Berniuko mama Jovita Majauskaitė-Staniulėnė pasakoja, kad Lietuvos Valstybės dienos koncertas, vykęs Vilniuje prie Mindaugo tilto, sūnui buvo dar tik antrasis. O šalies himnas – pirmasis berniuko išmoktas kūrinys, su kuriuo pernai pavyko patekti į chorą „Ąžuoliukas“.
Todėl šventė buvo ypatinga, o pliaupęs lietus ne tik kad netrukdė, bet dar ir užaugino.
„Mano, kaip mamos, pozicija buvo, ar aš čia dabar saugosiu vaiką nuo lietaus, kai mes ir taip visi šlapi, ar aš drąsinsiu vaiką, kad lietus neturi išgąsdinti, juk gyvenime nebūna vien saulėtų dienų.
Kas buvo labai smagu, kad aš drąsinu Marką, bet tada jį už rankos paima berniukas iš trečios eilės, pasilenkia ir sako: „Markai, kelintas čia tavo koncertas?“ Markas sako, kad antras. „O mano 50-tas, tai žinai, kiek kartų lietus lyja, labai dažnai.“ Ir tada jis pats, vaikas, priima sprendimą eiti. Man, kaip mamai, tai buvo pasididžiavimas vaiku“, – įspūdžius pasakoja berniuko mama.
Net ir nulipęs nuo scenos berniukas ne skubėjo pas mamą sušilti, o kartu su kitas choristais nubėgo į bendrą palapinę. Vos grįžus namo, Markas Vytautas paprašė pažiūrėti įrašą ir pats sau davė pastabą kitą kartą laikyti aukščiau iškėlus galvą.
O iš ryto, mamos paklaustas, ką geriausiai pamena iš praėjusio koncerto, apie lietų net neužsiminęs atsakė: „Draugo ranką.“
Vaikai ne vargšai, o didvyriai
J.Majauskaitiė-Staniulėnė sako esanti dėkinga už žmonių rūpestį, tačiau nesuprantanti, kodėl vaikuose visi pirmiausia mato „vargšelius“, o ne „didvyrius“.
Apie kokią lyderystę ir tautos ateitį mes kalbame, jeigu mes, vasaros lietaus išsigandę, puolame juos kaip vargšus matyti?
„Nė viename jų aš nemačiau vargšo, tai yra vaikai, kurie ėjo, kurie žino, kad turi atlikti pareigą, kad jiems ten stovėti yra didžiausia garbė. Jie tam ruošėsi, nusiteikė ir užėjo lietus. Apie kokią lyderystę ir tautos ateitį mes kalbame, jeigu mes, vasaros lietaus išsigandę, puolame juos kaip vargšus matyti?“ – retoriškai klausia ji.
Berniuko mama sako apie situaciją kalbėjusi ir su choro vadovu profesoriumi Vytautu Miškiniu, kuriam pasakė, kad savo sūnų atvedė į „Ąžuoliuko“ chorą ne tam, kad sūnus būtų saugomas nuo lietaus ir audrų, o tam, kad būtų įskiepytos vertybės ir atsakomybės jausmas.
„Kai tokia proga, kai visas pasaulis laukia to momento, dabar staiga ąžuoliukai sušlapę turi išsigąsti? Kaip tik buvo labai žavu, kad tie berniukai permirkę, kad net neturi tų baltų apsiaustų nuo lietaus, – sako ji. – Mes turime leisti ąžuolams augti.“
Ji prisiminė plačiai socialiniame tinkle pasklidusią fotografo Roberto Dačkaus nuotrauką, kurioje užfiksuoti laimingais veidais Mindaugo tiltu žingsniuojantys, lietaus laistomi choristai. Moters nuomone, nuotrauka atspindi tikrovę ir galėtų būti pavadinta „Kai tampama karaliais“.
