Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) organizuojamas sąskrydis Ariogaloje „Su Lietuva širdy“ dalyvius iš visos Lietuvos subūrė jau 26-ą kartą. Šiemet minimi jau 75 metai, kai pirmieji ešelonai pajudėjo į Sibirą – Lietuvoje prasidėjo masiniai trėmimai.
Organizatoriai džiaugiasi, kad po kelerių metų, kai jautėsi sąskrydžio dalyvių skaičiaus mažėjimas, šiemet nustebino tai, kad renginyje pagausėjo jaunų žmonių ir išaugo atvykstančiųjų skaičius.
Šiemet nustebino tai, kad renginyje pagausėjo jaunų žmonių ir išaugo atvykstančiųjų skaičius.
„Jaunimo daugėja – raginame žmones pakviesti vaikus, vaikaičius ir visus Lietuvą mylinčius žmones“, – teigia Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos pirmininkė, tremtinių dukra ir anūkė Rasa Duobaitė-Bumbulienė.
Tradiciškai Dainų slėnyje surengtame sąskrydyje vyko mišios, kurias aukojo metropolitas Lionginas Virbalas ir emeritas Sigitas Tamkevičius, uždegtas aukuras. Jį, iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio Kaune atnešus ugnį, uždegė LPKTS garbės pirmininkas Povilas Jakučionis. Nuaidėjo trys salvės už Lietuvos politinius kalinius ir partizanus, visus Lietuvos tremtinius ir laisvės kovotojus, tėvynę Lietuvą.
Tremtys – tai ir kova, ir tautos pergalė
Pirmasis Lietuvos atkurtos valstybės vadovas, profesorius Vytautas Landsbergis teigė, kad nors ir tremtinių liudijimų daugėja, jų turi dar labiau daugėti, nes tai mūsų kovų ir pergalių istorija, kuri yra pamokanti tiems, kurie to nepatyrė.
Suvažiavime profesorius nuolat pabrėžė, kad tremtys nebuvo vien pasipriešinimo kova, tačiau tai yra ir mūsų tautos pergalė.
„Daugelis negrįžo, galbūt pusė, ar dar daugiau, bet kiekvienas, kuris grįžo, kuris vaikus augino lietuviškai, skiepijo tėvynės meilę ir viltį, kad grįšime į tą pažadėtąją žemę, vis tiek pasikeis laikai, ateis laisvė, kiekvienas tas žmogus, išlikęs ar vaiką užauginęs Lietuvai, tai buvo pergalė. Priešas to nenorėjo, o žmonės krauju, Dievas juk padėjo, atlaikė – išliko ir kai kurie grįžo į pažadėtąją žemę“, – teigė V.Landsbergis.
Tremtys, anot profesoriaus, pasižymėjo genocido forma – sovietų pagrindinis tikslas buvo, kad lietuviai niekada nebegrįžtų į tėvynę. Palaužti, išnaikinti, išmarinti net fiziškai, V.Landsbergio teigimu, buvo svarbiausias okupanto uždavinys, kurio įgyvendinti jiems nepavyko.
„Tai buvo pergalė – kiekvieno atskirai, šeimų ir, galų gale, tų, kurie sugrįžo į Lietuvą, kuri buvo dar nedraugiška, nes visai ne pačios Lietuvos valdoma. Bet jie jau buvo tėvynėje – buvo galima dirbti ir rūpintis, kad ji būtų geresnė. Tai tremtys, kartu buvo ir kaip genocidas ir kaip pasipriešinimas“, – teigė profesorius.
Tremtis, per kurią buvo ištremta daugiau nei 300 000 Lietuvos gyventojų, buvo didžiulė netektis šaliai.
Lietuvoje dabar būtų apie penki milijonai gyventojų
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Gvidas Rutkauskas teigė, kad trėmimai palietė visus socialinius sluoksnius ir visas tautines grupes – tremtis, per kurią buvo ištremta daugiau nei 300 000 Lietuvos gyventojų, buvo didžiulė netektis šaliai.
„Jeigu ne tremtis, mokslininkai yra paskaičiavę, dabar Lietuvoj butų ne mažiau kaip penki milijonai gyventojų. Nereikėtų migruoti darbingiems žmonėms, nes gyventumėm neblogiau nei danai ar švedai. Per tremtį tūkstančiai žmonių buvo išplėšti iš savo gimtinės, prarado savo nuosavybę, sveikatą, artimuosius, na, o kad tremtyje buvo žiauriai kankinami, naikinami fiziškai, turbūt niekas nepaneigs. Bet mes prisikėlėme, ir šiandien LPKTS siekia suvienyti Lietuvoje gyvenančius daugiau nei 50 000 buvusių politinių kalinių ir tremtinių, kurie nepalūžę lageriuose ir kalėjimuose išliko gyvi, kuriems tėvynė buvo brangesnė už gyvenimą“, – teigė G.Rutkauskas.
Įspūdžiai patys geriausi
„Su kiekvienais metais tremtinių turėsime vis mažiau, tad yra būtina organizuoti tokius renginius“, – 15min teigė „Misija Sibiras“ dalyvės.
Visai neseniai grįžusių iš Igarkos srities „Misija Sibiras '16“ komandos narius buvo galima sutikti ir sąskrydyje Ariogaloje. Pašnekovės teigė, kad jų misija nesibaigia nuvykimu į Sibirą ir lietuvių tremtinių kapų sutvarkymu – atvirkščiai, tikroji misija tik prasideda, nes laukia susitikimai su žmonėmis, pasakojimai, bendravimai, vizitai į visus Lietuvos miestus ir miestelius.
„Šiandien čia yra atskira Igarkos tremtinių ir jų vaikų, anūkų palapinė, kurioje žmonės laukia, kada ateisime, pasikalbėsime, papasakosime. Užėjus nuolat klausinėja – ar matėm tą gatvę, ar matėm tą namą, kaip gyvenom ir taip toliau. Tad tokie susitikimai ir sąskrydžiai yra vienareikšmiškai reikalingi“, – teigė „Misija Sibiras '16“ merginos.
21 metų jaunuolis iš Alytaus – Povilas Labukas taip pat pabrėžė, kad bendrystė tarp tremtinių ir jaunų žmonių yra būtina, nes nepažindamas praeities negali kurti kokybiškos ateities.
„Tai yra ta vieta, kur tu pamatai tą praeitį, pamatai, tautos išgyvenimus, tų žmonių, kuriems tu skolingas už laisvę ir pasiaukojimą. Kartu pasisemi tos stiprybės, jėgos, nes tai yra tas pavyzdys, kuri yra lyg kelrodė ateities darbams, mums, jaunajai kartai, nes kada tu matai, kaip gyveno žmonės priespaudoje, nepritekliuje, sugebi išlaikyti tvirtą lietuvybę. Gyvenant šiomis dienomis, eiti tuo lengvabūdišku keliu tiesiog negalima – mes turime telktis, būti vieningi ir visi tie įspūdžiai čia, sąskrydyje, suteikia tų jėgų“, – teigė alytiškis.
