Suteikė organizacinių įgūdžių
Iš Lentvario kilęs ir ambicingus gyvenimo planus – Lietuvą įrašyti į iliuzijos meno istoriją – piešiantis magas Rokas Bernatonis savanoriauti įvairiose organizacijose pradėjo būdamas 14-os.
„Savanoriauti pradėjau dar tada, kai gyvenau Lentvaryje. Iš pradžių prisidėdavau prie įvairių vienkartinių iniciatyvų, renginių organizavimo ir panašių veiklų. Man buvo labai įdomu viską stebėti iš „vidinės“ pusės, sužinoti, kaip tai vyksta“, – kas pastūmėjo savanoriauti, pasakojo iliuzionistas.
Po kelių trumpų savanorystės patirčių R.Bernatonis ryžosi ir didesniam žingsniui: „Pirma rimta savanorystė, jau su visu atsakomybės prisiėmimu ir parašo padėjimu, nes tai išties atsakingas darbas, buvo Lentvario jaunimo centre. Savanoriaudamas ten daugiausia taip pat prisidėdavau prie įvairių renginių organizavimo, tai man buvo įdomu, tačiau atlikdavome ir kitokio pobūdžio darbų. Kalbant apie rimtesnes savanoriavimo patirtis įvardinčiau ir vaikų stovyklą Danijoje, tai man buvo labai naudinga.“
Gyvenimą su iliuzijos menu siejantis vaikinas teigė, kad kone didžiausias savanorystės privalumas – galimybė pažinti vieną ar kitą patrauklią sritį iš arčiau.
„Kai ateini dirbti, užimi tam tikras pareigas, jau prisiimi ir įsipareigojimų. O kai esi savanoris, esi to katilo viduje, bet turi galimybę klysti, mokytis ir pan. Tačiau jei esi atidus ir smalsus, savanoriaudamas iš tiesų gali pasisemti labai didelės patirties ir po to įsilieti į kolektyvą jau kaip visavertis narys“, – apie savanoriavimą kalbėjo R.Bernatonis.
Jei esi atidus ir smalsus, savanoriaudamas iš tiesų gali pasisemti labai didelės patirties ir po to įsilieti į kolektyvą jau kaip visavertis narys.
Renginių organizavimo įgūdžiai iliuzionisto darbe, pasak R.Bernatonio, – labai svarbūs, o jų pagrindus vaikinas įgijo būtent savanoriaudamas.
„Savanorystė Lentvario jaunimo centre man išties atnešė labai didelės naudos. Dabar gyvenu iš iliuzijos meno pasirodymų, turiu juos planuoti, organizuoti, galų gale vesti ir pan. Šiuo klausimu, patirtis, įgyta savanoriaujant Lentvario jaunimo centre, organizuojant renginius ir sukantis toje „virtuvėje“, yra labai svarbi.
Ir tai tik vienas iš daugelio dalykų, kuriuos pritaikau gyvenime. Galėčiau paminėti ir tai, kad būtent savanoriaudamas išmokau anglų kalbos, kuri dabar man labai reikalinga. Aišku, būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad savanorystė ugdo atsakomybę, kūrybiškumą, iniciatyvumą. Savybes, kurios gyvenime tikrai nepamaišo“, – patirtimi dalijosi R.Bernatonis.
Svarbiausia – bendruomeniškumas
Užsienio reikalų ministerijos politikos direktorius Rolandas Kačinskas savanoriauti su skautais pradėjo nuo 1989 metų, ši jo veikla truko palyginti ilgai.
„Daugiausiai ten dirbau su jaunimo organizacija. Antroji rimtesnė mano savanoriavimo patirtis buvo Savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje (SKAT), prie kurios prisijungiau, jau kai studijavau Vilniaus universitete“, – savanoriavimo laikus prisiminė R.Kačinskas.
Politikos direktorius teigė, kad bet kokia gyvenimo patirtis palieka žymių, tačiau savanorystės patirtis – itin ryškių.
„Savanoriavimas yra labai platus reiškinys. Mano galva, viena svarbiausių jo misijų – bendruomenės kūrimas, saitų su ja stiprinimas. O tai yra labai reikšminga, nes žmogaus gyvenimas be bendruomenės nėra visavertis. Savanorystės metu iš tiesų gali išmokti labai daug dalykų, kurių jau pradėjęs dirbti neišmoksi. Kalbu apie labai plataus spektro įgūdžių ugdymą, skirtingas bendravimo patirtis ir, kas bene svarbiausia, – kūrybiškumą“, – kalbėjo R.Kačinskas.
Užsienio reikalų ministerijos politikos direktorius teigė, kad savanoriavimą iš tiesų galima vadinti jo dabartinio diplomatinio darbo užuomazgomis, tam reikalinga patirtis pradėta kaupti jau tada.
„Mano savanoriavimo patirtis labai glaudžiai susijusi su tuo, ką dabar dirbu. 1989 metais prasidėjusi ir visą ankstyvosios jaunystės laikotarpį besitęsusi savanorystė man suteikė galimybę pažinti labai daug žmonių, ir ne tik iš Lietuvos.
Labai glaudžiai bendravome tiek su išeivijos, tiek su daugelio pasaulio šalių jaunaisiais skautais, ta patirtis buvo neįkainojama.
Labai glaudžiai bendravome tiek su išeivijos, tiek su daugelio pasaulio šalių jaunaisiais skautais, ta patirtis buvo neįkainojama.
Pažintis su kitomis visuomenėmis, bendravimo kultūra, savo šalies įvaizdžio, tam tikros politikos kūrimas. Šie aspektai neatsiejami nuo mano diplomatinio darbo, o dabar turimi įgūdžiai pradėjo formuotis būtent savanoriaujant“, – pasakojo R.Kačinskas.
Politikos direktorius neabejojo, kad savanorystės patirtis naudinga net ir tada, kai ji nesusijusi su esamu ar būsimu darbu.
„Visų pirma, tie įgūdžiai gali būti pritaikomi įvairiose gyvenimo situacijose, ne tik konkrečiame darbe. O antra, darbdaviai kada nors savanoriavusius žmones apskritai vertina palankiau, net jei savanoriavimo sritis nėra artima siūlomam darbui. Tai, kad žmogus savanoriavo, jau labai daug apie jį pasako. Tai rodo, kad šis žmogus yra atsakingesnis, nebijo imtis atsakomybės, kūrybiškesnis, labiau motyvuotas ir daug kitų ne ką mažiau teigiamų dalykų“, – tikino jis.
Paklaustas, ar pats, jei tenka spręsti dėl žmogaus įdarbinimo, pasiteirauja apie savanorystės patirtį, R.Kačinskas atsakė – visada.
Galimybė pasitikrinti
„Savanoriauti iš tiesų teko ir tikrai labai įvairiose srityse, pradedant seminarų ir baigiant net laidų vedimu“, – prisiminė kūrybos namams „Elitaz“ vadovaujantis Gediminas Jaunius.
Didžiausia savanorystės vertybe G.Jaunius įvardijo mokymą duoti avansu.
Paklaustas, kas pastūmėjo imtis neatlygintinų iniciatyvų, G.Jaunius teigė savanoriauti pradėjęs vedamas smalsumo: „Mokykliniame amžiuje, manau, buvau pakankamai iniciatyvus ir smalsus, tai veikiausiai ir pastūmėjo savanoriauti. Savanorystė iš tiesų yra labai puikus būdas pažinti vieną ar kitą sritį, veiklą bei įsitikinti, tinka ji tau ar ne. Iš pradžių, matyt, tai ir sudomino. Vėliau, kai atsiranda patirties, ateina ir noras ja pasidalinti su kitais, būtent taip savanorystę aš priimu dabar.“
Viena didžiausių savanorystės praktinių naudų G.Jaunius įvardijo galimybę patyrinėti patrauklią sritį, įsitikinti, ar ji tau tinka, o gal ir šiek tiek įleisti šaknis.
„Galima sakyti, kad savanorystė leidžia iš arčiau susipažinti su dominančia sritimi, pasižiūrėti, ar viskas yra taip, kaip atrodo. Aišku, savanoriaudamas įgauni ne tik konkrečioje srityje pritaikomų, bet ir bendrai gyvenime reikalingų žinių. O galiausiai surandi ne tik bendraminčių, bet ir užmezgi kontaktų, kurie praverčia ir ateityje“, – kalbėjo vyras.
„Žmonės tave pamato, atsimena, vėliau galbūt pradeda kviesti į kokius nors rimtesnius projektus, siūlyti konkrečius darbus. Taip buvo ir mano atveju. Galėčiau sakyti, kad tam tikros savanorystės mane ir atvedė į televiziją, į kurią iki tol nelabai ir planavau eiti“, – patirtimi dalijosi G.Jaunius.
Vis dėlto didžiausia savanorystės vertybe „Elitaz“ vadovas įvardijo mokymą duoti avansu. „Atėjus neklausti, „o kas man už tai?“, o duoti. Ieškoti, ką gali duoti kitam“, – pabrėžė G.Jaunius ir pridūrė, kad, norėdamas ką nors gauti, žmogus turi išmokti duoti neskaičiuodamas.
Vienas iš būdų pradėti savanorišką veiklą – prisijungti prie projekto „Jaunimo savanoriška tarnyba“. Projekte dalyvauja ir jaunuolius prisijungti prie savo bendruomenės kviečia įvairaus pobūdžio pelno nesiekiančios organizacijos. Kiekvienas jaunuolis neabejotinai ras sau įdomią sritį – nuo savanorystės bibliotekoje, turizmo centre, gyvūnų prieglaudoje iki renginių organizavimo, internetinių puslapių kūrimo ar fotografavimo. Net 295 nevyriausybinės organizacijos bei biudžetinės įstaigos kviečia jaunuolius susipažinti su jų veikla ir įgauti naudingos patirties.
Daugiau informacijos apie galimybes savanoriauti – Jaunimo savanoriškos tarnybos Facebook paskyroje.
