Kunigas sakė lotynų kalbos žodyne aptikęs, kad žodis „okupacija“ reiškia ne tik užgrobimą ar pasisavinimą, bet ir apsėdimą. Šis terminas esą taip pat padeda aiškinti, kas prasidėjo Lietuvoje 1940 metų birželį, ir, anot J.Sasnausko, nesibaigė ik šiol. „Kodėl praėjus 7 dešimtmečiams, iš kurių du pastarieji jau priklauso laisvei ir nepriklausomybei, per Lietuvą vis ritasi baimės, pykčio, neapykantos, melo bangos?“ – klasė jis.
„Išdardėjus paskutiniam tarybiniam tankui, turėjome bent dvasiškai atsitiesti, pakelti galvas, pradžiugti. Bet juo toliau, juo didesnis mūsų sutrikimas ir netikėjimas laisve bei demokratija. Išdardėjus paskutiniam tarybiniam tankui, turėjome bent jau dvasiškai atsitiesti, pakelti galvas, pradžiugti. Bet juo toliau, juo didesnis mūsų sutrikimas ir netikėjimas laisve bei demokratija.Nemažai savo gyvenimo sričių, ypač ten, kur susitinka širdis ir protas, sąžinė ir gera valia, mes negailestingai ritamės žemyn, užuot augę ir brendę, mokęsi meilės bei solidarumo, darniai siekę bendrojo gėrio. Tik dabar pradedu suprasti, kad komunistinė okupacija, pasiglemžusi dvi žmonių kartas, buvo daug baisesnis ir pavojingesnis dalykas, nei atrodė tada, kad taip lengvai, kone per vieną naktį krito žemyn raudonos vėliavos ir išsiskleidė mūsų brangioji laisvės trispalvė. Koks naivumas buvo manyti, kad režimas, pražudęs milijonus, o gyvuosius palenkęs melo, baimės ir prievartos sistemai, gali praeiti be pėdsakų lyg sapnas“, – iškilmingame Seimo posėdyje, skirtame okupacijos 70-mečiui ir Gedulo bei vilties dienai, kalbėjo dvasininkas.
Pasak J.Sasnausko, „garsiai kalbame apie susitaikymą ir žaizdų gydymą, bet iš tikrųjų tik deformuojama tautos atmintis ir kuriamos prielaidos naujam neteisingumui tarpti. Kaip niekad anksčiau mūsų žmones apimantis jausmas, kad teisingumo Lietuvoje nėra, mano manymu, irgi liudija, koks pragaištingas yra kelias, nuvertinantis moralinio pasirinkimo svarbą, sąmoningai sumaišantis gėrio ir blogio teritorijas“.
Kodėl pamiršta birželio 15-oji?
Dvasininkas stebėjosi, kad tik šiemet „pirmą kartą per atkurtosios nepriklausomybės laikotarpį taip garsiai ir taip svariai minime okupacijos metines“.
„Kodėl iki šiol tylėjome apie 1940 m. birželį? Kodėl nepriklausomoje Lietuvoje bijota žodžio „okupacija“? Kodėl reikėjo laukti tiek metų, kad šios datos prisiminimas pasiektų Seimo tribūną? Nedėliosiu čia sąmokslo teorijų, nors pamąstyti tikrai yra apie ką. Neišeina teisintis, kad viską šiemet lemia tie apvalūs skaičiai, juk buvo ir 60-metis, ir jau visai apvalus 50-metis, bet, rodos, lyg būtų galiojusi visuotinė komanda užsičiaupti ir negalvoti apie tai“, – sakė J.Sasnauskas.
Akivaizdu, kad kažin ką labai svarbaus turime pradėti iš naujo, tarsi, pirmąją laisvės dieną.Kalbėtojas svarstė, kodėl vietoj okupacijos minėjimo anksčiau buvo pasirenkama tik Gedulo ir vilties diena: „Taip, ji galėtų atrodyti ramesnė, taikingesnė, politiškai korektiškesnė, gal net dvasingesnė. Joje lengvai išsitenka visi atleidimo bei santarvės lozungai, tačiau jos vienos niekada nebus gana. Ir ne vien todėl, kad masinės 1941 m. birželio represijos buvo tik įvykusios krašto okupacijos logiška pasekmė. Dar svarbiau, kad be nuorodos į okupaciją mūsų tautos kančių keliai netenka teisingumo ir atsakomybės matmens.“
J.Sasnausko nuomone, „tik tada, kai be užuolankų ir išsisukinėjimų sakome, kas iš tiesų buvo 1940 metų birželis, galima tikėtis pasididžiavimo savo valstybe, patriotizmo ir pilietiškumo vertinimo, moralinių vertybių išryškinimų. Ne veltui buvo laisvės kovotojai ir disidentai šiandien su nerimu pastebi, kad peržengiama laisvės kovų prasmės riba, kad rezistencijai viešai keliami priekaištai, o kolaboravimas su okupantais ne tik teisinamas, bet ir paverčiamas dorybe“.
„Akivaizdu, kad kažin ką labai svarbaus turime pradėti iš naujo, tarsi pirmąją laisvės dieną. Išgryninę kai kurias sąvokas bei reiškinius, atsijoję melo grūdus, atlikę atgailą, be lozungų, be optimistinių šypsenų veikiau rūsčiomis minelėmis, kaip sakė Vaižgantas. Visi buvome parblokšti ir sužeisti 1940 m. birželį. Tebesinešiojame, net ir laisvėje gimusieji, deja, tebesinešioja ano apsėdimo žymes. Visi reikalingi išlaisvinimų ir išgydymų. Kitaip ir toliau nebūsime nei ramūs, nei laimingi. Labai tikiuosi, kad šiandienis okupacijos minėjimas, taip ilgai ir sunkiai skynęsis kelią į šią salę, žymės dar vieną mūsų atgimimo pradžią“, – vylėsi kunigas.
