Socialiniame tinkle „Facebook“ ėmė sklisti kaunietės Daivos įrašas, kuriame ji išdėjo viską, ką galvoja apie Šilainiuose veikiančią Kauno klinikinės ligoninės Infekcinių ligų kliniką.
„Noriu pasidalinti savo įspūdžiais iš Šilainių infekcinės ligoninės vaikų ligų skyriaus. Įspūdžiai nekokie, tad kam nepatinka negatyvas, toliau neskaitykit. Šiaip jau nesu mėgėja neigiamų atsiliepimų rašyti, dažnai nutyliu, bet šį kartą perlipsiu save ir parašysiu. Ir neduok Die, jeigu kas iš mano FB draugų, kada iškilus grėsmei sveikatai, svarstysite, kur čia geriau važiuot: ar į Kauno klinikas ar į 2-ąją Šilainių ligoninę, tikiuosi, po mano „rašinėlio“ pasirinksite teisingai“, – pasakojimą pradėjo moteris.
Susimokėjo komunalinius mokesčius
Spalio 16-ąją jos septynmetis sūnus smarkiai viduriavo, buvo vakaras, tad konsultacijos telefonu metu berniuko pediatrė patarė važiuoti į šią infekcinių ligų kliniką.
Bet žinot, kai esi ligoninėj, bijai ir žodį pasakyt, kad tik nenugydytų tavo vaiko. Sėdi kaip pelė po šluota ir meldiesi, kad tik vaikui viskas būtų gerai
„Po krūvos popierizmo ir klausimų infekcinio priimamajame apie vaiko sveikatą nutarė vaiką guldyti, atlikti reikiamus tyrimus ir statyti lašinę. Klausia manęs, ar sutinku, kad vaiką guldys? Sakau, sutinku, bet būsiu su juo. Budinti seselė paaiškina, kad tada turėsiu susimokėti komunalinius mokesčius. Kažkaip juokingai nuskambėjo, bet aš sutinku su viskuo, juolab kad ir aplinka pirmo aukšto priimamajame jauki, švari, graži“, – tęsė Daiva.
15min ji atskleidė, kad už dvi palatoje su sūnumi praleistas paras ji sumokėjo 8,64 euro. Buvo paaiškinta, kad už dyką palatose gali būti tik mamos, kurių vaikams ne daugiau kaip treji metukai. Vyresnių vaikų mamos turi susimokėt. Kadangi suma Daivai pasirodė juokinga, dėl jos ji pykčio neliejo.
„Būčiau sutikus sumokėt kad ir 10 kartų daugiau, kad tik būtų paguldę į žmoniškas sąlygas. Bet žinot, kai esi ligoninėj, bijai ir žodį pasakyt, kad tik nenugydytų tavo vaiko. Sėdi kaip pelė po šluota ir meldiesi, kad tik vaikui viskas būtų gerai“, – 15min paaiškino moteris.
Procedūriniame kabinete mama būti negali?
Susimokėti jai teko po dviejų parų, kai pati pasiprašė, jog sūnus būtų kuo greičiau išleidžiamas į namus. Iki tol Daivai teko nuryti ne vieną karčią piliulę. Grįžkime į spalio 16-osios vakarą, kai ji su sūnumi atvyko į Infekcinių ligų kliniką.
„Nuveda mus į tokį tarybinį liftą, kuriuo užkelia į trečią aukštą. Jau kylant liftu vaikas stipriai įsikimba man į ranką. Man irgi nejauku kažkaip, bet suvokiu, kad ne į viešbutį juk atvažiavom.
Atsidaro lifto durys, o ten – tamsa. Seselės sugraibo, įjungia koridoriuje šviesą. Iš pradžių maniau, kad gal sumaišė aukštus ir ne ten mus atvežė, nes, atsidarius lifto durims, trenkė statybinių dulkių kamuolys į nosį. Bet seselė paragina eiti paskui. Žengiam porą metrų per dulkėtą remontuojamą koridorių ir visai čia pat, už kampo, – mūsų palata. Seselė su pasididžiavimu pristato, kad būsim vieni palatoje: privačiai su privačiu tualetu. Atidaro duris, įjungia šviesą ir... vaikas pradeda verkt, spardytis, kad jis čia neliks, nemiegos! Aš jį nuraminu šiaip ne taip, nors man pačiai vaizdelis irgi ne iš maloniausių, švelniai tariant.
Gal aš išpindėjus, bet ar čia rimtai tokiom sąlygom guldo į infekcinę ligoninę vaikus? Čia normalu? Na, ok. Apsiraminam, „įsikuriam“, – įrašą socialiniame tinkle tęsė Daiva.
Netrukus palatoje pasirodė sesutė: laikas berniukui į procedūrinį – paimti kraujo ir įvesti kateterį.
Aš einu su juo. Sako: „Mama, o kur jūs? Jis jau didelis vyras (septyneri metai), gali vienas!“ Einu iš paskos vis tiek, nes maniškis vėl įsikibęs stipriau į ranką: kur čia jį dabar veda. Kol nueinam porą metrų, spėju paaiškint jam, kad paims kraujuko ir viskas. Juk ne pirmas kartas, viskas mums pažįstama. Įeinam į procedūrinį. Mama, jūs už durų palaukit. Aš sakau, ne pirmą kartą esu tokioj situacijoj ir žinau, kaip su vaiku šnekėt, kaip jį nuramint, kad galėtumėt ramiai paimt kraujo ir įvest kateterį. Prieš pusę metų Kauno klinikose buvau kartu, laikiau vaiko rankytę ir sau ramiai be problemų sesutės atliko savo darbą. Bet gi ne! Čia gi ne klinikos! (Tai jau tikrai, nesikeikiant).
Žodžiu, išvaro mane iš kabineto, jokios kalbos nepadeda. Ir... kaip plyšo man širdis, girdint vaiką klykiant: „Kur mano mamą išvedėt??!! Kur mano mama??!!“ Pasakykit jūs man, žmonės, kas čia per sistema, iš pradžių įvaryt vaikui baimę ir stresą, o paskui bandyt iš drebančio imt kraują ir kateterį įvest? Ir kiek dar tokių vaikučių per porą parų mums teko išgirst rėkiančių: „Mama!“. Pasijutau, kaip kokiam tarybiniam kankinimų karcery. Gerai, pamirštam stresą šitą, einam į palatą“, – pasakojimą tęsė kaunietė.
Gavo pylos, kad neatsinešė savo termometro
Palatoje berniukui pajungia lašinę. Staiga Daiva išgirsta slaugytojos klausimą: kokius vaistus sūnus geria nuo viduriavimo?
„Pasakau pavadinimus („Enterol 250 mg“ – aut. past.). Klausia manęs, ar aš juos turiu. Na, turiu, namie. Tai sako: „Blogai. Turėjot atsivežt, nes mes čia tokių neturim!“ Wait... Whaaaaat?? Ok, sakau, rytoj atsivešiu. Vietoj šių vaistų, kaip suprantu, davė „Rehydron“, kurių mano vaikas nė į burną nenorėjo paimt, bet per kančias kažkiek sugirdžiau vis tiek.
Laikas mieruotis temperatūrą. Sesutė vėl klausia: termometrą atsivežėt? Ką? Turėjom ir termometrą atsivežt? Gerai, sako (nepatenkinta), PASKOLINSIM savo!
Gerai, nuryjam dar vieną „kartumą“ gerklėj. Laikas mieruotis temperatūrą. Sesutė vėl klausia: termometrą atsivežėt? Ką? Turėjom ir termometrą atsivežt? Gerai, sako (nepatenkinta), PASKOLINSIM savo! Ne, nu, PYP PYP PYP!!!
Dabar jau laikas į tualetą prieš miegą... Nueinam. Vaikas sako: „Mama, čia šlapia, aš nesėsiu!“ Na, galvoju, gal WC ką tik išvalytas ir nespėjo išdžiūt? Nieko panašaus! Teko nusivalyt kažkieno myžalus prieš leidžiant sėst vaikui ant tualeto! Po WC reiktų rankas nusiplaut? Oi, palaukit, ot, durna galva aš, taigi muilą irgi pati turėjau atsivežt, nes čia jo irgi nėra!“ – nemaloniomis patirtimis toliau viešai dalijosi kaunietė.
Prieš miegą Daiva nusprendė pajungti krauti mobilųjį telefoną.
„Ups, viena rozetė neveikia. Kita veikia, bet palubėj įtaisyta. Na, ką... įjungiu lietuvišką galvą ir meistrauju „kopėčias“ telefonui, kad pasiektų rozetę. Uždedu kėdę ant kėdės ir vualia!
Gerai. Telefonas kraunasi, vaikas išsikankinęs miega. Gerai būtų užuolaidas ar žaliuzes, ar kažką tokio užsitraukt, kad iš lauko kiti kaimynai ligoniukai nespoksotų, nes miegam prie įjungtos šviesos. Tamsoj kažkaip nejauku tokioj vietelėj. Ne veltui ant durų užrašas, raginantis saugoti daiktus. Lyg ir perspėjimas, kad ne pati saugiausia vieta? Žodžiu, užuolaidų nerasta nei iš lauko pusės, nei iš koridoriaus.
Jau suprantu, kad geriau nebus. Einu tiesiog bandyt miegot. Palauk, kas čia taip į alkūnę remiasi? Ai, tai čia nieko tokio, tik patogumas naujoviškas – radiatoriaus šilumos reguliatorius. Viskas po ranka, ko aš čia dar skundžiuosi?“ – ironijos nestokojo Daiva.
Nei šakučių, nei peilių – tik šaukštai
„Nuotykiai“ tęsėsi ir ryte. Į palatą įėjusi gydytoja netrukus, anot skundo autorės, ėmė reikšti nepasitenkinimą, kad neturi kur atsisėst, nes gi mobilusis telefonas „sėdi“ ant tos kėdės!
„Greit nukeliu jai tą kėdę. Tada gaunu pylos, kad mūsų megztiniai ant stalo. Patraukiu ant palangės. Sako: „Ir ne ant palangės, mama, nedarykit betvarkės!“ Aš net susigėdau vos ne ir klausiu: „Tai kur dėt savo daiktus?“ Nes rūbams spintų ar kabliukų, ar pakabų kaip ir nematyt. Sako: „Ar spintelės nematot prie lovos? Aiiii! Tooos spintelės, kur smirda bile kaip ją atidarius? Aaa... Ok. Ačiū, bet ne. Palaikysiu vis dėl to ant palangės, jeigu jūs nieko prieš“, – dar vieną nesusipratimą įvardijo Daiva.
Pusryčiai, pietūs, vakarienė...
„Ką čia bešnekėt. Gi ne restorano meniu, ir taip aišku. Ir visai buvo valgoma, kai kas net ir skanu! Tik kad, va, nei šakučių, nei peilių ten neduoda, tik vieną šaukštą, kurio nepaima po valgio. Tu jį turi saugot kaip savo akį ir pats išsiplaut. Kur išsiplaut? Na gi ten pat, kur kakų darai! Aišku, apie „Fairy“ ir kempinėlę, matyt, irgi man kvaišai reikėjo pagalvot?
Beje, prieš išrašant mus iš ligoninės turėjau, palikus vaiką palatoj, pėdint į kitą pastatą apsimokėt sąskaitą už „5 stars hotel“ ir, gavus antspauduką, pėdint atgal su „įrodymais“, prisiduot į „smagųjį“ procedūrinį (kažkodėl?). Ačiū gydytojai už tai, kad kaip gydytoja tikrai atliko visus įmanomus tyrimus ir dėl to jokių priekaištų tikrai neturiu“, – įrašą socialiniame tinkle tokiais žodžiais užbaigė kaunietė.
Netrukus bus suremontuotos visos palatos
15min susisiekė su Kauno klinikinės ligoninės komunikacijos specialistu Sauliumi Tvirbutu. Atsakydamas į portalo žurnalistės užduotus klausimus, jis atsiuntė ir suremontuotų palatų nuotraukų, pabrėždamas, kad taip greitai atrodys visos vaikų palatos Infekcinių ligų klinikoje.
„Apgailestaujame, kad pacientai patyrė nepatogumų dėl vykstančių remonto darbų. Tačiau jie neišvengiami norint turėti estetišką ir šiuolaikišką aplinką. Norime pasidžiaugti, kad jau įsibėgėjo Vaikų ligų I skyriaus renovacija: suremontuotos 8 palatos, kur gydomi neuroinfekciniai ir išbertieji pacientai, 10 palatų remontuojama šiuo metu. Dar liko 8 neremontuotos palatos, vienoje jų ir teko gydyti pacientą. Kitais metais bus suremontuotos ir kelios likusios nerenovuotos palatos Vaikų ligų II skyriuje. Taigi greitai visi vaikų gydymo padaliniai – pradedant priėmimo, intensyvios terapijos ir baigiant stacionaro skyriais – bus suremontuoti“, – patikino S.Tvirbutas.
Anot jo, infekcinių ligų skyriuose vidiniai palatų langai į koridorių privalo būti neuždengti dėl vaikų saugumo. Taip pat dėl mažųjų pacientų saugumo aukštai įrengti ir elektros lizdai, kurias skunde mini buvusio šios gydymo įstaigos paciento mama.
„Neremontuotose patalpose santechnikos įrenginiai yra tvarkingi ir gerai veikiantys. Palatos ir jų sanitariniai mazgai plaunami kasdien po du kartus arba dažniau pagal poreikį. Skyrius visiškai aprūpintas muilu ir kitomis higienos priemonėmis. Jei palatoje netikėtai ko nors pritrūksta, labai kviečiame pacientus netylėti ir iškart kreiptis į personalą.
Taip pat ligoninė visiškai apsirūpinusi stalo įrankiais, jų pacientams plauti nereikia – tai padaro skyriaus personalas. Beje, vaikų skyriuose šakutės ir peiliai nenaudojami dėl saugumo, bet, tėveliams pageidaujant, duodame ir juos“, – paaiškino Kauno klinikinės ligoninės atstovas.
Liekantys nakvoti slaugantys asmenys, jo teigimu, vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymu, turi susimokėti už nakvynę, jei vaikas yra vyresnis nei treji metai.
Nesuprantamas ir minėtas prieštaravimas mamai, norėjusiai lydėti vaiką atlikti procedūras. Aiškinsimės šio atvejo aplinkybes su budėjusia slaugytoja, atsiprašome dėl jos elgesio.
„Džiaugiamės, kad paciento mama dėkoja gydytojai už atliktą kokybišką gydymą ir diagnostiką, tai yra mūsų svarbiausia misija. Liūdna, kad įvyko nesusipratimas dėl bendravimo su slaugytoja, kurios elgesys nebuvo tinkamas. Pirmiausiai, ji neturėjo teisės klausinėti pacientų apie vaistus – apie gydymą kalba tik gydytojas, jis paskiria vaistus, kurių ligoninėje tikrai netrūksta. Termometrų irgi turime pakankamai.
Nesuprantamas ir minėtas prieštaravimas mamai, norėjusiai lydėti vaiką atlikti procedūras. Aiškinsimės šio atvejo aplinkybes su budėjusia slaugytoja, atsiprašome dėl jos elgesio. Savo ruožtu dar kartą prašome pacientų, kilus bet kokiems klausimams, kreiptis į skyrių darbuotojus, vadovus arba administraciją“, – pasiūlė S.Tvirbutas.
