„Suprantu, kad esu mažiau patyrusi už kitus, bet niekada negalvojau, kad turiu mažiau sugebėjimų“, – interviu tinklaraščiui Euroblogas.lt teigė ji. Suviliojo noras būti ten, kur priimami sprendimai. O kodėl neiti ir nebandyti pačiai, kad vėliau galėtum pasakyti: atėjau ir stengiausi, bandžiau kažką keisti toje srityje, užuot sėdėjusi feisbuke ir vien kritikavusi nieko pati nedarydama.
Per rinkimus po reitingavimo R.Miliūtė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatų sąraše iš 114-os vietos pakilo net į 28-ąją. Jaunoji politikė jau spėjo sulaukti didžiulio dėmesio ne tik dėl vardo panašumo į žinomos žurnalistės Ritos Miliūtės, bet ir kaip jauniausia Seimo narė – parlamentare ji tapo dar prieš 26-ąjį gimtadienį.
Turkijoje praleidau 2012-ųjų pavasario semestrą. Kad noriu išvažiuoti į užsienį mokytis pagal „Erasmus“ mainų programą, žinojau dar mokykloje.
Bet panašu, kad ji nori išgarsėti ne tik tuo. Ne vien anglų kalbą, bet ir šiek tiek vokiškai bei norvegiškai mokanti mergina priklauso prie svarbių komitetų, prie kelių parlamentinių grupių. „Jei pasiruošiau darbingus ir gražius gyvenimo metus skirti darbui Seime, noriu iš to paimti kiek įmanoma daugiau ir atiduoti kuo daugiau savęs ten, kur manęs reikia ir kažką galiu padaryti“, – kalbėjo mergina.
– Kas yra Rūta Miliūtė?
– Rūta Miliūtė yra naujai išrinkto Seimo narė, politikos mokslų absolventė. Ne žurnalistė (juokiasi), tačiau turinti praktikos LRT naujienų tarnyboje. Ruošiasi įtvirtinti savo vardą ir pavardę kaip politikės, kad žmonės mūsų daugiau nebepainiotų.
– Kaip atsidūrėte politikoje?
– Pernai pavasarį pradėjau dirbti rinkimų štabe. Kuo geriau susipažinau su kandidatais, tuo labiau man patiko jų idėjos ir politinė programa. Mane pakvietė dalyvauti susitikimuose, kur buvo kuriamos politinės nuostatos. Įsitraukiau į veiklą ir nusprendžiau tapti kandidate. Dabar, kad ir nebūdama partijos narė, jaučiu bendrumą ir atsakomybę už duotus pažadus, už dabar priimamus sprendimus. Gal vėliau reikės pateikti prašymą stoti į partiją, bet kol kas jaučiuosi integrali frakcijos narė, nematau tame problemos.
– Dar gerokai iki pasukdama į politiką pagal „Erasmus“ mainų programą studijavote Marmaros universitete Stambule. Kodėl Turkija? Kuo ypatingos buvo studijos?
– Turkijoje praleidau 2012-ųjų pavasario semestrą. Kad noriu išvažiuoti į užsienį mokytis pagal „Erasmus“ mainų programą, žinojau dar mokykloje. O pasirinkti Turkiją mane labiausiai įkvėpė viena knyga – Orhano Pamuko „Stambulas. Prisiminimai ir miestas“. Beskaitydama tą knygą nusprendžiau, kad noriu būtinai aplankyti šį miestą. Besirinkdama kryptį pagalvojau: kada, jei ne dabar, važiuoti į Stambulą?
Žinoma, tėvai iš pradžių nebuvo patenkinti, nes jiems atrodė, kad Stambulas yra labai nesaugus. Bet aš tą patirtį vertinu labai teigiamai. Ne tik įgijau daugiau savarankiškumo, pradedant dokumentų tvarkymu, kelione, gyvenamosios vietos paieška ir panašiai.
Universitete mokiausi politikos mokslus ir tarptautinius santykius, buvo ypač įdomu išgirsti iš Turkijos dėstytojų, ką jie galvoja apie Turkijos ir Europos Sąjungos santykius, Artimųjų Rytų problematiką. Požiūris labai skyrėsi nuo to, kokį mes girdėjome Vilniaus universitete. Buvo naudinga šia prasme. Aišku, ir dėl sutiktų žmonių: turkų studentų, daug amerikiečių, vokiečių, atvažiavusiųjų iš kitų šalių. Buvo tarptautinė aplinka. Dabar, keliaudama po Europą, turiu kam parašyti ar paskambinti ir susitikti, pabendrauti.
– Kauno technologijos universitete ką tik baigėte viešosios politikos magistrantūros studijas. Keistai skamba – Seimo narė ir studentė… arba studentė ir Seimo narė…
– Aišku, suprantu, kad esu mažiau patyrusi už kitus, bet niekada negalvojau, kad turiu mažiau sugebėjimų. Magistro studijos – viešoji politika ir administravimas – buvo žinių pagilinimas. Kai tapau Seimo nare, buvo belikę paskutiniai porą mėnesių pabaigti magistro darbą. Sėkmingai pavyko tai padaryti, nes nebebuvo paskaitų ir nereikėjo lakstyti tarp Seimo ir universiteto. Šiek nukentėjo miegas, bet darbo kokybę stengiausi išlaikyti, kiek tik įmanoma.
Seime yra ir daugiau žmonių, kurie iki šiol studentai. Gal ir baigę kadenciją kai kurie studijuos. Nemanau, kad tai turėtų kirstis tarpusavyje, kaip tik sveikintinas žmonių noras gilinti žinias.
– Kas pavilioja jauną žmogų į tokią, atrodytų, perdėm rimtą ir nuobodžią sritį, kaip politika? Juk pilna kitokios įdomios veiklos – galima ištisus mėnesius keliauti, įkurti startuolį, užsiimti savanoryste ar net šeimą kurti…
– Nemanau, kad politika yra nuosprendis ir nebegalėsiu nei keliauti, nei kurti startuolių ar šeimos. Suviliojo noras būti ten, kur priimami sprendimai. Iki tol visada domėjausi, buvau aktyvi, savanoriavau, atlikau praktiką, dirbau privačiame sektoriuje. Visada viena akimi stebėjau, kas vyksta mūsų politikoje, ir visada buvo minčių, ką norėtųsi padaryti ir matyti kitaip. Sutikau daugiau bendraminčių, kurie klausė: kodėl neiti ir nebandyti pačiam, kad po to būtų galima sakyti, jog bandžiau kažką keisti toje srityje, atėjau ir stengiausi, o ne tiesiog sėdėjau feisbuke ir kritikavau nieko nedarydama. Jaunimo aktyvumo politikoje labai trūksta, jaunų moterų – dar labiau. Pasirinkau tokį kelią ir tikiu, kad mano kompetencijos bei ryžtas tą leidžia.
Universitete mokiausi politikos mokslus ir tarptautinius santykius, buvo ypač įdomu išgirsti iš Turkijos dėstytojų, ką jie galvoja apie Turkijos ir Europos Sąjungos santykius, Artimųjų Rytų problematiką.
– Dar nespėjote pagalvoti: „Koks velnias nešė į šitą galerą?“ Kas sunkiausia, kas labiausiai nustebino, kas buvo netikėta?
– Ryžto dar yra! Nepribloškė iki visiškos nuostabos, bet buvo daug naujų dalykų. Nemaloniai nustebino, kad labai daug procedūrų ir formalizmo, daug lapų spausdinimo ir ne visada reikalingai. Atrodo, trūksta darbo efektyvumo ir optimizavimo. Nuo sprendimo kažką padaryti, pavyzdžiui, pakeisti komitetų sudėtį, iki rezultato reikia daugelio žingsnių. Negaliu sakyti, kad valstybės tarnyboje ir Seime nesitikėjau biurokratizmo, bet negalvojau, kad jo tiek daug. O visa kita… Man atrodo, kad dar labai daug laukia. Kasdien išmokstu ir pamatau naujų dalykų. Laukia įdomūs beveik ketveri metai.
– Ar lengva didžiojoje politikoje jaunam žmogui ir dar moteriai? Netenka susidurti su tokiu kolegų, rinkėjų ar šiaip žmonių, su kuriais tenka bendrauti oficialiai, požiūriu: „Ai, boba/vaikas… Bus daugiau patirties, daugiau ir klausysime“?
– Prieš prasidedant kadencijai sulaukiau ne vieno klausimo, ar nebijau tokio požiūrio. Sakiau, kad ne, nebijau, būsiu drąsi. Atėjusi kaip tik sulaukiau paskatinimo ir klausimų iš vyresnių, labiau patyrusių „Ar noriu dalyvauti?“, pasiūlymų, rekomendacijų, galų gale paklausimų: kaip jaučiuosi, kaip sekasi, ar ko nors reikia. Maloniai nustebau, kad vyresni kolegos nei manęs, nei kitų jaunesnių parlamentarų nesistengia nustumti į šoną, kaip tik sako: eikite į pirmas linijas ir kalbėkite.
– Kad ir naujokė, veiklos sritys Seime atrodo įspūdingai. Europos ir Užsienio reikalų komitetų, Peticijų komisijos, tarpparlamentinių ryšių su JAV, Jungtine Karalyste, Kanada, Šiaurės šalimis, Prancūzija, Japonija, Izraeliu ir Estija grupių, Seimo delegacija Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Parlamentinėje Asamblėjoje narė.
– Man atrodo, ne visur užsirašiau, kur būtų galima (juokiasi). Pagalvojau, kad, jei pasiruošiau savo darbingus ir gražius gyvenimo metus skirti darbui Seime, noriu iš to paimti kiek įmanoma daugiau ir atiduoti kuo daugiau savęs ten, kur manęs reikia ir kažką galiu padaryti. Dėl to dirbu dviejuose komitetuose, dalyvauju ESBO Parlamentinės Asamblėjos veikloje. Tarpparlamentinių ryšių grupės yra ir labiau aktyvios, ir mažiau, bet matau tame prasmę. Tarpparlamentinė diplomatija yra būdas stiprinti Lietuvos solidarumą su kitomis valstybėmis sprendžiant geopolitinius, saugumo iššūkius.
– Visuomeninėje veikloje jauni lietuviai gana aktyvūs, bet politika jiems, atrodo, dar nelabai įdomi. Kodėl ir kaip privilioti kuo daugiau jaunimo, kad jie balsuotų rinkimuose, įsitrauktų į partijų veiklą?
– Manau, per didelis atotrūkis tarp to, kas vyksta valdžioje ir visuomenės gyvenime. Kartais atrodo, kad dėl to žmonės nelabai ir domisi, kas vadovauja kuriai ministerijai, nebent yra aktyvūs kokios organizacijos nariai. Jei skirtume daugiau laiko ir ieškotume daugiau galimybių užmegzti dialogą su bendruomenėmis, organizacijomis…
Ką pastebėjau atsidūrusi Seime – labai lengva nutolti nuo realaus gyvenimo už Seimo sienų, nuo to, kuo gyvena žmonės, tiesiogiai nesusiję su politika. Gali užsisukti tame rate, rūpintis tais reikalais, komitetais, posėdžiais ir gyventi, atrodo, visai atskirą gyvenime. Jei būtų daugiau dialogo, jei politikus dažniau matytume renginiuose, gatvėje, bendraujant su žmonėmis ne tik per rinkimus ir rodantis ne vien iškilminguose renginiuose ant scenos, būtų daugiau susidomėjimo.
– Kuriuos jaunimui aktualius dalykus politikai ignoruoja? Kurioms problemoms reikėtų skirti daugiau dėmesio?
– Jaunimui labai svarbu būti išklausytam. Yra temų, kurios juos tiesiogiai liečia. Studijos – viena iš temų, kuria jaunimas turi savo nuomonę ir dažnai nėra išgirstas. Klausimais, kurie tiesiogiai liečia jaunų žmonių gyvenimus, reikėtų didesnio jų aktyvumo, pateikti nuomonę, rasti tam gerą, protingą būdą. Nebūtinai, jei parašysiu „Facebook“, politikas perskaitys ir atsižvelgs, – reikia burtis į grupes. Jei jaunimas aktyviau reikštų savo nuomonę, o politikai skirtų laiko išklausyti ir apsvarstytų… Toks dialogas kurtų bendradarbiavimą ir tradicijas, o žmonės labiau pasitikėtų politikais. Vis tik pas mus yra atstovaujamoji demokratija. Galima kalbėti apie Seimo narį kaip apie žmogų, kuris žino geriau nei rinkėjas ir daro sprendimus už rinkėją, arba kaip apie žmogų, kuris atstovauja savo rinkėjui, įsiklauso į šio nuomonę ir ją perduoda į diskusijas Seime.
– Kam skiriate laisvą laiką?
– Kai baigiasi darbo diena, stengiuosi išeiti pakvėpuoti grynu oru. Labai mėgstu gamtą, būti joje, vaikščioti, sportuoti. Aišku, žiemą lieka sporto klubas. Esu lankiusi visokiausius šokius. Mėgstu aktyvų gyvenimo būdą kaip balansą sėdėjimui visą dieną, teatrą, skaityti. Gal ir tradiciniai pomėgiai. Mėgstu nueiti ir į filharmoniją, ir į Robbie Williamso koncertą. Viename jau buvau – Kauno „Žalgirio“ arenoje, bet gal nueisiu dar kartą, kai vasarą koncertuos Vilniuje. Žinau, kad Rygoje pasirodys „Red Hot Chilli Peppers“, gal su draugais susiorganizuosime kelionę ir ten.
Gyvenu Seimo viešbutyje. Nemažai važinėju tarp Vilniaus ir Kauno, kur šeima. Ne taip toli, traukiniu susisiekti labai patogu. Dažnai kooperuojamės su kolegomis, nes vis tik esame valstiečiai žalieji, – važiuojame iš Kauno viena mašina vietoj keturių. Ir autobusu tenka keliauti, tik dar „netranzavau“ (juokiasi).
