Tragedija nesumenkino meilės Lietuvai
Atvykimas į Lietuvą, kai minimos 75-osios Holokausto metinės Lietuvoje, labai jaudinantis, sako N.Taicher.
„Kai tai įvyko, mano šeima, kuri liko čia, Lietuvoje, buvo nušluota. Mano senelis, dėdės, pusbroliai – apie 50 žmonių. Kita vertus, iš tėvo, kuris išgyveno, girdėjau labai daug istorijų apie Lietuvą, kaip jis jos ilgisi, kaip ilgisi Lietuvos vaizdų, žalumos. Man malonu, nes galiu pamatyti, ko mano tėvas ilgėjosi visą gyvenimą“, – tvirtina N.Taicher.
Jos teigimu, persikėlęs gyventi į Izraelį, tėvas kartu atsivežė ir meilę Lietuvai, kuri išliko, nepaisant įvykusios tragedijos. „Mano tėvas ėjo į žydų mokyklą. [...] Jis mėgo Molėtų žalumą, upę, mėgdavo prie jos sėdėti, skaityti poeziją. Tai buvo labai geras gyvenimas.
Mano tėvas turėjo labai gerų prisiminimų iš gyvenimo Lietuvoje. Kai jis 1936 m. (laimė, prieš karą) persikėlė į Izraelį, su savimi atsivežė meilę Lietuvai. Jis mūsų namą dažydavo žaliais dažais, nes ta žaluma jam primindavo Lietuvą. Jis mėgo tai, kaip čia buvo mokoma. Man jis visada sakydavo – turi būti Lietuvos mokinė Izraelyje, visada skaityk. Izraelyje žodis „lietuvis“ yra sinonimas žodžiui „mokslas“, susijęs su intelektualiu studijavimu“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“ sako N.Taicher.
Mokslininkės seneliai taip pat gimė ir užaugo Lietuvoje, kur vėliau ir sukūrė šeimą. Čia taip pat gyveno ir kiti N.Taicher giminaičiai.
„Mano senelis gimė ir užaugo Molėtuose. Mano senelė taip pat. Ji palaidota žydų kapinėse Molėtuose, nes mirė dar prieš karą. Čia gimė ne tik jie – visa šeima. Mano senelis turėjo šešis brolius, kurių kiekvienas turėjo dešimt vaikų. Taigi, iš viso čia gyveno apie 50 mano giminės žmonių. Tai buvo itin artima šeima iki karo“, – teigia N.Taicher.
Jos įsitikinimu, visų Molėtų žydų istorija ir tragedija, įvykusi 1941 m., neatskiriamai susijusi su tuo, kas tais metais vyko visoje Europoje. Dėl šios priežasties, palikę darbus, viso pasaulio žydai vyksta į Lietuvą.
„Tai reiškia, kad man, mano broliui ir visiems kitiems šis atminimas vis dar gyvas. Mūsų tėvai daug apie tai kalbėjo, ilgėjosi Lietuvos. Visi tie žmonės emigravo ne todėl, kad to norėjo. Jie tai darė dėl skirtingų priežasčių. Kai kurie – kad išgyventų. Jie suvokia, kad viskas, kas jiems buvo brangu, buvo nužudyta per vieną dieną. Tai visą laiką išlieka mūsų gyvenime. [...] Mes privalome čia būti. Labai džiugu, kad Lietuva organizuoja tokius renginius, kad pagerbtų žmonių atminimą“, – įsitikinusi N.Taicher.
Nepaisant šio asmeninio ryšio, mokslininkė įsitikinusi, kad pasaulyje Molėtai ir juose įvykusi tragedija nėra išskirtinė, o į Lietuvą atvyksta tie žydai, kurių artimieji buvo nužudyti būtent čia. „Nemanau, kad Molėtai yra unikali, išskirtinė vieta, nes tokios tragedijos įvyko ir kitose vietose, bet tai buvo itin didelio masto tragedija – 2,3 tūkst. žmonių buvo nužudyti per vieną dieną“, – akcentuoja N.Taicher.
M.Ivaškevičius: kol nesuvoki tragedijos masto, tol esi abejingas
Su mintimi, kad Molėtai nėra itin išskirtinė vieta, nesutinka dramaturgas Marius Ivaškevičius, kuriam neseniai teko kelias dienas viešėti Tel Avive.
„Tiesą sakant, išgirdę, iš kur esu, prie manęs ėjo daugybė žmonių. Izraelis išmoko tarti žodį „Molėtai“. Jiems teikė viltį, kai aš pasakiau, kad, ko gero, per minėjimą Lietuvoje susirinks tūkstančiai žmonių. Jie negalėdavo tuo patikėti. Sakydavo – jei ateina 20–30 žmonių, tai jau yra gerai. Taip pat jie klausia, ar tie tūkstančiai žmonių yra lietuviai“, – pasakoja M. Ivaškevičius.
Dramaturgas prisipažįsta, kad pats, būdamas molėtiškis, ilgą laiką nesuvokė tragedijos Molėtuose masto.
„Kai augome, sovietmečiu, visuose miesteliuose ir miestuose duobėse gulėdavo ne žydai, o „sovietų piliečiai“. Taip būdavo užrašyta. Galvodavau, kad tai galbūt kažkokie sovietų armijos kariai. Neįsivaizduodavau, kad tai gali būti nužudyti beginkliai žmonės, mano miestelėnai. Kai visa tai galų gale sužinojau, suvokiau, pradėjau gilintis. Kai sužinai detales, tiesiog sunku pasidaro kvėpuoti ir gyventi. Paskui pradedi galvoti, ką toliau galima daryti, kaip sugrįžtum į tą gyvenimą“, – tvirtina M.Ivaškevičius.
Nenorėčiau kažkaip aštrinti santykių tarp lietuvių ir žydų. Nežinau, kas kaltas, kad tiek metų nekalbėjo arba kalbėjo neįtikinamai, nesuprantamai. Nežinau, galbūt mes patys turėjome daugiau kalbėti, – svarstė F.Kukliansky.
Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė F.Kukliansky pabrėžia, kad apie tokias tragedijas žmonės turėtų sužinoti dar mokykloje. „Man gaila tų žmonių, kurie apie tai sužino būdami brandaus amžiaus. Apie tai net tiek metų nebuvo susimąstyta, šeimose nebuvo pasakota, o staiga atsirado tokia naujiena, tokia žinia, nustebinusi visą Lietuvą. [...]
Nenorėčiau kažkaip aštrinti santykių tarp lietuvių ir žydų. Nežinau, kas kaltas, kad tiek metų nekalbėjo arba kalbėjo neįtikinamai, nesuprantamai. Nežinau, galbūt mes patys turėjome daugiau kalbėti“, – LRT RADIJUJE svarsto F.Kukliansky.
Kitos nuomonės laikosi M.Ivaškevičius, kuris įsitikinęs, kad viską lemia pokyčiai: „Tolstojus yra pasakęs – žmogus yra upė, jis keičiasi. F.Kukliansky klausia, kur jūs buvote anksčiau. Tai neprotingas klausimas. Taip, mūsų gėdai, niekas mums to nepapasakojo. [...] Žinoti, kad nužudyti 200 tūkst. žydų, yra viena, bet ar tai tave emociškai kažkaip paliečia? Aš tai žinojau (nesu toks tamsuolis), bet kol nesuvoki, kol nesuveikia empatija, kol kažkokia prasme netampi tomis aukomis savo vaizduotėje, nepergyveni tragedijos, tol esi abejingas“, – tikina M.Ivaškevičius.
F.Kukliansky nuomone, nederėtų skaičiuoti, kas yra kaltas, kad informacija nepasiekia jaunų žmonių. Jos nuomone, tai būtų geriausia daryti, dalinantis prisiminimais, kol yra žmonių, kurie tuos prisiminimus vis dar saugo. „Visi Lietuvoje gyvenantys vietiniai lietuviški žydai yra karo aukos. Ar vienokiu, ar kitokiu būdu žydų žudynės visus juos palietė. Kiekvienas turi savo istoriją, kiekvienas turi kuo pasidalinti. Mes net šiemet gal bandysime pradėti vykdyti programą – išlikę ir sveiki karą pergyvenę žmonės galėtų pasakoti savo išgyvenimus“, – sako F.Kukliansky.
Žydai Molėtuose gyveno nuo XVI a. ir sudarė didelę miesto gyventojų dalį. 1923 m. Molėtuose buvo užregistruotas 1771 gyventojas, iš kurių net 1343 asmenys buvo žydų tautybės. 1941 m. rugpjūčio 29 d. šiame mieste buvo nužudyta daugiau kaip 2 tūkst. žydų.
