„Visos frazės ir veiksmai yra orientuoti į konkretų rezultatą, tačiau aš nesupratu, kokio rezultato savo pasisakymais siekia šios Vyriausybės nariai, - teigė Lietuvos regionų partijos pirmininkas Jonas Pinskus. – Riba tarp visuomenės mobilizavimo, jos suvienijimo ir išgąsdinimo yra labai plona. Šiuo atveju, mano supratimu, ji buvo peržengta.
Jeigu tokiomis kalbomis buvo tikimasi suburti žmones, tai dabar akivaizdu, kad išėjo priešingai: tiek žmonės, tiek verslai traukiasi iš Lietuvos ir niekas neskuba čia investuoti. Nepaisant to, valdančiųjų retorika nesikeičia, kas leidžia teigti, kad valstybėje tikslingai sėjama panika, todėl už tokius dalykus reikia ne girti, bausti. Galbūt ne taip, kaip su panikieriais elgiamasi karo metu, kai jie tiesiog šaudomi, bet bausmės turi būti griežtos.“
Politiko teigimu, visuomenės mobilizavimas vykdomas kitomis priemonėmis.
„Būtina šalies švietimo sistemoje įdiegti patriotinį ugdymą, skatinti žmones didžiuotis Tėvyne, mylėti jos istoriją ir kultūrą, akcentuoti, kad sava valstybė būtina tautos išlikimui. Gal tuomet šaukiamojo amžiaus jaunuoliai rinksis ne baudas, o tarnybą savo šaliai.
Taip pat ne paslaptis, kad Lietuvoje trūksta ne tik slėptuvių, bet ir sirenų, nekalbant jau apie priešlėktuvinės gynybos sistemas. Kai kurie veikėjai klausimą siūlo spręsti naujais mokesčiais, tačiau pinigų galima sutaupyti sumažinus išpūstą biurokratinį aparatą ir neskubant jų dalinti kitiems.
Nesiginčiju, kad kovojančiai Ukrainai būtina padėti, tačiau gal pirma pasirūpinkime savo žmonių saugumu, investuokime į juos, nes būtent Lietuvos žmonės yra didžiausias mūsų turtas, tačiau patys jie taip nesijaučia, - dar vieną svarbų momentą priminė J.Pinskus. - Pateiksiu tik vieną pavyzdį – Lietuvos nekilnojamojo turto rinka stagnuoja, nes gyventojai perka būstus Ispanijoje, JAV, Kipre, Tailande, Balyje ar Jungtiniuose Arabų Emyratuose.
Tai rodo, kad žmonės netiki, jog šalies valdžia konflikto atveju juos apgins ar kad padės gintis patiems, todėl jau dabar rūpinasi atsitraukimo planais. Jeigu panašios tendencijos išliks, netrukus gali ateiti tokia diena, kai nebeliks kam Lietuvos ginti. Nors, prisiminimus visus dabartinės Vyriausybės „darbelius“ ir tai, kad faktiškai visais atvejais išlošdavo Rusija, gal toks ir yra valdančiųjų tikslas – demoralizuotas, panikos apimtas ir gynybai nepasirengęs kraštas, kurį, kaip ir praėjusio amžiaus viduryje, bus galima užimti nepaleidus nė vieno šūvio?“
