AB „Lifosa“ generalinis direktorius Jonas DASTIKAS būtent spalio 1-ąją, prieš pusę amžiaus įžengė į tuometinę Kėdainių chemijos gamyklą kaip meistras, 27 metus kopė karjeros laiptais, kol tapo įmonės generaliniu direktoriumi. Ir štai, 23 metus vadovavęs „Lifosai“ jis prabyla ir apie naują savo gyvenimo kelio posūkį. Kur jis nuves?
Skeptiška pradžia
Ar būtų kada pats J.Dastikas pagalvojęs, kad visą gyvenimą dirbs vienoje įmonėje? Vargu. Juo labiau kad pats juokdamasis sako, galvojęs, kaip čia tuos privalomus trejus metus reikės atidirbti.
Ir tie treji pirmieji metai jam iš tiesų nebuvo tokie saldūs. Jaunuolis, paskirtas meistru, gavo savo žinion būrį jau nemažos patirties turinčių vyrų, kurie nevengdavo ir per dantį jaunojo viršininko patraukti.
„Buvau vidutinis mokinys. Tie, kurie buvo geriausieji, gavo anuomet priskyrimus dirbti Vilniuje ar Kaune, o mane, kaip tokį pusėtiną, paskyrė į Kėdainius. Tamsūs tie Kėdainiai man buvo tada.
Iš tiesų jau vidurinėj besimokydamas galvojau, kur reikės dirbti. Statė fabriką, kai buvau gal 9-oje klasėje. Kalbėjo tuo metu ir apie Jonavą, ir Mažeikius, Tauragę. Tai ir galvojau – tikrai darbo bus tose gamyklose, tad pasirinkau mechaniko specialybę.
Važiuodavau iš Kaišiadorių pro Kauną į Kėdainius. Anuomet dar daug žmonių čia lenkiškai kalbėjo, kažkokia maišyta kalba. Paskyrė mane meistru, gavau 10–15 pavaldžių žmonių. Šnekėjo jie ne tai rusiškai, ne tai lietuviškai, ne tai lenkiškai – maišyta kalba. Atvykau 22 metų būdamas, jaunas visai, o čia vyrai su patirtim sėdi. Vaikščiojau aplink, nieko nežinodamas, žodį baisu pasakyti buvo.
Vis galvodavau, kaip čia reikės ištempti tuos trejus metus.
Pirmi metai sunkiai ėjosi, antrus daugiau žinojau, o kai tie treji praėjo, supratau, kad visai gerai aš tą cecho veiklą perpratęs jau. Per tuos metus ir buto eilė pasistūmėjo, profsąjunga, žiūrėk, dar kokį taloną kilimui ar šaldytuvui duodavo – na, taip ir žengiau vis tolyn“, – juokdamasis pasakoja J.Dastikas.
Atėjo į sunkmetį
Kai J.Dastikas atėjo dirbti į fabriką, jis buvo pradėjęs byrėti ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Pirmieji fabriko veiklos metai buvo sunkūs. Kai dauguma darbą perprato, buvo tikras pakilimas, ir cecho situacija, lyginant su kitais fabrikais, buvo labai gera. Bet tada sieros rūgšties ceche nutiko nelaimė, ir viskas ėmė griūti.
„Kai atėjau dirbti čia, fabrikui buvo 7 metai. Žmonės traukė iš kaimų į miestus, sparčiai statėsi kiti fabrikai.
Tuomet pirmajame sieros rūgšties ceche įvyko nelaimingas atsitikimas, apsidegino trys žmonės.
Žinote, čia įvyko nelaimė, o už tvoros – naujas fabrikas. Išėjo apie 80 proc. žmonių. Vadai išėjo ir paskui save išsivedė visus geriausius.
Nebuvo kam dirbti, tad ėmė bet ką – nesvarbu buvo ar iš kalėjimo, ar pageriantis. Dirbti apskritai dažnas nenorėjo.
Po tos nelaimės paskyrė mane mechaniku sieros rūgšties ceche. Po truputį, po truputį atsigavome. Aišku, tai mums labai daug kainavo“, – pasakoja pašnekovas.
Direktorius... ne savo noru
Atrodo, kad taip kryptingai ir lojaliai karjeros laipteliais kilęs žmogus turėtų turėti aiškų tikslą – siekti aukščiausio posto. Tačiau, pasirodo – visai ne. Paradoksalu, bet J.Dastikas direktoriumi, sako, niekad nė nesvajojęs būti. Apskritai tais laikais darbuotoją pakilti pareigose reikėdavo kone prievarta priversti.
„Aš niekad negalvojau, kad būsiu direktorius. Net minties nebuvo! Ir niekad nesiekiau pareigų – visad per prievartą.
Tarybiniais laikais taip būdavo. Tuomet cechui vadovavo trys pagrindiniai žmonės: direktorius, partijos sekretorius ir profsąjungos pirmininkas. Pamenu, sykį bandė jie vieną darbuotoją viršininko pareigoms perkelti, net įraudę įkalbinėjo, o tas – ne ir viskas“, – juokiasi atsimindamas „Lifosos“ vadovas ir priduria net ir šiandien dažnai aktualią realybės apibrėžtį: tie, kas gali vadovauti, nesutinka ten eiti, o kurie sutiktų eiti, negali vadovauti.
Jis sako, kad tais laikais ne visuomet būdavo kozirių, kuriais pavyktų suvilioti darbuotoją pakeisti pareigas. Tačiau jam pačiam gyvenimas padėjo sudėlioti darbinę karjerą.
„Dirbau konstruktorių skyriuje, švarus darbas buvo. Iš jo mane į sieros rūgšties mechanikus iškėlė. Gyvenimas privertė. Buto reikėjo – vaikas antras gimė, o gyvenome 14 kvadratų kambariuke.
Na, ką daryti, žada butą – ir eini. Pasispyriodavau, bet būdavo ir saldainių, kuriais paviliodavo į tas aukštesnes pareigas.
Dabar, kai žvelgiu į praeitį, viskas neblogai buvo, ir visos mano pareigos patiko. Tiksliau, kai moki – viskas lengva ir patinka. Sunku ir nepatinka tada, kai nemoki.
O generaliniu direktoriumi kai siūlė eiti, pradžioje nėjau. Paskui visgi sutikau. Nežinau, gal kas kitas būtų geresnis buvęs direktorius, nei aš“, – šypteli pašnekovas.
Kitokia pensija
J.Dastiko pensija – kitokia, nei nemažos dalies žmonių. 50-ies sulaukęs jis oficialiai išėjo į pensiją ir... kartu ėmėsi generalinio direktoriaus pareigų. Savotiškas būdas pailsėti nuo darbo – galima pajuokauti.
Pašnekovas pripažįsta – anuometinė tvarka skatino žmogaus lojalumą darbovietei. O tokio lojalaus požiūrio jis laikosi ir vadovaudamas įmonei, o darbuotojams, akivaizdu, toks požiūris tinka.
Įmonėje metinė darbuotojų kaita siekia vos 0,5 proc., kai įprasta – 4 proc. metinė kaita.
„Tokių kaip aš, čia pilna. Na taip, mano stažas didžiausias.
Anuometinė tvarka skatino lojalumą. Skirdavo butą, kolektyvinį sodą, garažą dar, na, o galiausiai ir taloną automobiliui – tais laikais mažai kas automobilius turėjo, tad čia buvo jau didžiausia svajonė.
Tačiau ir dabar mes auginamės darbuotojus viduje – taip geriausia. Nors, aišku, sveika kartais ir vieną kitą iš šono paimti – kad naujų vėjų įneštų.
Dirba pas mus žmonės iki pensijos. Ir pensininkai išeit nenori dar“, – sako vadovas.
Ir nors sakoma, kad retas kuris iš tiesų gali dirbti vadovaujamą darbą, J. Dastikas savo darbuotojais pasitiki gerokai labiau, nei bet kokiomis statistikomis. Jis įsitikinęs – jei žmogus nori dirbti, rodo iniciatyvą, apie jo darbą kiti kalba – jis tinkamas ir vadovaujančiam darbui. Nors, žinoma, iki jo keliauti tenka ne vienerius metus.
Gamykloje šiuo metu dirba 1 015 žmonių. Vadovas susimąstęs pripažįsta, kad yra darbuotojų, kuriuos žino tik iš matymo.
„Kai ceche dirbau, visus žmones pažinojau. Dabar jau ne visus žinau, iš matymo tik. Turiu aštuonis pavaduotojus, kiekvienai sričiai vis kitas. O štai aš čia sau sėdžiu ir nieko neveikiu“, – šmaikštauja J. Dastikas.
Vakarai rytuose
Su nepriklausomybės atgavimu atsirado ir begalinis lietuvių noras linkti į Vakarus, bėgti nuo Rytų. Ir galbūt tai nestebina – žinant visai neseną istoriją. Tačiau nutinka taip, kad taip trokštamų Vakarų kartais nerandame ten, kur ieškome.
Nuo 2014 metų AB „Lifosa“ priklauso Rusijos koncernui „EuroChem“. Prieš tai dalį įmonės akcijų turėjo amerikiečių kompanija.
J.Dastikas sako – neįmanoma sulyginti šių dviejų akcininkų. Su vienu jie bankrutavo, o su kitu laikosi saugiai ir stabiliai, o akcininko reikalavimai nepaprastai griežti.
„Anksčiau Amerikos įmonė 15 proc. akcijų turėjo. Atsiuntė čia keturis darbininkus. O aš labai greitai pamačiau, kad jų pirštai riesti į save – neįdomu jiems žmonės, neįdomu, kaip ir kuo gyvena darbuotojai, svarbu buvo, kad tik naudos gautų. Vieną tikslą teturėjo ir su jais mes bankrutavome. Turėjome 60 mln. dolerių skolos.
Dabartinis akcininkas mumis labai pasitiki. Labiau negu savais. Jis buvo mūsų išsigelbėjimas. Nupirko, išsimokėjom skolas ir ėmėme gyventi kaip meškos ausy. Žiūri į mus jie kaip į aukšto lygio specialistus ir visada palankiai žiūrėjo.
Prioritetai – darbų sauga ir aplinkosauga. Negaili tam pinigų ir viskas aukščiausiame lygyje turi būti. Akcininkas pasakęs aiškiai – nenori turėti problemų aplinkosaugos srityje su Europos Sąjungoje veikiančia įmone, griežtai.
Ir mes dirbame tvarkingai, normaliai. Tikrina mus nuolatos, nuo tarybinių laikų krato, esame jau įpratę. Bando vis periodiškai kas nors prikirpti kokią baisinę žalą gamtai ir žmonėms, girdėjęs esu istorijų ir kad paukščiai į teritoriją įskridę negyvi krenta, žmonės aplink anksti miršta, o fabrike visi balti, net pamėlę vaikšto, – juokiasi direktorius mostelėdamas ranka į pro langą nusidriekusius cecho pastatus.
Tvarkinga, švaru, medžiai žaliuoja, žolė nušienauta, net ir paukščiai skraido. Gyvi. – Buvo atvykęs pas mus Pasaulinės trąšų gamybos asociacijos vykdomasis direktorius, apžiūrėjo viską, sako – kaip pas jus tvarkinga, gražu, visur tvarka.
Aš jo paklausiau, ar jis iš mandagumo taip sakantis, ar iš tiesų taip galvoja? Jis išeidamas patikino: „Ne, dar nesu matęs tokios gamyklos pasaulyje“. O dėl fosfogipso – užsienyje jį į jūras meta. O pas mus čia į kalnus sukrauta. Na, nėra jis kenksmingas, visi tiek tikrinę skersai išilgai – nerado lig šiol prie ko prikibti“, – kalba J. Dastikas.
Darbas = gyvenimas
Atsakant į straipsnio pradžioje keltą klausimą – darbas gali būti gyvenimas. Ir tai nėra blogai.
„Dirbame kiaurą parą, kiekvieną dieną. Nuo jaunystės taip papratęs. Nebūdavo niekada taip, kad išėjai iš darbo, uždarei duris ir pamiršai. Jei kas sustodavo, sugesdavo – susirenki daiktus ir atgal važiuoji. Ieškok, kas dirbti galėtų.
Taip ir buvo, darbe nuolatos arba fiziškai, arba mintimis.
Kita žmona gal būtų neapsikentus, bet na, manoji nepabėgo. Žinoma, jaučiu, nelabai patenkinta buvo, – atsidūsta pašnekovas. – Na, išeities nebuvo kitos. Aš dirbau, ji sūnus augino.
Atitrūkdavau nuo darbo, turėjome sodą anksčiau, keliaudavome porą kartų per metus ten, kur šilta. Dabar sodybą nusipirkau, gal žinoma, vėlokai kiek...“ – gūžteli pečiais J. Dastikas.
Nors daug verslininkų medžioja, jis sako, kelis kartus bandęs, bet daugiau nebenorįs. Nepatinka žiūrėti į nušautą žvėrį, sako, net žuvį draskantį kabliuką nemalonu išiminėti, tad ir nežvejoja.
„Myliu gamtą ir visada mylėjau. Norėjau girininku būti, bet ten konkursas didesnis buvo, tad ir liko tai svajone“, – sako jis.
Paklaustas, ar ruošiasi po 23 metų pensijos išeiti ir iš tiesų pradėti ilsėtis, J. Dastikas nedvejoja:
„Eisiu. Greitai. Gal ir galima būtų dar dirbti, bet yra paruošti žmonės, kurie geriau už mane dirbtų – jie labiau atitinka šių laikų poreikius. Dirba gamykloje 20 metų jau.
Aš galėsiu eiti ramiai ilsėtis. Tikrai ramiai. Žinoma, bus kažkoks pereinamasis laikotarpis, nežinau, kaip ten būna.
Bet aš pats puikiai suprantu, kad mano karta jau nueina. Ir taip užsisėdėjau“, – susimąsto direktorius, o paskui nusijuokia – per ilgai sėdint, Lukašenkos likimas ištikti gali.
O ką jis veiks, pagaliau išėjęs poilsiauti?
„Nieko neveiksiu! (juokiasi). Sodyba yra, ten viską savo rankomis darausi.
Na, anūkų neauginsiu, čia tėvų darbas. Aš lepinsiu nebent ir saldainiais paslapčia maitinsiu“, – sako J. Dastikas.
„Lifosa“ visuomet pirmavo atlyginimų srityje. 2019 metais Kėdainių krašto įmonė buvo 13 pagal mokamą vidutinį atlygį.
„Sodros“ duomenimis, vidutinis įmonės darbuotojo atlyginimas šių metų liepos mėnesį siekė pustrečio tūkstančio eurų – o tai yra mažiausiai 500 eurų didesnis atlygis, nei siūlo bet kuri kita Kėdainiuose registruota įmonė.
Net lyginant su tą pačią ekonominę veiklą vykdančiomis įmonėmis visoje Lietuvoje, „Lifosos“ vidutinio atlyginimo amplitudė praktiškai visuomet išlieka aukščiau visų kitų, o kai kuriais mėnesiais skirtumas siekia net ir du tūkstančius eurų.
