„Šiai dienai turime net 904 žmones arba šeimas, kurie išreiškė norą globoti atvykstančius vaikus. Svarbu pasakyti, kad šiandien stabdome globėjų registraciją ir visiems dėkojame“, – trečiadienį žurnalistams sakė tarnybos direktorė Ilma Skuodienė.
Anot jos, į Lietuvą šiuo metu yra atvykę 239 nelydimi nepilnamečiai, jie yra apgyvendinti pas artimuosius, giminaičius ar pas kitus emociniais ryšiais susijusius asmenis.
Dar 146 vaikai atvyko grupėse ir toliau gyvena globos įstaigose ar kitose vietose, globa jiems nustatyta per savivaldybes.
Lietuvių šeimoje – vienas
Tuo metu atskirai lietuvių šeimoje kol kas globojamas tik vienas vaikas, Šiaulių apskrityje.
„Gal ir gerai, kad tik vienas. Džiaugiamės, kad vaikai atvyksta su sau artimais žmonėmis arba gyvena su jau pažįstamais. Nes atvykus iš karo zonos, iš nepaprastos situacijos ir palikus tėvelius, arba gali būti, kad dalis jų eigoje yra netekę, tai svarbu, kad pasirūpintų žmonėmis, kurie jiems yra artimi ir pažįstami“, – kalbėjo I.Skuodienė.
Ji pabrėžė, kad vaikų nebus siekiama įvaikinti, jiems skiriama tik laikina globa.
Anot jos, jei vaikų atvyks daugiau ukrainiečių vaikų, kuriems reikės globos lietuvių šeimose, bus kreipiamasi į visus, kurie išreiškė norą globoti.
Ukrainiečių vaikus globojantiems gyventojams žadamos visos reikiamos paslaugos, psichologo, socialinių darbuotojų konsultacijos.
I.Skuodienės teigimu, šiuo metu Lietuvoje globojamos penkios vaikų grupės Trakuose, Visagine, Kauno mieste ir rajone.
„Šie vaikai ir bus palikti gyventi kartu, nes jie susiję emociniais ryšiais, arba kaip bendruomenė, arba iki tol jau gyveno kartu. Svarbu išlaikyti jų tamprumą, draugystę, santykį, ir pasibaigus karą juos grąžinsime atgal į jų kilmės valstybę, šiuo atveju – į Ukrainą“, – teigė I.Skuodienė.
Ji ragino šeimas apsvarstyti priimti globoti ir lietuvių vaikus, ypač paauglius – šiuo metu globos institucijose Lietuvoje auga 1376 vaikai, didžioji jų dalis yra vyresni nei 10 metų.
Apie globą galvoja beveik pusė
Tarnybos atstovai taip pat pristatė akciją „Suteik namus užaugti laisvei“, skirtą skatinti paauglių globą. Šia tema vasario viduryje atlikta ir reprezentatyvi „Spinter tyrimų“ gyventojų apklausa.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos globos ekspertė ir globos centrų įveiklinimo projekto vadovė Rugilė Ladauskienė sakė, kad rezultatai džiugina, nes 43 proc. gyventojų tvirtino, jog yra pagalvoję apie globą.
Ji pabrėžė, kad apklausa atlikta dar iki Rusijos pradėto karo Ukrainoje.
„Svarbu pasakyti, kad du procentai iš apklaustųjų teigia, kad yra dabar globėjai arba yra buvę globėjai. 38 proc. respondentų teigia, kad artimoje aplinkoje susiduria su vaikų globa. Vaikų globa tai nėra pats geriausias reiškinys, bet kad jie susiduria su vaikų globa, liudija, kad globojami vaikai yra vis arčiau mūsų, reiškia, valstybė yra labai gerame kelyje“, – pabrėžė R.Ladauskienė.
Apklausa taip pat parodė, kad beveik 40 proc. ryžtųsi globoti vaikus iki 10 metų, didžioji dalis apklaustųjų (27 proc.) rinktųsi vaikus iki trejų. Vis dėlto, tarnybos duomenimis, pernai tik 10 vaikų, vyresnių nei dešimties, priimti į globoti į šeimas, kurios nėra susijusios su vaikais giminystės ar kitais artimais ryšiais.
„Tik keturi procentai Lietuvos gyventojų ryžtųsi globoti vaiką virš 10 metų. Skaičiai tokie, bet turime ir kuo pasidžiaugti. Jei kalbėtumėme apie kelis metus atgal, buvo tendencijos, kad lietuviai nori globoti ir įvaikinti vaikus iki trijų metų, dabar amžiaus ribos labai plečiasi“, – teigė R.Ladauskienė.
Tik keturi procentai Lietuvos gyventojų ryžtųsi globoti vaiką virš 10 metų.
Tarnybos atstovai pažymi, jog problema yra ir tai, kad be tėvų globos likę broliai ir seserys yra neišskiriami, tačiau nedaugelis potencialių globėjų ryžtasi iškart imtis globoti du ar tris ar netgi daugiau paauglių.
R.Ladauskienės teigimu, šį ryžtą paskatinti galėtų didesnis savivaldybių dėmesys skiriant finansinę paramą specialistų paslaugoms ir panaši pagalba.
Paauglystė, apipinta mitais
Vilniaus universiteto Psichologijos instituto Raidos psichopatologijos centro psichologė-psichoterapeutė Asta Adler teigia, kad paauglystė apipinta daugybe mitų, jog paauglys yra tik nepaklusnus, prieštaraujantis suaugusiųjų nuomonei, nepaisantis autoritetų ir t.t.
Tačiau kartu, anot jos, tai yra labai svarbus laikotarpis žmogaus gyvenime, kadangi jos metu formuojasi asmens tapatybė, paauglys kelia daug klausimų apie santykį su aplinkiniais, apie ateitį.
„Jei mes pamirštame savo paauglystės laikotarpį, suaugę tampame užstrigę, tada atrodo, svarbios tik taisyklės, struktūra. Bet paauglystėje labai ieškoma naujumo, dėl to ir kyla iššūkių visokioms tradicijoms, įsisenėjusiems požiūriams. Turime paauglių, kurie kovoja už klimato kaitą, ir tai labai svarbu (...), paaugliai priverčia mus galvoti apie dalykus, apie kuriuos tradiciškai esame pratę nebegalvoti, tai yra nepatogu“, – kalbėjo A.Adler.
Psichologė kvietė suprasti, kad paaugliai labai jautriai išgyvena santykių krizes, nesėkmes, jie yra egocentriški, jautrūs kritikai ar pašaipoms, o įtampa tik sustiprėja COVID-19 pandemijos, Ukrainos karo kontekste.
Suaugusieji, anot jos, gali padėti „laviruoti santykių, savęs pažinimo jūroje“, gerbti paauglio nepriklausomybę ir suteikti jam namų saugumo jausmą siekiant sumažinti riziką, jog jis rinksis alkoholio vartojimą, savęs žalojimą ar kitą destruktyvią veiklą.
Globotinė: pajutau užpildytą tuštumą
Deimantė Andriuškevičiūtė, nuo 10-ies augusi vaikų namuose, pasakojo apie savo patirtį, kai būdama 13-kos susipažino su globėja, kuri jau kurį laiką globojo vieną iš dviejų jos brolių.
Pasak jos, ji pas globėją lankydavosi savaitgaliais, leisdavo kartu vasaras, o vieną iš jų suprato, jog nori gyventi kartu.
„Būdama 17 metų aš patekau į šeimą. Iš pradžių, labai ilgą laiką, aš nesijaučiau kaip šeimoje – tarsi atrodė, kad turiu šeimą, smagu buvo kitiems pasakyti (...). Tas perėjimas buvo iš tos globėjos į „mama“, tas pirmas jausmas, kai tu taip gali vadinti, atrodo, kažką užpildo tavyje, atrodo, kad tai, ko netekai, pas tave sugrįžo“, – kalbėjo D.Andriuškevičiūtė.
D.Andriuškevičiūtė prisiminė, jog netrukus ji išvyko studijuoti, tuo metu buvo daug sumaišties, nežinios, nerimo dėl brolių, o galiausiai vėl grįžo gyventi į Zarasus, šalia globėjos.
Dabar esu labai laiminga, džiaugiuosi, kad turiu mamą, turiu šeimą, turiu namus.
„Man globėja, mama Eglė, kaip aš ją dabar vadinu, užpildė mano vidinę tuštumą. Dabar esu labai laiminga, džiaugiuosi, kad turiu mamą, turiu šeimą, turiu namus, į kuriuos galiu visada grįžti, į kuriuos gali sugrįžti mano dukrytė. Pati dabar esu budinti globotoja, tad ratas apsisuko“, – pasakojo moteris.