Panašia patirtimi dalijasi ir kiti du jaunuoliai – Lukas ir Mindaugas. Pirmąjį Lietuvon patraukė karjeros perspektyvos, antrąjį – namų ilgesys. Ir nors sugrįžusieji teigia pastebintys gimtinės pažangą, juos trikdo gyventojų pesimizmas, politikų abejingumas socialinėms problemoms.
– Kokia tavo istorija, kada ir kur išvažiavote su šeima? Kodėl tėvai nusprendė palikti Lietuvą?
– Barbora: Kartu su tėvais išvykau į Jungtines Amerikos Valstijas iškart po savo 6-ojo gimtadienio. Pagal profesiją esu žmogiškųjų išteklių specialistė, London School of Economics and Political Science baigiau tarptautinių darbo santykių magistrą, šiandien šias žinias naudoju dirbdama Lietuvos viešajame sektoriuje, siekdama pritraukti perspektyvius jaunuolius grįžti į Lietuvą.
– Mindaugas: Mano mama į JAV iškeliavo 2001 m., kai gavau žalią kortą, devynerių metų keliavau į Čikagą. Pirminis motyvas tuomet buvo geresnės darbo sąlygos, pradžia nebuvo lengva, tačiau šiandien ji klestinti verslininkė – nors darbas ir reikalauja daug pastangų, tačiau panašu, jog viskas sekasi.
– Lukas: Prieš penkerius metus, būdamas šešiolikos ir ką tik baigęs dešimtą klasę, sulaukiau žinios iš tėvų – emigruojame į Didžiąją Britaniją. Tėtis tuo metu jau kurį laiką gyveno Liverpulyje bei spėjo įkurti savo verslą, kuris sėkmingai egzistuoja iki šiol, todėl tai buvo tik laiko klausimas, kada mes su mama ir mažuoju broliu išvyksime pas tėtį. Kaip ir daugelį iš įvairių šalių atvykstančių emigrantų, Didžioji Britanija mano šeimą patraukė geresnėmis karjeros galimybėmis bei didesniu atlyginimu. Nors ir nuo pat pirmos gimnazijos klasės žinojau, jog pabaigęs mokyklą noriu išvykti būtent ten ir mokytis universitete, nemaniau, jog išvykti reikės taip greitai ir net nespėsiu pabaigti vidurinės mokyklos Lietuvoje.
– Kaip atrodė tavo gyvenimas užsienyje? Kaip sekėsi mokytis bei integruotis vietinėje aplinkoje?
– Barbora: Vos atvykus į JAV nemokėjau kalbos, nepažinojau kultūros, tačiau iškart pradėjau lankyti pirmą klasę Čikagoje, adaptuotis nebuvo sunku, manau, jog integruotis būnant jauno amžiaus daug lengviau.
– Mindaugas: Kadangi persikėliau gyventi dar būdamas vaikas – visa integracija vyko mokykloje, greitai susiradau draugų ir jaučiausi kaip namie.
Pirmieji metai išvykus iš Lietuvos buvo labai sunkūs. Palikti draugai, pasikeitusi aplinka bei patirtas kultūrinis šokas adaptacinį laikotarpį tikrai apsunkino.
– Lukas: Pirmieji metai išvykus iš Lietuvos buvo labai sunkūs. Palikti draugai, pasikeitusi aplinka bei patirtas kultūrinis šokas adaptacinį laikotarpį tikrai apsunkino. Teko mokytis ne tik anglų kalbos, bet ir prisitaikyti prie stipraus vietiniams būdingo scouse dialekto. Žaidimas krepšinio komandoje taip pat labai prisidėjo prie sėkmingo integravimosi vietinėje aplinkoje. Po metų nutraukiau mokslus Lietuvoje ir sėkmingai pabaigiau vidurinę mokyklą Liverpulyje bei įstojau į sporto ir verslo vadybos bakalauro studijas Vusterio universitete. Dveji metai, praleisti Liverpulyje, man suteikė neįkainojamos patirties, todėl palikus šeimą ir atvykus į universitetą integruotis buvo daug paprasčiau nei ką tik iš Lietuvos atvykusiems studentams. Tai man leido sėkmingai pradėti karjerą, siekti savo tikslų, įgyti profesinės patirties ir baigti studijas universitete aukščiausiais balais.
– Sprendimas grįžti į Lietuvą šeimą palikus užsienyje neatrodo lengvas. Kodėl nusprendėte sugrįžti?
– Barbora: Kai mokiausi Jungtinėje Karalystėje, vis dažniau pradėjau skraidyti į Lietuvą aplankyti draugų, į Vilnių grįždavau bent 3–4 kartus per metus. Kol skraidydavau pirmyn atgal, supratau, kad kiekvieną kartą tapdavo vis sunkiau išvažiuoti. Lietuvoje vis dažniau matydavau spartų miesto ir šalies progresą, žavėjausi gyvenimo kokybe ir, jei atvirai – tiesiog buvau pasiilgusi namų. Kai baigiau mokslus, pradėjau domėtis ir darbo rinka, rasdavau vis įdomesnių pasirinkimų profesinėje srityje.
Šiandien matau daug pokyčių nuo tada, kai išvažiavau, tad buvo įdomu, kaip seksis grįžus į Lietuvą.
– Mindaugas: Prieš kelerius metus keliaudamas po Europą sutikau daug įvairių žmonių, vieną jų sutikau keliaudamas autobuse iš Anykščių į Kauną, susibendravome, tad grįžęs į JAV pradėjau svarstyti ir apie grįžimą į Lietuvą. Šiandien matau daug pokyčių nuo tada, kai išvažiavau, tad buvo įdomu, kaip seksis grįžus į Lietuvą, visgi sėkmingai integravausi svetimoje šalyje, tad nemaniau, kad tai sukels papildomų rūpesčių gimtinėje.
– Lukas: Paskutiniais studijų metais pradėjau vis daugiau galvoti apie tai, ką noriu veikti pabaigus universitetą. Minčių buvo begalė – tęsti studijas ir įgyti magistro laipsnį, ieškoti darbo ir įgyti daugiau patirties, pakeliauti ar pradėti savo verslą? Tačiau grįžimas į Lietuvą niekada nebuvo tarp mano pasirinkimų, lydėjo daug baimių, taip pat neatrodė lengva palikti šeimą, gyvenančią Didžiojoje Britanijoje. Nors kuo daugiau laiko praleidau užsienyje, tuo stipriau pradėjau suprasti, jog pinigai nėra pats svarbiausias faktorius, o ir giliai širdyje dažnai pagalvodavau, kad pasiilgau tėvynės ir būtų įdomu išbandyti save būtent Lietuvoje. Visgi išvažiavau būdamas vos 16-os ir net neturėjau galimybės kažko siekti Lietuvoje.
Vieną dieną visai netyčia naršydamas „Facebook“ pamačiau „Talentai Lietuvai“ projektą ir nuo pat pirmos minutės supratau, jog tai gali tapti mano bilietu į Lietuvą ir galbūt kitu karjeros žingsniu. Daug nesvarstydamas užpildžiau anketą ir išsiunčiau savo gyvenimo aprašymą į penkias Lietuvos įmones, ir nors stengiausi savęs neapkrauti dideliais lūkesčiais, vis dažniau pagaudavau save galvojantį apie grįžimą į Lietuvą. Greitai sulaukiau atsakymo iš 3 įmonių bei pasiūlymo tapti viešųjų ryšių ir komunikacijos koordinatoriumi „Global Lithuanian Leaders“ organizacijoje. Kadangi tai buvo pagrindinė pozicija, kurios siekiau, nieko nelaukęs sutikau.
– Kaip į šį sprendimą reagavo šeima? Ar atverti naują gyvenimo puslapį Lietuvoje ir pradėti savarankišką gyvenimą gimtinėje pareikalavo daug valios pastangų?
– Barbora: Tėvams, kurie išvyko tikėdamiesi geresnių galimybių savo vaikams užsienyje, sprendimą priimti nebuvo lengva. Tačiau po ilgų svarstymų vis dėlto mane palaikė. Lietuva bei galimybės čia po 14 užsienyje praleistų metų labai pasikeitė, jaunas žmogus šiandien turi labai daug galimybių.
– Mindaugas: Mama iš pradžių pritarė, tačiau vėliau sudvejojo, nenorėjo, kad išvykčiau ir palikčiau ją. Tačiau grįžti nebuvo baisu, žinoma, prireikė laiko mylimai veiklai rasti. Nors esu iš Kauno, vis dėlto grįžau į Vilnių.
– Lukas: Neslėpsiu, šeima reagavo tikrai skeptiškai, abejojo karjeros galimybėmis Lietuvoje bei manė, jog geriau būtų, jei siekčiau karjeros užsienyje, nors ir žinojo, jog mano sprendimo nepakeis. Nuspręsti tikrai nebuvo lengva ir iki šiol svarstau, ar gerai pasielgiau, tačiau manau, jog tai puikus iššūkis. Suprantu, jog finansiškai paprasčiau būtų tiesiog rasti darbą Didžiojoje Britanijoje, tačiau esu įsitikinęs, jog sekasi tiems, kurie tikslingai siekia savo užsibrėžtų tikslų, yra atkaklūs, darbštūs ir motyvuoti, ir tikiu, jog šias savybes turiu.
Finansiškai paprasčiau būtų tiesiog rasti darbą Didžiojoje Britanijoje, tačiau esu įsitikinęs, jog sekasi tiems, kurie tikslingai siekia savo užsibrėžtų tikslų.
– Kokią Lietuvą tikėjaisi rasti? Ar lūkesčiai pasiteisino? O gal nuvylė?
– Barbora: Sugrįžus norėjau dviejų dalykų – prasmingo darbo, kuris suteiktų iššūkių ir leistų tobulėti, bei galimybės suderinti karjerą su asmeniniu gyvenimu.
– Mindaugas: Ekonominiu atžvilgiu Lietuvoje labai daug kas pagerėjo. Kaunas labai drastiškai pradėjo keistis, Vilnius taip pat pasikeitė neatpažįstamai. Mėgstu pasakoti vieną smagią istoriją, kai pradžioje atrodė, jog atskridau ne ten, kur tikėjausi: „Mam, ne ten bilietus nupirkai…“ Man labai patinka, kad viskas arti, mieste nereikia mašinos, viską galiu pasiekti pėsčiomis, nereikia mokėti už gydymą. Amerika šiuo atžvilgiu labai atsilieka. Mane žavi, kad vien už greitosios paslaugas nereikia mokėti 500 dolerių. Nors, tiesa, politine situacija esu šiek tiek nusivylęs, liūdna, kaip politinis klimatas reaguoja į socialines problemas.
– Kaip sekasi šiandien? Darbai, mokslai, draugai?
– Barbora: Grįžau prieš metus, o Lietuva nenustoja manęs stebinti, lūkesčiai pildosi kasdien. Norėjau būti mieste, kuriame galima tobulėti profesine prasme, lankytis kultūriniuose renginiuose, užsiimti visuomenine veikla, tačiau nereikia daug laiko praleisti viešajame transporte, lakstyti tarp šiukšlių ar stumdytis gatvėje. Užsienyje galimybė sustoti – gana reta pramoga, tačiau Lietuvoje aplinka leidžia džiaugtis gyvenimo kokybe, skirti laiko sau, šeimai ir draugams, pabūti gamtoje.
Užsienyje galimybė sustoti – gana reta pramoga, tačiau Lietuvoje aplinka leidžia džiaugtis gyvenimo kokybe, skirti laiko sau, šeimai ir draugams, pabūti gamtoje.
– Mindaugas: Kol kas sekasi neblogai. Dalį draugų jau pažinojau iš Erasmus mainų programos, tad nebuvo sunkumų. Nežinau, kodėl, bet lietuviai uždaresni, užmegzti pirmąjį kontaktą sunkiau ir tai šiek tiek liūdina. Šiuo metu atlieku praktiką vienoje kompanijoje, kurioje taip pat susipažinau su daug užsieniečių. Su kai kuriais senais draugais taip pat susitinkame.
– Lukas: Kadangi dar tik pirmosios dienos grįžus į Lietuvą – sunku šnekėti apie reintegraciją ir įvertinti, ar lūkesčiai pasiteisino. Teko susirasti būstą Vilniuje, susitvarkyti dokumentus ir dabar jau su nekantrumu laukiu darbo pradžios. Draugų ratas gerokai sumažėjo išvykus į užsienį, tačiau bus smagu susitikti su senais pažįstamais, gyvenančiais Lietuvoje, bei, žinoma, užmegzti naujų pažinčių.
– Kas buvo sunkiausia grįžus į Lietuvą?
– Lukas: Man didelių sunkumų nebuvo, bet jausčiausi geriau, jeigu Lietuvoje gyventų ir mano šeima.
– Mindaugas: Ganėtinai sunku surasti bendrą kalbą su lietuviais. Taip pat pastebiu, jog čia didelė kainų problema, už drabužius ar batus turiu mokėti beveik dvigubai. Taip pat išryškėjo ir skirtumai tarp žmonių, turinčių tarptautinės patirties, gyvenusių užsienyje, ir tarp tų, kurie visą savo gyvenimą praleido dirbdami ar mokydamiesi Lietuvoje.
– Kaip jautiesi dabar? Ar nesigaili savo sprendimo ir ar sieji tolesnę ateitį su Lietuva?
– Barbora: Pagrindinis dalykas, kuris iki šiol kelia nuostabą sugrįžus – žmonių pesimistiškumas. Nors jis po truputį mažėja, mane vis dar stebina visuomenės sugebėjimas bet kokią naujieną paversti neigiama. Manau, kad pozityvesnis požiūris padėtų ne tik geriau integruotis sugrįžusiems, bet ir reikšmingai prisidėtų prie pozityvaus šalies įvaizdžio kūrimo.
O patį pokytį galime pradėti tik nuo savęs, kitą kartą papasakodami kažkam apie gyvenimą Lietuvoje naudodami teigiamą pavyzdį, o ne tik pasikliaudami neigiama antrašte.
– Mindaugas: Kol kas visai nesigailiu savo pasirinkimu grįžti atgal į Lietuvą. Tikiuosi, laikui einant viskas seksis vis geriau ir geriau.
– Lukas: Bus tikrai įdomu įvertinti šį sprendimą po kiek laiko, tačiau, kaip ir minėjau, manau, jog viskas bus gerai, svarbiausia išlikti pozityviam, nenuleisti rankų, kai kažkas nesiseka, ir būti kantriam, tada galimybės anksčiau ar vėliau išryškės pačios.
