– Profesorius Vytautas Landsbergis yra pasakęs, kad politika neturėtų būti profesija, o pašaukimas. Ponia Armonaite, kaip jūs tai suprantate? Ar jūs turite tą pašaukimą?
A.Armonatė: Aš jaučiu, kad tai yra mano gyvenimo kelias. Savo karjerą pradėjau Vilniaus miesto taryboje ir pajutau, kad politika yra prasminga veikla. Tikiu, kad galima padaryti pokyčius – galbūt kartais ir lėčiau negu norisi, kartais reikia daryti kompromisus, bet iš esmės pokyčiai gali įvykti. Sutinku, kad politiku nebūtinai turi būti žmogus, baigęs politikos mokslus, nors aš pati juos baigiau. Manau, kad politiku gali ir turi būti tiek menininkas, tiek teisininkas, ekonomistas, pagaliau ir agronomas. Politika yra ir menas, ir amatas. Tai yra kitkas, nei siaura profesija.
– Pone Sinkevičiau, kaip jūs suprantate savo vaidmenį politikoje? Kodėl į ją pasukote?
V.Sinkevičius: Pirmiausia – dėl galimybių įgyvendinti pokyčius. Yra du keliai: arba jautiesi savo gimtinėje šeimininku ir turi galimybę prisidėti prie pokyčių, arba pasyviai žiūri ir dar blogiau – susikrauni lagaminą ir išvažiuoji. Manau, kad mums 1990 metais buvo suteiktas unikalus šansas tapti savo valstybės šeimininkais. Ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kokią valstybę mes kursime. Manau, kad Lietuvoje veikia demokratija, aš pats esu to įrodymas. Tikrai neturėjau didesnių šansų patekti į Seimą ir tapti ministru nei bet kuris kitas vaikas. Tai yra nuostabu, kad per tuos metus valstybė pasiekė tokį lygį ir dabar viskas priklauso tik nuo mūsų.
Politika yra pašaukimas, tai yra apsisprendimas tam tikra prasme aukotis, – sakė G.Paluckas.
– Kalbant apie amžių – Virginijui Sinkevičiui yra 27, Aušrinei Armonaitei – 28, Gintautui Paluckui šiek tiek daugiau – 39 metai. Tas pats klausimas ir jums, pone Paluckai. Ar politika yra jūsų gyvenimo kelias?
G.Paluckas: Neseniai perskaičiau signataro Petro Klimo dienoraščius. 1918 metų vasario mėnesio pabaigoje jis rašo, kad jeigu kas nors dabar surastų jo užrašus apie Vasario 16-osios akto priėmimą, būtų buvęs karo lauko teismas ir jį greičiausiai sušaudytų. Ir štai tomis aplinkybėmis to meto politikai atliko savo pareigą. Kita vertus, kiekvienas politikas turi sau atsakyti – jei tai yra pašaukimas, tu per visą kadenciją dėsi pastangas, per 4 ar 8 metus sudegsi, atliksi tuos darbus, kuriuos privalai ir po to užsiimsi savo profesine veikla. Mano dalyvavimas politikoje yra susijęs būtent su pašaukimu, su noru pakeisti dalykus, kurie manęs netenkina. Politika yra pašaukimas, tai yra apsisprendimas tam tikra prasme aukotis.
– Politika yra ir ta sritis, kuri turbūt kenkia ir profesiniams įgūdžiams? Pone Sinkevičiau, jūsų kvalifikacija vadybos srityje menksta būnant politikoje?
V.Sinkevičius: Ir taip, ir ne. Taip, žiūrint į tai, kas buvo praeityje. Ne – žiūrint į ateitį. Nenorėčiau gąsdinti. Atvirkščiai – noriu pakviesti jaunus žmones ateiti į politiką. Tai yra puiki platforma. Jei pavyks būti ministru, kuris įgyvendinimo bent tris pokyčius, kurie bus įrašyti į šalies ekonomikos istoriją, manau, tie pokyčiai labai neblogai gali atsigulti į tavo CV ir pasitraukus iš politikos. Buvus sėkmingu ministru, manau, kad galima išeiti į pasaulį, nereikia susigyventi su kėde, čia paprastai būna problema.
G.Paluckas: Prisiminiau įvykį, kai viena buvusi Seimo narė, dvi kadencijas išdirbusi Seime ir į jį nepatekusi, sakė: „atsisėdau į automobilį ir nesupratau, kaip atsidūriau Kaune. Neturiu aš čia reikalų“. Taigi, žmones, ne dėl savo apsisprendimo baigusius politinę karjerą, ištinka didžiulė drama, nes profesiniai įgūdžiai tikrai nunyksta. Bet tegu tai neatbaido jaunų žmonių nuo dalyvavimo politikoje, nes kitu atveju mes neturėsime to veržlumo, progresyvumo.
Tačiau aš norėčiau pabrėžti, kad jaunas žmogus savaime nėra vertybė. Yra jaunų žmonių, kurie ateina į politiką, tačiau jų intencijos toli gražu nėra kilnios, – teigė A.Armonaitė.
– Nenoriu minėti pavardžių, bet yra nusivylusių jaunų žmonių politikoje. Tai jauni, energingi žmonės, pasiekę versle. Jie atėjo į šios kadencijos Seimą ir jau nusivylė. Bet pakalbėkime apie kitką. Pirmadienį šioje studijoje kalbėjome su prezidentu Valdu Adamkumi ir Tomu Šernu. Iš abiejų nuskambėjo mintys, kad turi pasikeisti kartos, kad Lietuvoje, jos politikoje dar yra labai daug sovietinio mentaliteto. Ką jūs apie tai manote? Ar turi praeiti dar daugiau laiko, kol viskas politikoje pasikeis? Nebeliks seno raugo, pažinčių, protekcijų?
A.Armonaitė: Sunku pasakyti. Ir prieš 15 metų viešojoje erdvėje mes girdėjome, kad turi pasikeisti kartos, galbūt tai buvo ir prieš 25 metus. Dabar vėl girdime. Dabar jau matyti, kad į įvairias valstybės valdymo sritis ateina žmonės, kurie užaugo, mokėsi jau po Kovo 11-osios. Mes su Virginijumi esame tokie. Tačiau aš norėčiau pabrėžti, kad jaunas žmogus savaime nėra vertybė. Yra jaunų žmonių, kurie ateina į politiką, tačiau jų intencijos toli gražu nėra kilnios. Nereikėtų suabsoliutinti, kad štai mes dabar pradėsime jaunystės kultą. Yra daug svarbiau, kokį turinį tie žmonės neša politikai. Dabar, kai Lietuvoje subrendo ir naujų rinkėjų karta, jaučiasi, kad yra ir naujų temų poreikis.
– Pone Paluckai, jūsų vadovaujamoje partijoje kartų pasikeitimas buvo labai skausmingas, panašu, kad dabar bus jau dvi partijos, susidariusios iš vienos. Ar kartų pasikeitimas yra skausmingas nueinantiems politikams?
G.Paluckas: Kartų pasikeitimas tam tikra prasme visada yra skausmingas, nes tai reiškia, kad vieni pasitraukia visiškai, ateina nauji. Politika visada yra galios žaidimai ir tam tikra konkurencija. Mes einame per pokyčių kelią, tai sukelia įvairias reakcijas. Mes ne sprinteriai, o stajeriai, laiko turime distancijai įveikti. Manau, kad procesai, kurie vyksta pas mus, turėtų vykti ir kitose partijose. Kad ir pas kolegas liberalus. Juk tie patys asmenys jau 20 metų nesikeičia.
– Pakalbėkime apie dabarties Lietuvą. Ar yra Lietuvoje vienas ar keli dalykai, kurie yra esminis trukdis dabartinei visuomenei, valstybei greičiau judėti į priekį?
V.Sinkevičius: Manau, kiekviena valstybė susiduria su tam tikrais iššūkiais. Įvardinčiau atskirtį, didėjančią tarp dviejų didžiųjų miestų ir kitų regionų. Taip pat emigracija. Kalbu ne tik apie išvykstančius iš Lietuvos, bet ir atvykstančius. Ar mes užsitversime siena ir neįsileisime tų, kurie nori čia atvykti, gyventi ir dirbti? Vis dėlto aš nevadinčiau to esminiais trikdžiais, čia daugiau diskusijų klausimas. Aš visada džiaugiuosi konstruktyvia diskusija, tuomet mes galime rasti pačius geriausius sprendimus. Tačiau kai diskusija būna pigi, paremta emocijomis, siauru matymu, valstybė niekada iš to nelaimės. Didelė problema, kai diskusijos Seime tampa tokios priimant labai svarbius įstatymus.
A.Armonaitė: Manau, didelė problema – pasitikėjimas vienas kitu. Valdžia taip pat turėtų daugiau pasitikėti žmonėmis, jų sprendimais ir asmenine atsakomybe. Aš nesutinku su daugeliu dabartinės vyriausybės sprendimų, nes jie grįsti nepasitikėjimu, jie nuleisti iš viršaus kaip nurodymai, ką reikia pirkti, ką mokytis ir t.t. Tai neprisideda prie pasitikėjimo platesne prasme.
G.Paluckas: Yra trys didžiosios problemos – valstybės valdymo efektyvumas, socialinio kapitalo stoka ir psichologinė visuomenės būklė, kuri virsta fizinėmis ir socialinėmis savižudybėmis – t. y. emigracija, alkoholizmu ir pan. Pas mus įsivyravo pikto kalbėjimo mada, užsipuolimai, neargumentuotas kalbėjimas.
A.Armonaitė: Pasiklausius Gintauto, atrodo, kad viskas yra blogai. Manau, kad to pikto kalbėjimo politikoje ar viešojoje erdvėje yra visur, pasižiūrėkime į JAV. Lietuvoje nėra viskas taip blogai.
V.Sinkevičius: Jauskimės savo valstybės šeimininkais, tai yra labai svarbu. Tai yra pirmas dalykas, nuo kurio tu pradedi visai kitaip reaguoti į aplinką. Jei galvoji, kad Lietuva yra kažkieno valstybė, politikų ar Seimo valstybė, nuo to ir prasideda problemos. Lietuva pirmiausia yra tavo valstybė. Niekada nesakiau, kad reikia mylėti valdžią. Reikia mylėti savo valstybę, tai labai mums visiems padėtų.
