Šie klausimai tyrinėti Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje ketvirtadienį surengtoje paskaitoje apie kultūros vertybių apsaugą ginkluoto konflikto metu. Diskusijų metu paaiškėjo, kad dailės kūriniai labiau nei konflikto turėtų bijoti gaisro, o Martyno Mažvydo biblioteka kartą jau buvo evakuota.
Labiausiai saugoma Kernavė
„Taikos metu žmonės kuria, karo – griauna“, – sakė Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento vyriausioji specialistė Auksė Ūsienė, pristatydama Hagos (kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu) konvenciją. Paskaitos, skirtos Hagos konvencijos pasirašymos 60-mečiui, metu buvo diskutuojama apie reikšmę, praktinį konvencijos įgyvendinimą, padėtį kitų tarptautinių dokumentų kontekste.
Konvencijos narės įsipareigoja saugoti kultūrinį paveldą konflikto metu, taip pat imtis prevencinių priemonių taikos metu, diegti apsaugos mechanizmus. Konvencija draudžia iš okupuotos šalies išsivežti kultūros verybes. Valstybės vertybių neturi naudoti jokiais kariniais tikslais.
„Kai gavome apsaugą, juokavau, kad Kernavė karo metu bus pati saugiausia vieta Lietuvoje,” – sakė A.Ūsienė.
Visos kultūros paveldo vertybės gali būti pažymėtos 1954 m. UNESCO Kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu konvencijos (dar vadinamos Hagos konvencija) simboliu, jeigu jos yra įrašytos į oficialius valstybės (-ių) saugomų kultūros paveldo vertybių registrus.
Lietuva šią konvenciją yra ratifikavusi 1998 m. ir taip pat prisijungusi prie Pirmojo ir Antrojo protokolų. Kai kurioms, specialius kriterijus atitinkančioms, vertybėms gali būti suteikta sustiprinta apsauga. Po ilgų parengiamųjų darbų tokia tapo Kernavės archeologinė vietovė. „Kai gavome apsaugą, juokavau, kad Kernavė karo metu bus pati saugiausia vieta Lietuvoje,” – sakė A.Ūsienė.
Vilniaus Senamiesčio konvencija nesaugos
A.Ūsienė minėjo, kad jos vis klausiama, kodėl į saugomų vertybių sąrašą negali būti įtrauktas Vilniaus senamiestis. Ji pasakojo, kad Senamiestyje yra ne tik Krašto apsaugos ministerija, bet ir prezidentūra, o prezidentė karo metu yra vyriausia ginkluotųjų pajėgų vadė. Taip pat ir policija, kitos sukarintos struktūros – karo metu jų tam tikri padaliniai tampa ginkluotų pajėgų dalimi. Reikalavimų yra ir daugiau.
Norint Senamiesčiui suteikti apsaugą, reikėtų iškelti tam tikrus pastatus, keisti įstatyminę bazę. Tai taip pat būtų brangu.
Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato generalinė sekretorė Marija Drėmaitė mąstė, kad objektų žymėjimas, paviešinimas turi parodyti neliečiamus objektus.
Tačiau, anot jos, žinome, kad pasaulyje, gyvenime būna kitaip – priešas, suvokęs skausmingas, pažeidžiamas vietas, taikysis būtent į jas. Tai tarsi konkrečių taikinių priešui nurodymas.
„Juk karinio konflikto metu vyksta ne tik karinių objektų, bet ir brangių objektų valstybei naikinimas,“ – sakė ji. Anot A.Ūsienės, ši problema suvokiama, šalys skatinamos tapti konvencijos narėmis.
Norint Senamiesčiui suteikti apsaugą, reikėtų iškelti tam tikrus pastatus, keisti įstatyminę bazę. Tai taip pat būtų brangu.
Lietuva neturi saugyklų vertybėms
Lietuvos dailės muziejaus vyriausioji rinkinių saugotoja Loreta Meškelevičienė pasakojo, kad situacija, susijusi su vertybių saugojimu ginkluoto karinio konflikto metu, prasta.
Anot jos, vertybių, kurias reikėtų gelbėti, – yra, tačiau saugyklų, į kurias reikėtų jas išvežti – ne. Taip pat nėra nei galimybių, nei lėšų jas įsirengti. Tiesa, anot jos, tai turėtų būti Kultūros ministerijos atsakomybė.
Sovietiniais laikais Utenos rajone buvo sodyba su didelėmis jaujomis joje. Nelaimės atveju ten turėjo būti evakuojami kūriniai. “Šiais laikais nieko panašaus. Kreipėmės į ministeriją, prašėmė įrašyti į saugomus objektus bent kai kuriuos padalinius, skirti specialias saugyklas. Gavome atsakymą, kad labiausiai mums reikėtų rūpintis gaisru, o ne ginkluotu konfliktu. Laukiame tolimesnių žingsnių iš Kultūros paveldo departamento arba Kultūros ministerijos,” – sakė L.Meškelevičienė.
M.Mažvydo biblioteka buvo evakuota
Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos išteklių formavimo ir vystymo centro direktorė Jolita Steponaitienė pasakojo, kad jai jau teko dalyvauti bibliotekos evakuacijoje. Ji vyko 1991 metų sausio 13-14 dienomis.
Vertybių, kurias reikėtų gelbėti, – yra, tačiau saugyklų, į kurias reikėtų jas išvežti – ne. Taip pat nėra nei galimybių, nei lėšų jas įsirengti.
„Buvo imamos visos dėžės, kurios pasitaikė po ranka. Kur buvo išvežta, kas saugojo, nežinojom. Sklinda gandai, kad pergamentų kolekcijos, kitos vertybės buvo Katedros rūsiuose. Apie sąrašų sudarinėjamus tais laikais nebuvo kalbos. Tik vėliau, eidamos per saugyklą, žiūrėjome, kokie fondai išvežti“, – pasakojo ji.
A.Usienė prisiminė savo studijų metus, kuomet ji domėjosi, kurios vertybės iš Martyno Mažvydo bibliotekos bus išgabenamos pirmiausiai. Tuomet jai buvo atsakyta, kad tai valstybinė paslaptis.
J.Steponaitienė teigė, kad daugybė institucijų 2007-aisiais turėjo sudaryti vertybių sąrašą, tačiau, ar tai valstybinė paslaptis, ji nėra tikra.
