„Informacijos, gautos kriminalinės žvalgybos būdu, atskleidimas arba viešinimas yra įstatymo pažeidimas ar netgi nusikaltimas, kuris numatytas Baudžiamajame kodekse. Jei apie žmogų bus paskleista neįrodyta, nepatikrinta informacija, bus pažeista jo reputacija, o teisme jis apsiginti negalės, nes visais atvejais subjektas pagal dabartinius teisės aktus turi teisę pasakyti, jog tos informacijos atskleisti negalima. Todėl ir siūlysime taip pataisyti įstatymus, kad būtų nustatyti aiškūs pagrindai, kada ta informacija turėtų būti atskleista“, – teigė J.Sabatauskas.
Atsisakant ją išslaptinti, buvo motyvuojama, kad bus atskleisti žvalgybos būdai ir jos dalyviai. Tačiau toje pažymoje nebuvo užfiksuota nei tų būdų, nei žvalgybos dalyvių,– J.Sabatauskas.
Remdamasis savo patirtimi, jis prisiminė atvejį, kai prieš kelerius metus buvo prašoma išslaptinti vieną pažymą, kad paaiškėtų, ar joje minimi asmenys yra kuo nors nusikaltę.
Tačiau, pasak J.Sabatausko, buvo atsisakyta tai padaryti: „Pats mačiau tą pažymą. Atsisakant ją išslaptinti, buvo motyvuojama, kad bus atskleisti žvalgybos būdai ir jos dalyviai. Tačiau toje pažymoje nebuvo užfiksuota nei tų būdų, nei žvalgybos dalyvių. Nuo to laiko nutekėjo daug vandens. Norisi tikėti, kad specialiosios tarnybos taip nebedirba. Tačiau darytina išvada, jog tada yra buvę ir taip, kad tokios pažymos būdavo naudojamos ne pagal paskirtį, jomis buvo piktnaudžiaujama kai kurių valdžios atstovų politiniais tikslais.“
Bandys apibrėžti informacijos naudojimą
Kaip teigė J.Sabatauskas, atliktas tyrimas parodė, jog kriminalinės žvalgybos informacija drausminėms pareigūnų nuobaudoms skirti tiesiogiai naudojama nebūdavo. Dažniausiai pareigūnai prarasdavo teisę dirbti su slapta informacija, o kitą dieną tokie pareigūnai jau nebegalėdavo atlikti savo tiesioginių pareigų ir nebelikdavo nieko kito, kaip tik atleisti juos iš darbo.
„Po to prasidėdavo ilgos ir dažniausiai bevaisės tokių pareigūnų teisybės paieškos – jei kriminalinės žvalgybos informacija nepasitvirtina, ikiteisminis tyrimas nepradedamas.
Bet, patyręs neigiamas pasekmes, pareigūnas, žinoma, reikalauja, kad ta informacija būtų vis dėlto atskleista. Tačiau jam jos niekas neatskleidžia, nes įstatyme yra numatyti tam tikri atvejai, kai tos informacijos atskleisti ir neprivalu. O teismų praktika tokiais klausimais labai kukli, todėl dažniausiai pareigūnai, kurių atžvilgiu metami galimi įtarimai, negali apsiginti“, – aiškino J.Sabatauskas.
Jis taip pat pažymėjo, kad pastarųjų metų įvykiai įrodė, jog kriminalinės žvalgybos informacija ne kartą buvo tapusi manipuliavimo objektu.
„Galima būtų prisiminti istoriją, kaip iš pareigų buvo atleisti buvę Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos vadovai Vitalijus Gailius ir Vytautas Giržadas arba kaip į švietimo ir mokslo ministro postą nebuvo paskirtas Seimo pirmasis vicepirmininkas Vydas Gedvilas. Ta informacija neturėtų būti politinės kovos įrankiu“, – teigė J.Sabatauskas.
Paklaustas, ar pats nesijaučia tokios kovos auka, kai apie jį praėjusių metų rudenį buvo paskleistos žinios, išgirstos prezidentūroje, esą su kolegomis parlamentarais Broniumi Bradausku ir Vytautu Gapšiu galimai neleistinomis priemonėmis bandė užkirsti kelią generaliniu prokuroru paskirti Kauno apygardos teismo vadovą Nerijų Meilutį, J.Sabatauskas tvirtino jau turįs visų specialiųjų tarnybų raštiškus patvirtinimus, kad jo atžvilgiu kriminalinės žvalgybos veiksmai nebuvo taikyti.
Pasak J.Sabatausko, Seimui bus siūloma nustatyti vieningą tvarką dėl kriminalinės žvalgybos informacijos naikinimo – kad ją individualiai nusistatytų ne kiekvienas jos subjektas, o Generalinė prokuratūra, kad teismai vadovautųsi visa žvalgybine informacija ir teismų nutartys būtų motyvuotos, kodėl reikėjo ar nereikėjo remtis kriminalinės žvalgybos informacija.
Remiamasi ir išgalvota informacija?
Vertindamas, kaip kartais manipuliuojama neva tai slapta informacija, J. Sabatauskas prisiminė Kaišiadorių apylinkės teismo vadovės Editos Dambrauskienės žodžius, pasakytus po to, kai Seimas nepritarė jos kandidatūrai į generalinio prokuroro postą – esą kažkas siūlęs jai šį postą išsipirkti.
„Ji tiesiog kažką apkalbėjo ir pasinaudojo galimybe teisėsaugininkams neliudyti. Jei negalėjo pagrįsti tos informacijos, tai bent galėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnui pasakyti, kas yra tas asmuo, kuris ją šantažavo. Ar E. Dambrauskienė pati tą istoriją sugalvojo, ar jai kažkas leptelėjo, nežinia, tačiau, mano galva, ji tuo savo pasisakymu pasirašė nuosprendį baigti karjerą kaip eilinė teisėja. Net jei kada nors kas nors pasiūlytų jai aukštesnes pareigas, atsakingos institucijos nepritartų“, – įsitikinęs J.Sabatauskas.
Bet jis pats neprisipažįsta klydęs, kai vasarą iš Seimo tribūnos pritarė jos kandidatūrai užimti Generalinės prokuratūros vadovo postą: „Tuo metu man atrodė, kad ji šioms pareigoms tinkama, o dabar sakau – E.Dambrauskienė sau pasirašė nuosprendį. JAV galioja įstatymai, pagal kuriuos pareigūnas, planuodamas savo karjeros ateitį, bet kokiu atveju liudija teisėsaugai.“
Kas įvykdė nusikaltimą?
Prisimindamas, kaip buvo atleistas iš FNTT vadovo pareigų, Seimo narys V.Gailius tvirtino, jog jo atžvilgiu buvo ne piktnaudžiaujama kriminalinės žvalgybos informacija, o įvykdytas nusikaltimas: „[Naudojantis] Valstybės saugumo departamente dirbusių pareigūnų korupciniais ryšiais mano ir V. Giržado atžvilgiu buvo inicijuoti nusikalstami veiksmai. Tik laiko klausimas, kada bus paviešinta informacija, jog buvo klastojami dokumentai ir vykdomi šešėlinio verslo užsakymai.“
Kas tie buvę VSD pareigūnai, V.Gailius atskleisti nepanoro. Tik patikino, jog jie turėjo visas galimybes šmeižikišką informaciją teikti aukščiausiems šalies vadovams.
