Grįžo po 7 metų
Lietuviškai Giuseppe kol kas nekalba. Bet pokalbio su juo ir Ingrida metu matosi, kad kai ką jau supranta. Ir su klientais susišneka, šypsosi Ingrida Grabliauskaitė-Bottalico, Žiežmariuose užaugusi, kurį laiką Italijoje, Baryje, gyvenusi moteris, bandanti įpratinti Kaišiadorių ir rajono gyventojus rinktis jų gaminamą itališką maistą.
Itališko maisto vagonėlis „Buono Buono“ stovi Kaišiadorių centre. Vasarą veiklą pradėję sutuoktiniai juo keliavo po rajoną, jame vykusius renginius, muges, o žiemai sustojo mieste. Kurį laiką nedirbo – tam tiesiog buvo per šalta nepritaikytame vagonėlyje. Bet šiek tiek investavo, susitvarkė ir vėl kviečia itališko maisto.
Septyneri metai Baryje, o dabar pora nusprendė pabandyti pagyventi žmonos gimtinėje. „Nežinau, kaip čia mums seksis, kiek būsime. Bet kaip staigiai išvažiavau į Italiją, taip staigiai ir grįžau iš jos“, – pasakojo Ingrida.
Verslo jie ėmėsi būtent tokio, nes abu jaučia aistrą virtuvei. „Įsigijome maisto gamybos priekabą, Lietuvoje tai jau pakankamai populiaru, ir pradėjome gaminti įvairius itališkus patiekalus. Atsivežėme panzerotto iš Bario, tai mūsų toks pagrindinis patiekalas, į kurį dedame labai daug vilčių, norime, kad išpopuliarėtų. Tai kitaip dar vadinama perlenkta pica, maždaug tokio dydžio, kaip lietuviškas čeburekas, žmonės dažnai atėję taip ir sako – ai, čia čeburekas. Bet ne, čia ir tešla kitokia, ir įdaras“, – apie kaišiadoriškiams ir miesto svečiams siūlomus patiekalus pasakojo Ingrida.
Atsivežėme panzerotto iš Bario, tai mūsų toks pagrindinis patiekalas, kaip lietuviškas čeburekas. Bet ne, čia ir tešla kitokia, ir įdaras, – sako Ingrida.
Taip pat gamina ir arancini – sicilietišką patiekalą, ryžių kamuoliukus su mėsos, sūrio ir pomidorų įdaru. „Labai skanu ir mėgstama Kaišiadoryse“, – tikino moteris.
Daug širdies
Jos teigimu, į šį verslą abu su vyru sudėjo labai daug širdies, atidžiai rinkosi produktus, ieškojo tokių, kokie tiktų geriausiai. „Po 10 kilogramų berinkdami grįžę iš Italijos užsimetėme“, – juokiasi Ingrida. Verslo pradžiai jie gavo paramą Kaišiadorių savivaldybėje, už tuos pinigus įsigijo įrangą.
Pirmasis išbandymas buvo Žiežmarių atlaidai, kur sulaukė didžiulio dėmesio ir pasisekimo. Paskui jau ir į renginius Kaišiadoryse imta juos kviesti. Susirasti nuolatinę vietą mieste lengva nebuvo, vis dėlto jiems pasisekė sutarti su vieno sklypo savininku, kuris įsileido ir neprieštaravo, kad vagonėlis stovėtų jo teritorijoje.
„Dabar keturias savaites buvome priverstinėse atostogose, bet žiema daro savo, buvo per šalta, laukėme, kol mums pagamins langą, kad galėtume pasislėpti ir dirbti toliau“, – kalbėjo Ingrida. Iki Kalėdų likus savaitei jiems pavyko vėl atsidaryti.
Nuolatinių klientų jau yra, kitus dar jaukinasi.
Beje, Giuseppe – ne vienintelis italas Kaišiadoryse. Neseniai jie netikėtai prekybos centre sutiko dar vieną tokią pačią porą, vyrą italą ir žmoną kaišiadoriškę.
„Susitikome visai netyčia, nesitikėjome čia rasti dar vieną italą, bet susitikome. Italai mėgsta kalbėti garsiai, tai mes buvome prekybos centre – vyras, jo mama, aš, garsiai diskutavome, ką čia valgysime, ką pirksime. Ir žiūrim ateina toks jaunuolis ir klausia – jūs italai? Taip netikėtai susipažinome, susidraugavome, šiuo metu jis išvykęs atostogų į Italiją“, – pasakojo Ingrida.
Ji sako, kad ir vyro tėvai pagalvoja, išėję į pensiją, kraustytis į Lietuvą. Lankėsi jie čia ir žiemą, tad šaltis greičiausia negąsdina, o ramybė patinka.
Pica perone
Geležinkelio stotis Kaišiadoriams itin svarbi – nuvykti į Kauną ar Vilnių iš šio miesto patogiausia būtent traukiniu. O dabar čia galima ir suvalgyti picą.
Giedrius ir Agnė Litvinskai nedidelėse patalpose šoninėje stoties dalyje piceriją „Peronas“ įkūrė beveik prieš keturis mėnesius, prieš tai jas susiremontavę. „Visiškai naujokai esame“, – neslepia Agnė ir prisipažįsta, kad šio verslo ėmėsi, nes norėjo kurti kažką savo. O ir apie laisvesnį darbo grafiką abu svajojo, nes šeimoje auga dvi mergaitės.
Picerija buvo tas pasirinkimas, apie kurį bent jau Agnė galvojusi nuolat. „Idėja gimė garaže“, – nusijuokia Giedrius, o žmona pabaigia mintį: „Turėjome garaže krosnį, nes tėvai kažkada Elektrėnuose piceriją buvo įkūrę.“
G.Litvinskui maisto gamyba nėra svetimas dalykas – jis ir studijavo maisto technologijos mokslus, apie 15 metų dirbo, kaip sako pats, „gamyboje“ – daugiausia žuvies perdirbimo įmonėse. O A.Litvinskė buvo sukaupusi patirties tėvų picerijoje, kuriai negailėjo tiek idėjų, tiek darbo.
Niekas čia į namus tuo metu nevežė, tai toks ir yra mūsų arkliukas. Nepabūgome, nors yra Kaišiadoryse picerijų. Bet kol kas sekasi, – sako Giedrius.
„Tai Agnė pamatė šitas patalpas, pasiūlė apžiūrėti. Atvažiavome ir pamatėme – buvo labai blogai, bet turėjome viziją. Ir pradėjome pagal galimybes tvarkytis, pagalvojome, kad čia kažkas gali gautis. Truputį gąsdino, kad miestas toli, lyg ir užkampis. Bet nuo pat pradžių turėjome viziją, kad maistą vešime į namus, todėl vieta tiko. Niekas čia į namus tuo metu nevežė, tai toks ir yra mūsų arkliukas. Nepabūgome, nors yra Kaišiadoryse picerijų. Bet kol kas sekasi. Nei mes čia labai konkuruojame, bijome, nei jie“, – sako Giedrius, o Agnė tik juokiasi: „Konkurencija yra gerai.“
Patalpas Litvinskai išsinuomojo iš „Lietuvos geležinkelių“, susiremontavo ir dabar kepa picas. Staliukų čia nėra, tik baras ir kelios kėdės.
„Jeigu kas ateina ir nori suvalgyti čia picą, niekada nepasakome, kad negalima. Tik įrankių neturime“, – šypsosi šeimininkai, pasvajojantys kada nors turėti ir normalią kavinę, galbūt bent vasarai kelis staliukus lauke šalimais stoties.
Kol kas picų kepėjus surasti nėra labai lengva – didelių iškabų nėra. Litvinskai pripažįsta, kad su reklama jiems dar sunku, bet juk ir dirba vos keturis mėnesius. Bet džiugina, kad žmonės ateina, skambina, randa juos ir sako – „Jus labai giria, tai ateiname ir mes paragauti“.
Skonis – kaip sau
Anot Giedriaus, tokių picų, kaip kepa jie, niekur kitur nerasi. Ir jis nebando įrodinėti, kad pica skaniausia, tiesiog ji kitokia – receptus picerijos šeimininkai kuria patys, remdamiesi savo idėjomis ir skoniu, padą kepa tokį patį, kokį kepdavo Agnės mama savo picerijoje Elektrėnuose. O ir pavadinimai kitokie: „Neptūno“, „Perono“, „Heraklio“, „Filadelfijos“.
Agnė tikina, kad produktų paprastai įsigyja tik tiek, kiek reikia tai dienai, todėl esą picos visada kepamos iš šviežių produktų. Dirba picerija nuo 11 iki 20 val., o pasamdę trečią darbuotoją jie jau pagalvoja ir apie ilgesnes darbo valandas. Agnė picas kepa, tvarko kitus reikalus, Giedrius, kaip pats prisipažįsta, dirba vairuotoju – jas išvežioja.
Per keturis mėnesius Litvinskai sako jau turintys ir nuolatinių klientų ratą, jiems leidžia ir patiems sugalvoti, kokių priedų prie picos norėtų. Vidutiniškai per dieną jie iškepa apie 40 picų, bet vieną šeštadienį šis skaičius buvo net 100. „Buvo labai karšta“, – nusijuokia prisiminusi Agnė.
Pora jau pasvajoja ir apie plėtrą – galbūt didesnes patalpas Kaišiadoryse, galbūt ir Elektrėnuose. Tiesa, šio, pirmojo jiems, verslo pradžia labai lengva nebuvo.
Jeigu kas ateina ir nori suvalgyti čia picą, niekada nepasakome, kad negalima. Tik įrankių neturime, – šypsosi Litvinskai.
„Aš nieko nežinojau apie įmonės steigimą. Giedrės Streikauskaitės, Kaišiadorių turizmo ir verslo centro vadovės, dėka tik viskas sklandžiai praėjo. Labai gerų konsultacijų sulaukėme, labai dėkingi verslo centrui esame. Pradėjau nuo nulio, gal tik Giedrius kažką žinojo. Labai reikėjo pagalbos, reikėjo susivokti, suprasti, jeigu ne Giedrė, nežinau, kaip būtų“, – kalbėjo A.Litvinskė.
Svarbiausi jiems klientai – jų norai, pageidavimai, besikeičiantis skonis. Tačiau Giedrė neslepia, kad šitame mažame versle jai pačiai itin svarbu ir dar vienas dalykas: jauki, be pykčių atmosfera darbe. Tokią, kaip sako, ir bando kurti.