą.
Apie 1940-uosius Venesuela pagal naftos eksportą buvo trečia pasaulyje.
1970-aisiais prasidėjo naftos išgavimo bumas.
Tačiau po gero dešimtmečio, kritus naftos kainoms ir prasidėjus skolų krizei, Venesueloje kilo neramumai, infliacija, išaugo skurdo lygis.
Vilniaus universitoto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytoja Ieva Giedraitytė 15min sakė, kad būtent pernelyg didelis Venesuelos susitelkimas į naftos gavybą bei investicijų stoka kitose industrijos šakose vėliau nulėmė ekonominį smukimą ir problemas valstybėje.
Prasidėjusio ekonominio nuosmukio kontekste 1998 prezidento rinkimuose pergalę iškovojo charizmatiškas socializmo šalininkas H.Chavezas.
Jis žadėjo išlaikyti valstybės vaidmenį socialiniame ir ekonominiame šalies gyvenime, panaudoti naftos turtus, kad šie tarnautų ne užsienio bendrovėms, bet šalies gyventojams.
„Jis išrenkamas kaip kandidatas, neva galintis pasirūpinti tauta ir išspręsti ganėtinai didelę bei tokiais ištekliais turtingai šaliai rimtą skurdo ir nelygybės problemą“, – teigė I.Giedraitytė.
Pirmieji H.Chavezo prezidentavimo metai išties žymėjo skurdo bei socialinių problemų mažėjmą.
Tačiau priklausomybė nuo naftos išliko, o investicijų į kitas ūkio šakas stigo.
Po nepavykusio karinio perversmo H.Chavezas ėmėsi pertvarkos kariuomenėje bei teisinėse institucijose.
Šios pamažu tapo vis labiau politizuotos, politiniai postai skiriami saviems žmonėms, ėmė ryškėti poliarizacija visuomenėje.
„Pagrindinis ženklas, kad socioekonominis modelis neveikia arba neveikia bent taip, kaip buvo žadėta, yra krintančios naftos kainos, kurios parodo, kad šalis vis dar yra iš esmės priklausoma nuo naftos.
<....> Šalies industrija nesitransformavo, naftos pramonė buvo apleista, tarsi valstybė perėmė jos kontrolę, bet nediegė jokių inovacijų, tad naftos pramonės našumas krito, kilo milžiniški korupcijos skandalai“, – apie tuometinę situaciją kalbėjo I.Giedraitytė.
2013 metais, mirus H.Chavezui, naujuoju prezidentu tapo jo įpėdinis Nikolas Maduro.
Tačiau jo prezidentavimas dar labiau žlugdė valstybę, reformos netenkino gyventojų, augo susiskaldymas.
Kritinis taškas pasiektas 2019 metais, kai naujus prezidento rinkimus vėl pasiskelbė laimėjęs N.Maduro, nors to iki šiol nepripažįsta tarptautinė bendruomenė bei laiko rinkimus suklastotais.
Tūkstantinės minios išėjo protestuoti į gatves, tačiau protestai buvo grubiai numalšinti N.Madurą remiančios kariuomenės.
Humanitarinė krizė šalyje tik gilėjo, dar daugiau žmonių bėgo iš šalies.
Pradėta sistemingai persekioti opoziciją, žmonės, priklausomi nuo valstybės socialinių garantijų, imti bauginti dėl dalyvavimo protestuose ir opozicijos palaikymo.
Kai N.Maduro pasiskelbė perrinktas Venesuelos prezidentu, galutinai nutrūko ir šalies santykiai su užsienio valstybėmis.
Kadangi Venesuela ilgą laiką investavo į naftos gavybą, o daugelį kitų prekių importavo, kritus naftos kainoms ir suaižėjus santykiams, galimybė jų įsigyti sumažėjo.
Nuo 2014–2015 metų apie 6 milijonai žmonių paliko šalį.
„Viso to kontekste ekonominė situacija šalyje tik blogėjo. Nuo 2014–2015 metų apie 6 milijonai žmonių paliko šalį. Tai yra didžiausia migracija Lotynų Amerikos istorijoje, tai – milžiniška humanitarinė krizė, kuri itin veikia ir kaimynines šalis, ypač Kolumbiją“, – pažymi I.Giedraitytė.
Pagrobimas
Socialinei ir ekonominei situacijai prastėjant, šalyje itin išaugo nusikalstamumas.
Kaip rodo JAV Užjūrio saugumo patariamoji tarybos (OSAC) duomenys, Venesueloje per metus nužudoma daugiau nei 16 tūkst. žmonių.
„Tu negali turėti rankoje telefono, taip pat laikrodžio, grandinėlės. Dėl telefono tave gali net nužudyti“, – pasakojo Antonio.
Jo šeima ne kartą pateko į sudėtingą situaciją.
Jo dukterėčios Silvijos mokyklos baigimo šventės išvakarėse giminės, t. y. Antonio su žmona, taip pat Silvijos vyresnė sesuo, atvykusi iš Ispanijos, susirinko kartu pabūti.
„Silvija, jaunesnė sesuo, kuri baigė gimnaziją, su savo draugu nusprendė eiti į kiną. Mes buvome netoliese, bet jai išėjus į gatvę, juos tiesiog pagrobė. Ją pasodino į automobilį ir mums pasakė, kad turime sumokėti arba jie juos nužudys.
Su šeima surinkome beveik penkis tūkstančius eurų ir tik tada ją paleido, trečią valandą ryto. Mergaitė negalėjo nustoti verkti, ji kitą dieną nuėjo į baigimo šventę ir iškart išvyko į Ispaniją. Ji sakė, kad niekada negrįš į Venesuelą“, – prisiminė Antonio.
Šeima mano, kad pagrobėjai buvo susiję su policija, nes automobilyje turėjo atitinkamą įrangą, o vežiojant jaunuolius per raciją, panašu, kalbėjo su pareigūnais.
Niekur nebuvo saugu, pabrėžė Antonio.
Išaugo ne tik nusikaltimų skaičius, jėga prieš taikius protestuotojus gatvėse buvo naudojama ir karių.
Antonio sakė kurį laiką ir pats dalyvavęs protestuose, tačiau vėliau nustojęs tikėti, kad kas nors gali pasikeisti.
Vieno taikaus protesto metu šalia Antonio dešiniosios ausies susprogo sprogmuo, tad šiandien jis ja beveik negirdi.
„Po poros metų supratau, kad patiems opozicionieriams valdžia moka. Venesueloje rinkimai negali būti normalūs, nes pirmiausia sąrašas yra priterštas, ten pridėta visokiausių vardų, ir užsieniečių, ir žmonių, kurie neegzistuoja. Kareivinėse jie turi balsavimo mašinėles ir „gamina“ balsus. Tu žinai, kad nėra jokios galimybės laimėti rinkimus ne valdžios atstovui“, – kalbėjo jis.
Apskritai visą kraštą valdo kariuomenė, papildė Venesuelos lietuvis.
Kai kurie karininkai patys neturi ką valgyti, todėl jiems leidžiama vogti arba tiesiog lupti pinigus iš gyventojų stabdant juos keliuose.
Negali laisvai važiuoti net po miestą. Jie daro tai, ką nori.
Jeigu važiuoji pas gydytoją, būtina turėti vizito įrodymą, antraip poste teks mokėti dešimt dolerių.
Vos pravažiavus postą, greičiausiai sustabdys kitas pareigūnas ir reikalaus to paties: „Negali laisvai važiuoti net po miestą. Jie daro tai, ką nori.“
Kelionė į laisvę
2020 metais Venesuelos lietuviai jau žinojo apie Lietuvoje išleistą įstatymą, pagal kurį šie galėjo persikelti čia. Bet ne viskas buvo taip paprasta.
Pirmiausia, norint išvykti iš Venesuelos, privaloma turėti šios šalies pasą.
Tačiau dėl šalies valdžios neprognozuojamų sprendimų bei chaotiškos įstaigų veiklos sudėtinga numatyti pasų išdavimo terminus ar apskritai užtikrinti jų gavimą.
Norint atnaujinti pasą, reikia sumokėti keletą šimtų dolerių, kas venesueliečiams yra nemaža pinigų suma. Neretai sumokėjus kartą, paso atnaujinti nepavyksta ir tenka visą procedūrą kartoti iš naujo.
Taip nutiko ir Anai.
Užsienio reikalų ministerijos (URM) duomenimis, daugiau kaip 50 žmonių negali būti perkelti į Lietuvą, nes jiems nepavyksta gauti galiojančio Venesuelos paso.
Tiek Ana, tiek Antonio apie išvykimą iš šalies galvojo jau anksčiau, tačiau esant beveik pensinio amžiaus, nebūtų daug galimybių kitur įsitvirtinti.
Visgi atsiradus šiai galimybei, jie nedvejojo.
Paklausė, ar esate pasiruošę skristi, sakau – taip.
„Tai buvo ketvirtadienio paryčiai, iš ambasados paskambino kokią ketvirtą ryto, jie nežinojo valandų skirtumo. Paklausė: „Ar esate pasiruošę skristi?“. Sakau: „Taip“. Viską reikėjo padaryti per kelias dienas.
Sukroviau lagaminus ir šeštadienį jau važiavome į Karakasą, sekmadienį buvome ten, trečiadienį paryčiais iš jo išskridome“, – apie kelionę pasakoja ji.
Atvykus į Lietuvą, pasak Anos, aplankė jausmas, kad esi laisvas žmogus.
Ji juokėsi, kad pirmas jos kartu keliavusiai bičiulei užduotas klausimas buvo, kiek kartų ši išsimaudė.
„Tris, o tu?“ – jai atsakė draugė.
„Aš keturis“, – pasakė Ana. Venesueloje visko trūko, paaiškino ji, bet vandens – labiausiai.
Antonio į Lietuvą iškeliavo kiek vėliau, kitu suorganizuotu skrydžiu.
Kelionė iki oro uosto nebuvo rami.
Išvažiuojant iš namų Antonio automobilį policija stabdė keletą kartų, įtariai klausinėjo, teko rodyti oficialų URM pasirašytą laišką:
„Tai yra siaubas, nes nežinai, ar praleis, ar pradės prašyti pinigų, ar išsigalvos, kad turi parodyti savo katino gimimo liudijimą. Buvome tikrai išsigandę.“
Oro uoste taip pat reikėjo pereiti griežtą patikrą.
Antonio pasakojo, kad pareigūnai ėmė klausinėti, kodėl šie išvyksta, ar Venesueloje jiems nepatinka gyventi.
Bet atsakyti visada turi mandagiai, pabrėžė jis, bet koks netinkamas žodis gali juos išprovokuoti.
„Jie sugalvos pasižiūrėti, ar neturi pilve, pavyzdžiui, narkotikų, o tu praleisi savo skrydį. Dėl to nuvažiavome labai anksti“, – aiškino jis.
Galiausiai viskas pavyko, Antonio su žmona jau sėdėjo lėktuve ir turbūt visam laikui atsisveikino su Venesuela.
Naujas gyvenimas
Kai Venesuelos lietuviai atvyksta į Lietuvą, jie apsistoja Rukloje, tačiau joje gyvena laisviau nei, pavyzdžiui, prieglobsčio prašytojai.
Paklausus Antonio, kaip viskas atrodė čia atvykus, jis juokdamasis palygino:
„Įsivaizduok, kad matai vištą, kuri yra visiškai be plunksnų, tai yra Venesuela, o dabar atvykęs matai vištą su plunksnomis. Aš esu buvęs Lietuvoje jau po nepriklausomybės, esu daug keliavęs. Ten viskas apleista, o čia atvyksti ir matai, kad viskas švaru, organizuota, tai – normalus kraštas, o mes labai norėjome atvažiuoti į normalų kraštą.“
Jo teigimu, pagrindinė problema yra tai, kad laikas, kurį gali praleisti Rukloje, yra labai trumpas.
Pirmiausia reikia 14 dienų karantinuotis, tačiau tuo metu neturi galimybės tvarkytis jokių reikalų.
Čia atvyksti ir matai, kad viskas švaru, organizuota, tai – normalus kraštas.
Pasibaigus karantinui, reikia apsilankyti Migracijos departamente.
Antonio asmens tapatybės kortelę pagamino per mėnesį, o jo žmonos – tik po dviejų.
Neturint asmens dokumentų, neleidžiama atsidaryti banko sąskaitos, registruotis Užimtumo tarnyboje.
Tačiau po dviejų mėnesių jau privalu išvykti iš patalpų, esančių Rukloje.
Išvykę iš ten kartu su žmona Antonio keliavo į Vidmantus, kur gyveno jo pusbrolis, o už poros mėnesių šeima nusprendė keltis į Kauną pas seserį Aną. Tuo metu mirė jos vyras, tad norėjosi padėti ir palaikyti.
„Norėjau būti arti Onos, kuriai reikia pagalbos. Nueinu, pataisau kompiuterį, šaldytuvą. Nors man būtų gerai ir Vilniuje, Kaunas man irgi patinka“, – kalbėjo jis.
Nepaisant to, kad Antonio gimė Venesueloje ir ten praleido visą gyvenimą, jis tikino apie ją negalvojantis.
„Žmona taip. Bet kai mano tėvai lietuviai, aš nesijaučiau šimtu procentų venesuelietis, aš jaučiausi šiek tiek kitaip. Kai Venesuela žaisdavo krepšinį prieš Lietuvą, visada sirgdavau už Lietuvą. O mano žmona ir vaikai sakydavo: „Juk tu venesuelietis“. Ir visada Lietuva laimėdavo“, – šypsojosi jis.
Antonio nemano, kad dar sugrįš į Venesuelą:
„Nes kraštas yra suniokotas. Po Antrojo pasaulinio karo buvo sugriauti pastatai, nuniokoti miestai, bet ten liko žmonės, kurie dirbo, išliko organizacijos, tad reikėjo atstatyti tik pastatus. O Venesueloje yra sunaikinta visa socialinė struktūra.“
Panašiai kalbėjo ir Ana.
Ji sakė retai mintimis grįžtanti į gyvenimą ten, tik ilgisi gražių Venesuelos krantų ir likimo valiai paliktų namų.
Kraštas yra suniokotas.
Iš pradžių, Antonio teigimu, Lietuvoje buvo labai sunku surasti darbą.
Jis išsiuntė apie 100 darbo anketų ir niekas nepaskambino.
Nors darbo patirties jis yra sukaupęs daugiau kaip 40 metų, jo nuomone, darbdaviai čia yra linkę ieškoti jaunų darbuotojų.
Visgi su Antonio susisiekus po kurio laiko, jis pranešė, kad pradeda dirbti.
Per tūkstantį lietuvių kilmės gyventojų
URM duomenimis, tautiečių bendruomenė Venesueloje vienija apie 400 lietuvių kilmės asmenų.
Manoma, kad Venesueloje gyvena apie 1000 Lietuvos piliečių ir lietuvių kilmės asmenų.
Iš Venesuelos į mūsų šalį gyventi persikėlusiems žmonėms18 mėnesių skiriama išmoka.
Pirmuosius 6 mėnesius ji sudaro 250 eurų asmeniui, vėliau sumažinama perpus.
Pasak I.Giedraitytės, norint, kad Venesuela atsitiestų, pirmiausia reikia išeiti iš politinės aklavietės ir imti spręsti humanitarinę krizę.
Politinės krizės sprendimo ženklų gal ir yra. Panašu, kad artimiausiuose savivaldos rinkimuose bus leidžiama dalyvauti ir opozicijos atstovams.
Tačiau, anot politologės, tai nebūtinai reiškia, kad pokyčiai įvyks.
