Opozicinei Lenkijos demokratinei kairiųjų sąjungos frakcijai Lenkijos Seime priklausantis buvęs diplomatas interviu BNS taip pat pabrėžė, kad šiuo atveju nereikia ieškoti kaltų, o taisytis turėtų stengtis abi pusės.
– Naujasis Lietuvos Švietimo įstatymas nustato lygiai tokias pačias taisykles tautinėms mažumoms, kurios daugelį metų galioja Lenkijoje ir kitose Europos šalyse. Ar matote priežastis tokiems stipriems Varšuvos protestams?
– Aš nematau jokių protestų iš Varšuvos pusės. Lenkijos Vyriausybė sureagavo ne į įstatymą, o į lenkų bendruomenės reakciją į šį įstatymą. Jeigu žmonės protestuoja, reiškia, jie turi kažkokią priežastį. Mano įsitikinimu, šis įstatymas nėra diskriminuojantis. Ir iš tikrųjų Lenkijoje kai kuriose tautinių mažumų mokyklose yra labai panašiai, kadangi tie patys dalykai dėstomi lenkų kalba. O kai kuriose, pavyzdžiui, vokiečių arba baltarusių tautinių mažumų mokyklose visi dalykai dėstomi lenkiškai, o yra praplėsta tik gimtosios kalbos programa. Tačiau tos mažumos nereikalauja pakeisti programą, vadinasi, pritaria jai.
O tiesa tokia, kad iki šiol Lietuvos lenkų mokyklose visi dalykai buvo dėstomi lenkų kalba, todėl kažkas atimama. Jeigu kažkas atimama, žmonės paprastai protestuoja. Kaip ir įvairių privilegijų atėmimas, kurias turėjo įvairios profesinės grupės. Jeigu tos privilegijos atimamos, iš karto gimsta protestai, tai yra normalus reiškinys. Nežinau tos situacijos tiksliai, bet galbūt Lietuvos valdžia prastai parengė tą bendruomenė priimti tai, galbūt per mažai informavo, kokie bus pokyčiai. Gal per mažai informavo, kad tai yra standartas. Jei žmonės protestuoja, reiškia turi kažkokią priežastį tam, o išaiškinti tą priežastį yra Lietuvos valdžios problema.
– Lietuvių tautinė mažuma Lenkijoje teigia, kad vis dar turi mažiau teisių švietimo srityje negu lenkai Lietuvoje. Ar manote, kad Lenkijos Vyriausybė tinkamai reaguoja į tai?
Aš esu opozicijos Seimo narys, aš kritikuoju Lenkijos Vyriausybę, bet nereikalaukite, kad aš tai daryčiau Vilniuje.
– Aš nežinau tų nuogąstavimų. Lietuvių mažuma Lenkijoje yra labai neskaitlinga palyginus su lenkų mažuma Lietuvoje. O jei lyginti su su visu gyventojų skaičiumi, tai yra galbūt keliolika tūkstančių iš 38 mln., tai yra labai nedidelis kiekis. Taigi suprantama, kad tokia mažuma, kuri sudaro tokį menką procentą, nėra taip smarkiai atstovaujama politikoje. Pas mus po valstybės reformos dauguma problemų sprendžiama savivaldybių lygmenyje, ir ta savivalda puikiai pasitvirtina. Ir toje teritorijoje, Punsko, Seinų regione, savivalda yra lietuvių rankose.
O lenkų mažuma skaitlinga ir absoliučiais skaičiais, ir palyginus su gyventojų skaičiumi, todėl turi savo politinių ambicijų. Kadangi jų yra daug, jie turi yra savo politinį atstovavimą. Todėl Lietuvos Seime yra narių iš lenkų mažumos, o Lenkijos seime nėra narių iš lietuvių mažumos, nes jų tiesiog yra per mažai, kad galėtų išsirinkti savo Seimo narį.
– Lenkų mažuma Lietuvoje kalba apie kelias problemas, kurios nebuvo sprendžiamos metų metus. Tarp jų yra pavardžių ir vietovardžių rašyba, nuosavybės atstatymas, o pastaruoju metu – švietimas. Kurias iš jų jūs laikote tikromis, sukeliančiomis tikrus sunkumus žmonėms, kurias reikėtų spręsti pasitelkiant politinę valią?
– Aš gerai nežinau dabartinės situacijos. Stebint iš toli, kas čia vyksta, galima susidaryti įspūdį, kad yra įvairių tam tikru metu madingų problemų. Kelis metus aš girdėjau, kad svarbiausia problema yra pavardžių rašyba. Dabar pavardžių rašyba nustojo būti didžiule problema, atsirado problema su švietimu. Gali atsirasti įtarimas, kad yra kažkokių budinčių problemų – jei tos problemos nėra, rasime kitų.
Galbūt esmingiausia problema yra nuosavybės grąžino problema, kadangi tai yra kažkas tokio, kad turi užtikrinti žmonių buitį. Aš suprantu, kad žemės grąžinimas nėra lengvas klausimas, kad žemės nuosavybės grąžinimas aplink didmiestį irgi yra nelengvas dalykas. Kažkada problemos su žemės grąžinimu aplink Kauną buvo labai panašios į tas aplink Vilnių todėl, kad miestai per keliasdešimt metų išsiplėtė. Tačiau konfliktas aplink Kauną neturėjo tautinio pobūdžio, o čia natūraliai turi tokį pobūdį. Kiekviena valstybė turi parengti sau komunikavimo su savo visuomene mechanizmą, nes lenkai Lietuvoje ar Lietuvos lenkai yra Lietuvos piliečiai. Lietuvos Vyriausybė turi rasti komunikavimo būdą su jais. Jeigu yra protestų, reiškia, kad tuose komunikacijos kanaluose kažkas nepavyko.
Dar vienas dalykas – apie lenkų bendruomenę kalbame kaip apie tam tikrą monolitą. Bet juk netgi sociologiškai žiūrint tai yra labai įvairūs žmonės, įvairios grupės. Klausimas, kokiam lenkų skaičiui atstovauja tos politinės organizacijos.
– Kokia jūsų nuomonė, apie tai, kad lenkų kilmės Lietuvos politikai lenkų mažumą ir minėtas problemas naudoja kaip įrankį, politinį instrumentą, atnešantį balsus?
– Prastai žinau dabartinę Lietuvos politinę areną. Bet žinau, kad lenkai užima įvairius aukštus postus Lietuvos administracijoje. Juk neseniai užsienio reikalų viceministras buvo lenkas, gynybos viceministras buvo lenkas. Aš neturiu abejonių, kad tie žmonės yra dori Lietuvos piliečiai ir tai irgi yra Lietuvos lenkai.
– Analogiškas klausimas apie Lenkiją – ar Lenkijos politikai naudoja Lietuvos lenkų mažumą kaip politinį instrumentą?
– Manau, kad kai kurie – taip. Tai tikriausiai irgi suprantama.
– Ar manote, kad Radoslawo Sikorskio užsienio politika Lietuvos atžvilgiu yra tinkama?
– Aš nevertinsiu to Lietuvoje. Aš esu opozicijos Seimo narys, aš kritikuoju Lenkijos Vyriausybę, bet nereikalaukite, kad aš tai daryčiau Vilniuje.
– Ar manote, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai pablogėjo per pastaruosius metus, kokios priežastys tai nulėmė?
Aš manau, kad faktai tie patys, pakito tiktai vertinimai. Kas šiandien realiai yra kitaip negu prieš penkerius metus? Švietimo įstatymas yra naujas, o šiaip viskas tas pats. Problema yra tame, kad trūksta gyvo dialogo visuose lygmenyse. Galbūt didžiausią aktyvumą čia rodo prezidentai. Prezidentė važiuoja į įvairius minėjimus Lenkijoje, B.Komorowskis irgi atvyksta vizitų į Lietuvą. Premjerų lygmenyje tie kontaktai buvo žymiai blogesni, galbūt dabar pradedant sekmadieniu pasikeis. Užsienio reikalų ministrų lygmenyje tų kontaktų išvis nėra. Iš esmės priežastis yra dialogo nebuvimas. Bet nelaukite, kad aš parodyčiau, kas yra kaltas. Visi konfliktai gimsta iš kaltųjų ieškojimo, visi turėtų savo pusėje ieškoti tų kaltųjų ir taisytis savo pusėje.
– Ar galite išvardyti kelis instrumentus ar svertus, kuriuos galima pasitelkti santykiams pataisyti?
Pirmiausia reikia dialogo visuose lygmenyse. Visuomeninė opinija yra žurnalistai. Klausausi, ką sako Lenkijos žurnalistai, skaitau, ką jie rašo ir neįtariu, kad kažkas ten turi blogų ketinimų. Bet tai ką jie sako, tik parodo, kad jie visiškai nežino tos padėties, nežino realijų ir kalba lozungų lygmenyje. Būdamas Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos vietoje aš pakviesčiau rimtus Lenkijos žurnalistus ir organizuočiau jiems ekskursiją po lenkų mokyklas. O Lenkijos Užsienio reikalų ministerija turėtų pasikviesti Lietuvos žurnalistus ir nuvežti juos į ekskursiją po Sileziją, po Opolės krašą, ten, kur gyvena vokiečių mažuma, kur yra dvikalbės lentelės, ir Lenkija nuo to nežlunga, nepraranda savo suverenumo. Tai yra natūralu, o mes prieš 30 metų irgi to bijojome.
– Kokia jūsų nuomonė apie tai, kad buvęs Lenkijos prezidentas Lechas Walesa atsisakė priimti Lietuvos valstybės apdovanojimą?
– Jerzy Giedroycas nepriėmė iš L.Walesos Baltojo erelio ordino, aukščiausio Lenkijos apdovanojimo. Taigi, kartais tie didieji turi tokių fanaberijų.
Ačiū už interviu.
