– Apie romus sklando įvairių kalbų, pavyzdžiui, kad jie veltėdžiai, nenori dirbti. Suprantama, kad tai stiprina jiems rodomą priešiškumą.
– Būtent – „sklando kalbos“. Retas kas iš tiesų artimai pažįsta romus. Dažniausiai visuomenė susidaro nuomonę iš žiniasklaidos, o čia skaitytojus bandoma užkabinti rėksmingais stereotipais. Bet juk gali būti ir kitokių razinkų, kad žmonėms būtų skanu, įdomu ir be purvo.
Kol rašoma tik blogai arba nieko, tol visi „žino“ tik tiek, kad visi romai yra ubagai ir narkomanai. Tarsi tai būtų jų kraujyje. Retai rašoma apie išsilavinusius, pasiturinčius, šeimyniškus romus. O jų yra, tik nesiviešina.
Neseniai buvome užsakę apklausą darbdaviams, joje buvo klausiama, ko jie labiausiai nenorėtų priimti į darbą – psichinėmis ligomis sergančio žmogaus, buvusio narkomano ar romo? Spėkite, kas užėmė pirmą vietą? Romai.
Romai nori dirbti ir moka užsidirbti. Žinokite, daug romų turi savo kavines, degalines, kirpyklas ir pan., tačiau priversti to negarsinti. Nes jei žmonės sužinotų, kad čia romų nuosavybė – arba neitų, arba pasipiltų blogi straipsniai, arba net imtų žymiai griežčiau kontroliuoti valstybė, o ir verslo partnerių susirasti gali būti sunkiau. Tie, kam pavyko prasimušti, gyvena jausdamiesi it po padidinamuoju stiklu.
– Tuomet kiek teisingos kalbos, kad romų paprasčiausiai niekas neima į darbą?
– Mano paties dukra – išsilavinusi, pareiginga mergina neseniai ieškojo paprasčiausio darbo pagal skelbimus. Telefonu pasakė – žinoma, tinkate, ateikite, iš karto įdarbinsime. Atėjus atsiprašė, kad deja, darbą ką tik atidavė kitam žmogui. Ir tokie dalykai kartojasi nuolat.
Ką byloja faktas, kad beveik visi iš Lietuvos į Londoną emigravę romai, – dirba, o Lietuvoje – daugybė nedirbančių. Neseniai buvome užsakę apklausą darbdaviams, joje buvo klausiama, ko jie labiausiai nenorėtų priimti į darbą – psichinėmis ligomis sergančio žmogaus, buvusio narkomano ar romo? Spėkite, kas užėmė pirmą vietą? Romai.
Neseniai mano VGTU studijuojantis sūnus padėjo „Uber“ kompanijoje vairuotojais įsidarbinti 9-iems romų tautybės jaunuoliams. Kompanija – gerbkime ją už tai – neturėjo rasinių prietarų ir juos priėmė. Džiaugiasi visi: ir darbdaviai motyvuotais darbuotojais, ir dėkingi jaunuoliai, kurie mėgsta automobilius (kaip kadaise romai mylėjo arklius!) ir vertina lankstų grafiką (nes romai pagal tradicijas nuo 17-18 metų jau turi šeimas, todėl reikia derinti darbo laiką). Klientai taip pat patenkinti, nes romų kraujyje – įgimtas gebėjimas bendrauti!
– Tačiau iš tiesų, norint pakalbinti „normalų“, kaip jūs sakote, romą, žurnalistui reikia labai pasistengti tokį rasti. Tai kurgi jie?
– Vienas iš mūsų – Lietuvos romų bendruomenės – tikslų ir yra ištraukti juos į dienos šviesą. Parodyti, kokie mes esame atviri, šilti ir draugiški. Žinoma, kiekvienoje tautoje yra ir veltėdžių, bet gerų, įdomių žmonių visada daugiau. Kažin ar kuri kita tauta turi tiek muzikantų. Stereotipas, kad romai groja tik restoraninę muziką. Daug garsių džiazo, klasikos muzikantų turi romų šaknų. Netgi Elvis Preslis! O Nikolas Sarkozy – čigoniško kraujo turintis prezidentas.
Šiandien Lietuvos jaunimas nieko nežino apie romų jaunimą, kuris yra išsilavinęs ir turi ką papasakoti apie savo tautą. Įdomiausia, kad kartais jie netgi sėdi šalia per paskaitas, bet šito niekas nežino, nes romai dažnai slepia savo tautybę. Kartu su Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT) siekiame, kad jaunimas galėtų kartu pažaisti futbolą. Tik taip keisis stereotipai, jog visi romai – iš „geto“, nes iš tikro visi gyvename viename mieste, mus domina tie patys dalykai ir mes galime tapti geriausiais draugais. Aš pats ir mano vaikai turime daugybę draugų lietuvių, rusų, lenkų, žydų!
Turime ir tikslą atidaryti socialinę kavinę, kurioje dirbtų romai. Norėtume visiems parodyti, kad jei romų neima į darbą, mes galime susikurti sau darbo vietas patys. Panašiai veikia kavinė „Guru“, kurioje dirba buvę kaliniai ar priklausomybes patyrę žmonės. Toks socialinio verslo pavyzdys labai populiarus užsienyje. Didelės komercijos nesitikime. Tačiau norime supažindinti visuomenę su romų paveldo patiekalais, kultūra, kavinėje įrengti mini muziejų, svečius prie degančio židinio pasitiktų smuikų ar gitarų muzika...
– Bet įvairioms bendruomenės vizijoms tikriausiai trukdys taboro įvaizdis?
– Be abejo, problemų tabore daug ir jo įvaizdis tikrai kenkia ten negyvenantiems romams.
Tačiau kadaise tas pats taboras, kurio vien pavadinimas dabar skamba kaip keiksmažodis, buvo labai romantiška, graži gyvenvietė. Tvarkinga teritorija, daug žalumos, čia gyveno normalūs, tvarkingi romai, narkomanija nė nekvepėjo, o atvykus svečiams skambėjo gitaros.
Ir namų griovimas buldozeriais, manau, nebuvo žmoniškiausias kelias situacijai spręsti. Juk žmonės ten gyveno net penkiasdešimt metų, negi – ore? Tikrai turėjo būti archyvinės medžiagos, dokumentų, tik nelabai kas buvo suinteresuotas padėti romams juos sutvarkyti.
Sunku patikėti, kaip galėjome prieiti iki tokio lygio, kad 21-ame amžiuje vaikai čia neturi kur nusiprausti. Nesenai viena firma norėjo romų tabore rengti ekskursijas. Bet – kokias! Mes Egipte irgi važiuojame pas beduinus, kurie už atlygį supažindina su savo gyvenimo būdu, man tai suprantama. Tačiau šiuo atveju apie mano tautą ekskursijos dalyviams turėjo pasakoti narkomano personažas. Argi galima taip apeliuoti į vienui vieną skaudulį? Mes dėl to kreipėmės net į Europos tarybą. Juk tai diskriminacija Vilniaus vidury!
Ir namų griovimas buldozeriais, manau, nebuvo žmoniškiausias kelias situacijai spręsti. Juk žmonės ten gyveno net penkiasdešimt metų, negi – ore? Tikrai turėjo būti archyvinės medžiagos, dokumentų, tik nelabai kas buvo suinteresuotas padėti romams juos sutvarkyti. Tačiau galiu patikinti – šiandien sprendimų ieško visos pusės, savivaldybė padeda aprūpinti romus būstais, kompensuoti nuomą. Bėda ta, kad kaip niekas neima romų į darbą, taip niekas jiems ir nenuomoja būstų. Padėtis tokia prasta, kad kartais aš, žinomas veidas, deduosi šypseną ir važiuoju savininkų bei kaimynų įkalbinėti...
– Ištvanai, papasakokite nors vieną pavyzdį iš savo gyvenimo realybės tiems, kuriems tiesiog nesitiki, jog tokia diskriminacija šiais laikais tebeegzistuoja?
– Prašau. Mano dukrai neseniai smarkiai suskaudo pilvą, ji su drauge vėlų vakarą nuvažiavo į Santaros ligoninės priimamąjį. Girdi gydytojus: „Ten kažkokia čigonė“. Čia dar normalu, mes prie to pripratę. Toliau: „Tikriausiai girta“. (Beje, mano vaikai visiškai nevartoja alkoholio.) Taip nusprendė gydytojai, net neatlikę tyrimo. Žmonės, kurių pareiga padėti. Tačiau mano dukrai nieks nepadėjo, kol neatvykau aš. Gerai, kad Liza turi tokį tėvą, o kiek žmonių neturi?
Kaip jaustis jaunam žmogui, kai jo, Europos vidury, vien dėl tautybės gali kur nors neįleisti, neaptarnauti, nepadėti? Kodėl mergina turėtų kirptis ilgus plaukus ir nešioti kelnes, kad paslėptų savo, romės, išvaizdą. Užsieny musulmonės net valstybinėse įstaigose dirba su burkomis, ir niekas žodžio dėl to nepasako.
Tradicijos netrukdo integruotis. Kartais kai kam gal ir atrodo, kad romai pernelyg įsikibę į savo tradicijas. Tačiau jos romams – didelė vertybė. Jie saugo tradicijas, o ne žemę, kurios nė gabaliuko niekada neturėjo, nes nėra kovotojai. Mes negalime kovoti, mūsų tradicijos neleidžia nužudyti kito žmogaus, tai didžiausias tabu. Nėra romų tarpe ir ateistų, nors nepropaguojame jokio tikėjimo – priimame vietinį. Tačiau vienokį ar kitokį Dievą romas tikėti turi – nesu sutikęs netikinčio romo.
– Kodėl žmonės užsienyje tolerantiškesni už mus, kaip manote?
– Dėl to, kad jau nuo pradinių klasių vaikams mokykloje pasakojama apie kitas tautas, jų tradicijas, supažindinama su istorija. Taip į kraują įauga, jog greta gyvenančius žmones reikia gerbti, nesvarbu, kokia jų tautybė. Mes taip pat, jei norime keisti mąstymą, turime pradėti nuo edukacijos.
Kad nors vienas skyrius būtų vadovėliuose apie romų kultūrą, istoriją. O dabar apie čigonus pasiskaitome tik per Užgavėnes, ir patys žinote, ką... Romų vaikai mokyklose tikrai jaučiasi kitokie – ir ne gerąja prasme, o „ne tokie“. Tai žemina vaikų savivertę, atvirumo neaugina.
Manau, kad jei ateitų diena, kai per istorijos pamokas mokytoja papasakotų apie romų tautą, skaudžią jos tragediją, garsius, daug pasiekusius žmones, tai padėtų tam vaikui pakelti galvą. Vaikus suartintų, tarkime, ir užduotis, kuo daugiau sužinoti ir papasakoti apie savo klasės draugo romo tautą.
– Tačiau ne paslaptis, kad romų vaikai neilgai mokosi mokykloje ir išsilavinimas jiems patiems nelabai rūpi.
– Tai, kad žmonės tabore tebaigė 3-4 klases, nulėmė visuomeninės ir ekonominės priežastys, o ne romų tradicijos, kaip dabar girdžiu kartais sakant. Išsilavinimas – viena didžiausių romų vertybių. Mano močiutė turėjo 7 vaikus, bet visi baigė vidurinę mokyklą.
Manau, kad jei ateitų diena, kai per istorijos pamokas mokytoja papasakotų apie romų tautą, skaudžią jos tragediją, garsius, daug pasiekusius žmones, tai padėtų tam vaikui pakelti galvą.
Kita vertus, karo metu romų vaikams buvo uždrausta eiti į mokyklą, sakydavo: „Kiaulių neįleidžiame“. Karšto kraujo išdidūs žmonės ir nebėjo – o taip pat neleido nei vaikų, nei anūkų. Ne tiek čia daug metų praėjo – dar ir gyvų liudininkų likę, kurie nepasitiki švietimo sistema.
Romai iš jos buvo stumiami, ir kažin, ar nebūtų galima to paties pasakyti apie dabartį? Nors mokyklos dabar vertina su kiekvienu vaiku atėjusį „krepšelį“, tačiau vis tik dar pasitaiko kurioziškų situacijų. Pvz., neseniai teko susipažinti su septintoke rome, kuri vis dar nemoka skaityti ir rašyti. Na, čia kyla daug klausimų, kaip sistema galėjo pražiūrėti tokią spragą, kad vaikas 7 metus eitų į mokyklą ir neišmoktų skaityti, ir ar to negalima laikyti pedagogų aplaidumu?
Tačiau norėtųsi, kad visuomenė žinotų ir kitokius faktus – pavyzdžiui, kad daug Juodšilių mokyklos pirmūnų yra romai. Ir daugiau vaikų galėtų pasiekti geresnių rezultatų, jei jiems nebūtų sunku pradėti mokykloje mokytis nepažįstama kalba. Siūlome mediatorius, kurie padėtų vaikams sėkmingiau pritapti, tinklą, veikiantį kiekviename mieste prie mokyklų. Jei lietuvių emigrantų vaikus, pavyzdžiui, Norvegijoje pasitinka specialios, integruotis padedančios programos ir papildomi specialistai, tai romų vaikams lietuvių mokykloje tenka kapanotis patiems. Pavyzdžiui, kaimyninėje Lenkijoje padvigubintas „krepšelis“ romų vaikams. Lietuvoje romų nedaug, tai nebūtų didelė našta valstybei. Juk investuoti į savo piliečių išsilavinimą – pats svarbiausias dalykas.
– Minėjote, kad nors puslapio vadovėlyje, verkiant reikėtų ir apie romų holokaustą. Kodėl romams svarbu prikelti visuomenės atmintyje šį faktą?
– Apie romų žudynes beveik niekas Lietuvoje nežino. Faktas net nėra oficialiai pripažintas, nors rasta labai daug tai įrodančios medžiagos – vis tik išžudyta tūkstančiai beginklių, nesipriešinančių žmonių. Ir šį faktą prikelti visuomenės atmintyje svarbu tikrai ne vien dėl emocinių priežasčių. Pripažinimo reikia tam, kad tokios tragedijos daugiau niekada nepasikartotų.
Nereikia galvoti: kas buvo, pražuvo, palikime tai praeityje. Žmonėms reikia priminti, kad rasinė neapykanta, diskriminacija yra per žingsnį nuo didelių baisybių. Prisiminkime neseną atvejį, kuomet romų tautybės žmogus buvo apkaltintas žiauriu nusikaltimu, ir netgi visuomenės šviesuolių tarpe pasipylė vieši raginimai grąžinti mirties bausmę. Neapykanta romams šiandien tokia didelė, kad tereikia atitinkamai susiklosčiusių sąlygų ir viskas galėtų pasibaigti tragedija. Todėl ir reikia prisiminti – kad tragedijos nebūtų. Juk mes nenorime grįžti į tuos laikus, kai už nusižengimą degindavo ant laužo.
– Ištvanai, jūsų paties įvaizdis yra dvejopas. Iš vienos pusės, jūs – dainininkas, charizmatiškas šoumenas, o iš kitos – labai rimtas, išsilavinęs žmogus, entuziastingai besidomintis žmogaus teisėmis, važinėjantis po konferencijas...
– Kartą A.Valinskas yra man pasakęs: „Dainuoti ir politikuoti yra labai sunku – bet įmanoma“. Kai man pasiūlė atstovauti romams, negalėjau atsisakyti – man visad rūpėjo mano šaknys, visad didžiavausi savo tauta ir taip pat man už ją skaudėjo. Tikiu, kad žinau, kokiu keliu eiti, kad pakeistume visuomenės požiūrį į romus. Kad ir mažais žingsneliais, mes tą padarysime.
Straipsnis paruoštas įgyvendinant projektą „Rekomendacijų dėl veiksmų kovojant su antisemitizmu ir romofobija Lietuvoje paruošimas ir viešinimas“. Projektą remia EVZ fondas ir Geros valios fondas.
